Auster, Paul

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

„Niujorko trilogija“

„Iliuzijų knyga“

„Ponas Vertigo“

Timbuktu

Pranašysčių naktis




Niujorko trilogija

 

Ėmiausi „Niujorko trilogijos“, tai visai neveža. Labai amerikietiška knyga. Pirmą dalį perskaičiau, bet toliau neskaitysiu.

/rutast, 2007 kovas/

 

Galvojau, čia man vienai taip. Gavau iš bibliotekos, perskaičiau kelis lapus ir atidėjau.

/feng šui, 2007 kovas/

 

„Niujorko trilogiją“ reikia skaityt ne kaip detektyvą. Tada visai liuks (nes fokusai ne ten...).

/Seppuku, 2007 kovas/

 

Tai tame ir esmė, kad neskaičiau kaip detektyvą. Nes tiek tai suprantu, kad pointas ne ten. Ale nu bet o tačiau, kažkaip nelipo ir vsio. Matyt, kažko vis tik nematau.

/feng šui, 2007 kovas/

 

Perskaičiau P. Auster'io „Niujorko trilogiją“. 1-a dalis visai patiko, 2-oji buvo nuobodi. Jau buvau numetus knygą į šoną, bet po kokio mėnesio vėl pasiėmiau. 3-ią dalį skaičiau skaičiau, pasibraukdama ištisas pastraipas vos ne kiekvienam puslapy. Keistas jausmas. Kažkoks drebulys apėmė, užvertus paskutinį puslapį. Net su vyru pasidalinau savo įspūdžiais, ką labai retai darau. Pagaunu save, kad ir praėjus kuriam laikui, vis atminty išnyra atskiri fragmentai.

/my sobriety, 2007 birželis/

 

Ką tik pabaigiau skaityti Paul Auster „Niujorko trilogijos“ pirmą dalį ir puoliau internete ieškoti komentarų, nes taip ir likau nesupratusi, ar knygos nesupratau, ar nelabai gal ir buvo ką suprasti. Dar angliškai skaičiau, tai galvoju, gal kokių niuansų svarbių nesupratau... Gal kas jau skaitėt ir galetumėt pakomentuoti? Kai paskaičiau vieną komentarą internete, tai toks vaizdas, kad gal nelabai ir reikėjo ką daugiau suprasti. Vienu žodžiu, esu pasimetusi ir nebežinau, ar toliau skaityti, ar ne?

/Gili, 2007 liepa/

 

Perskaičiau Paul Auster „Niujorko trilogiją“. Mūsų temoje jau buvo atsiliepimų apie šią knygą – vienoms ji patiko, kitoms ne.

Aš save priskiriu toms, kurioms „Niujorko trilogija“ patiko: tokia „kitokia“, originali. Jei reiktų apibūdinti knygą vienu žodžiu, pasakyčiau – keista. Paprasti žmonės pasiduoda keistų žmonių įtakai ir pradeda elgtis keistai, bet to patys, rodos, net nepastebi ir nesistebi.

Anotacija knygos nugarėlėje, mano nuomone, pakankamai tiksliai apibūdina knygą. Visų trijų romanų pagrindiniai veikėjai – vieniši gan atsiskyrėliško gyvenimo būdo žmonės, gyvenantys didmiestyje. Jie atsitiktinai įtraukiami į keistas istorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio detektyvinės – apsiima užduotį sekti kitą žmogų. Kiekviename romane rašoma ar užsimenama apie rašytojus – profesiją, kuriai reikia vienišumo, atsiskyrimo nuo kitų. Nagrinėjami identiteto klausimai: vienų žmonių susitapatinimas su kitų gyvenimu taip stipriai, kad prarandamas savasis, kitų žmonių poreikis, kad kažkoks kitas žmogus patvirtintų jų egzistavimą...

Įsiminė Niujorko dangoraižiai, klaidžiojimai gatvių labirinte ir žvilgsniai į dangų – kaip į kažką kitokio nei įprastas susvetimėjęs miestas, kuriame lengva pasiklysti ar tiesiog pradingti, pasislėpti.

Patiko ir „literatūriniai nukrypimai“ – pasakojimai apie Babelio bokšto teorijas, „Don Kichoto“ interpretacija; ir rašytojo „žaidimai“ – vienas veikėjas vardu Paul Auster, vardų sąsajos tarp trijų romanų...

Tiesa, paskutiniojo trilogijos romano „Užrakintas kambarys“ antrasis skyrius – pasakojimas apie du vaikystės draugus, kurie yra labai skirtingi, stiliumi man kažkuo priminė... Hesės dualizmą.

Kaip minėjau, tai keista knyga, ir nerekomenduoju jos mėgstančioms romanus, kur viskas daugiau mažiau aišku (ar bent pabaigoje išaiškėja) arba kurių veikėjai yra normalūs, logiškai besielgiantys žmonės. Aš jau po pirmųjų puslapių priėmiau „Niujorko trilogijos“ taisykles, nebandžiau aiškintis veikėjų poelgių priežasčių ir leidau rašytojui pasakoti istoriją.

/Helianta, 2007 gruodis/

 

Man irgi patiko „Niujorko trilogija“. Ypač įstrigo ta vieta apie eksperimentus su vaikais, kuriems apribojamas kontaktas su išoriniu pasauliu, siekiant išgauti „tikrąją“, „dievišką“ kalbą. Labai sukrėtė.

/marakeš, 2007 gruodis/


Gal kas galėtų pasidalinti mintimis apie „Niujorko trilogiją“? Anotacijoje knyga pristatoma kaip detektyvų trilogija, bent jau pirmoji dalis tam tikrų panašumų lyg ir turi, tik detektyvuose galų gale visi galai išnarpliojami, o čia viskas taip galų gale susimazgė, kad nebesuprantu, apie ką knyga. Likau suglumusi ir tikiuosi, kad kas nors padės nors ką nors suprasti. Man painios knygos patinka, bet šį kartą ne tik nesupratau, ką čia norėta pasakyti, bet ir apskritai apie ką pasakojama ir koks tarp dalių ryšys.

[...]

Save priskirčiau prie tų, kurioms knyga ne itin patiko, nes taip ir nesupratau, kam visa tai pasakojama. Keistas knygas apie keistus žmones aš mėgstu, bet nemėgstu keistumo vien dėl keistumo.

/gintarelia, 2009 liepa/


Labai keista istorija, bet kol kas puikiai skaitosi.

[...]

Keista knyga, bet labai patiko. Nors, atrodytų, turėjo nepatikti – nei padoraus siužeto, nei tvarkingos pabaigos, klausimų milijonai, o atsakymų jokių... atrodo, perskaičius turėtum jaustis lyg medų per stiklą laižęs. Bet kažkodėl taip nenutiko. Ir netgi logikos nesinorėjo ieškoti, kas man retai būna. Žodžiu, nieko protingo negaliu pasakyti apie šią knygą, ir net nemoku dorai paaiškinti, kodėl ji man patiko. Bet kažkas tokio joje yra...

/Jurzole, 2009 rugsėjis, spalis/





Iliuzijų knyga


Pasakotojas – rašytojas ir literatūros profesorius (nekeista tiems, kas domisi Austeriu, ar ne?), lėktuvo katastrofoj netekęs žmonos ir vaikų. Iš visiškos depresijos ir gėrimo jį ištraukia per TV pamatyta ištrauka iš nebyliojo kino komiko filmo. Šis komikas, pastatęs ir suvaidinęs labai nedaug, netikėtai dingo trečio dešimtmečio pabaigoje ir niekam nepavyko aptikti jo pėdsakų. Mūsų herojus susiranda senus jo filmus ir parašo apie juos knygą, o vėliau gauna laišką iš moters, prisistatančios komiko žmona. Kaip ir kituose Austerio kūriniuose, čia yra šiokia tokia detektyvinė intriga, yra ieškojimų ir svetimų paslapčių, bet galiausiai tai knyga apie iliuzijas, kaip jau aišku iš pavadinimo, – tiek komiko gyvenimo (o jo keistai istorijai skiriama didesnioji knygos dalis), tiek paties pasakotojo, tiek gyvenimo apskritai.
„Niujorko trilogija“ man patiko labiau, joje mažiau siužeto ir daugiau neaiškumų.

/Savūnė, 2009 liepa/







Ponas Vertigo


Kita knyga – vėl vyriška ir amerikietiška: dėdės skriaudžiamas devynmetis našlaitis Voltas leidžiasi nepažįstamo žmogaus įtikinamas mesti savo gatvinius uždarbiavimus ir keliauti su juo, mat šis pažada Voltą išmokyti skraidyti, taip sakant, levituoti – o tada jau jie užsidirbsią galybę pinigų. XX a. 3-iasis dešimtmetis – ir baltaodis vaikas iš Pietų, žinoma, rasistiškai išauklėtas, atsiduria žydo Jehudos, negro Ezopo ir indėnės Sju draugijoje. Pasakojimas baigiasi, kai Voltui septyniasdešimt keleri – o per tą laiką susipažįstam su ikidepresine ir depresijos laikų Amerika, punktyriškai užgriebiami karo ir pokario metai.

Volto istoriją romane „Ponas Vertigo“ pasakoja Paulas Austeris, tad suprantama, kad ir vėl svarbiausia – personažo tapatybės paieškos. Kita vertus, Amerika čia kaip iš filmų, ir Marko Twaino tradicija vaizduojant įžūlius, savarankiškus ir be skrupulų siekiančius tikslo, o kartu žavius vaikėzus irgi ryški.
Paulo Austerio jau perskaičiau tris romanus ir mačiau tris filmus pagal jo scenarijus – ir visur jis toks skirtingas tematika ir stilium. Bet visur atpažįstamas dėl paslaptingų neįtikėtinų dalykų pomėgio ir kai kurių motyvų, pvz., gedulo dėl brangaus žmogaus mirties.

/Savūnė, 2009 rugpjūtis/




Timbuktu


Įtariu, kad nieko neįkvėpsiu skaityti, parašiusi, jog tai knyga apie paskutines nuprotėjusio valkatos – poeto ir jo šuns gyvenimo dienas. Vilis ir misteris Zelcas. Spėkit, katras iš jų šuo. Aš irgi neiškart atspėjau. Šviesiai graudi ir juokinga istorija apie žmogų, kuriam per teliką pasirodęs Santa Klausas paliepė daryti gerus darbus,o taip pat apie jo šunį, kuris svajojo išmokti kalbėti ir kuris galiausiai prakalbo. Bent jau sapnuose. Ir apie Timbuktu, kitaip sakant, rojų, kur jiedu vėl susitiks. Šuo ir šeimininkas. Pabaigus knygą, sriūbavau kaip pasamdyta. Nežinau, gal asmens tapatybės krizė, o gal pilnatis mane ištiko. Arba du viename. Paskutinį sykį taip ašarojau vaikystėje, žiūrėdama filmą apie pingviną, katras vietoje kiaušinio šildė akmenį.

/Darbinga, 2010 kovas/









Oracle Night (Pranašysčių naktis)

 

Šiek tiek keista knyga, kaip ir reikėtų tikėtis iš šio autoriaus. Rašytojas, pamažu atsigaunantis po sunkios ligos, vos nesibaigusios mirtimi, mėgina vėl pradėti rašyti ir įsigyja mėlyną užrašų knygelę. Nuo šio pirkinio ir prasideda įvairūs keisti įvykiai, kurių eigoje pasikeičia herojaus požiūris į daugelį dalykų, tame tarpe ir į santuoką bei draugystę. Istorija istorijoje, toje istorijoje dar viena istorija, paskui dar kelios šalutinės istorijos, dauguma jų be pabaigos... Auster’is – puikus pasakotojas, taigi ir ši jo knyga įtraukė. Tik pabaiga man pasirodė lyg suskubėta, ir kažkaip per daug logiška, tvarkinga, netgi, sakyčiau, ne austeriška. Bet šiaip patiko.

/Jurzole, 2010 gegužė/