Austen, Jane

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuomonės apie rašytoją:

 

Austen romanai – XIX a. Anglijos „mažosios aristokratijos“ gyvenimas. Dirbti nereikia, veikti nelabai yra ką, užtat galima daug šnekėti apie nieką, apie vieną ir tą patį, apie orą, prisigalvoti problemų ar intrigų ir t. t. – mane žavi jos kuriami dialogai su ironijos prieskoniu.

Siužetas – kaip romantinės komedijos/dramos: įsimylėjimai, nesusipratimai ir laiminga pabaiga.

/Helianta, 2009 sausis/

 

Austen knygose, mano nuomone, svarbu ne tiek, apie KĄ herojai kalba, o KAIP jie (ir autorė) kalba. Žodžių žaismas, užuominos, tarp eilučių paslėpta prasmė, subtilus humoras, ironija... Bet veiksmo įprasta šio žodžio prasme tikrai labai nedaug.

/Jurzole, 2009 sausis/


Anksčiau buvau skaičiusi "Puikybę ir prietarus", kuri labai patiko. Todėl norėjau dar kažką perskaityti iš Austen kūrybos. Perskaiciau „Чувство и чувствительность“. Ir nenusivyliau. Mėgstu klasiką. Mačiau leidykla Versus aureus išleido dar vieną Austen knygelę, "Nortangerio abatija". Reikės susirasti. O dar ir "Ema" neperskaityta. Likusius kūrinius reiks skaityti rusų kalba, nes anglų – nemoku.

/radasta_, 2009 rugsėjis/

 

  

 Atsiliepimai apie knygas:

„Ema“

„Puikybė ir ir prietarai“

 

 

 

 

Ema

Perskaičiau „Emą“ pagaliau gi, visai per vasarą aptingau. Patiko, kaip ir kita Austen knyga (kaip jos vardas, tos merginos), bet šitoj pabaiga tokia jau saldi, visi tik apsiženijo sėkmingai sau... bet patinka man ši autorė, pirkčiau, jeigu tik rasčiau kur, tą „Emą“ ir sau.

/Gaziulka, 2008 liepa/

 

Man tai buvo pirmoji J. Austen knyga, gal todėl labai patiko.

[...]

„Ema“, „Puikybė ir prietarai“ turbūt geriausi ir garsiausi J. Austen romanai. Asmeniškai man „Ema“ gal net šiek tiek didesnį įspūdį paliko nei „Puikybė...“.

/Dolitlė, 2008 balandis, gegužė/

 

Pritariu Dolitlei – „Ema“ yra viena geriausių J. Austen knygų. Bet aš pirmenybę turbūt atiduočiau „Puikybei ir prietarams“, net kai kurias šios knygos frazes mintinai moku.

/Helianta, 2008 balandis/

 

Kaip ir „Puikybė ir prietarai“ pabaigoje pradeda labai labai patikti. Pradžioje abiejose knygose atrodo daug pašalinio veiksmo, nors jis svarbus būtent tai pabaigai, o jau pabaigoje negaliu sustoti...

[...]

Nors „Ema“ ne tokia stipri kaip „Puikybė ir prietarai“, bet, mėgstant rašytojos stilių, ją paskaityti verta.

/groovy, 2008 spalis/


Iš esmės patiko, kadangi mėgstu skaityti klasiką, senųjų laikų romanus. Tačiau truputį siužetas nuobodus, knyga truputėlį užtęsta.
/anestute, 2009 liepa/


Aš nutylėjau apie Emą, bet mane ji taip erzino... pati Ema, ne Jane Austen. Višta, atsiprašant (jooooo, labai protinga erzintis dėl prieš 200 metų išgalvoto personažo...)

/marakeš, 2009 lapkritis/

 

Man "Ema" net labai patiko, ir gailėčiausi, jei nebūčiau skaičiusi, kaip dar ir dabar gaila, jog ne visus Austen kūrinius perskaičiau. Kas kad višta, bet ne apie kiekvieną vištą taip stilingai rašo.

/gintarelia, 2009 lapkritis/

Bevelyčiau, kad stilingai būtų aprašytas stilingesnis sutvėrimas... nors tiesos yra, kiti Austen romanai mano galvoje tarpusavy susipainiojo, o va Ema tai jau tikrai žinau, apie ką.

/marakeš, 2009 lapkritis/

 

Įpratę mes dabar prie veiksmo, gal todėl Ema kai kam nuobodi ir blankoka. Mano manymu, tai klasikinis kūrinys, kuriame reikia įžvelgti žavesį, net veiksmą tuose mažyčiuose intonacijos, žvilgsnio ir t.t. pasikeitimuose.

„Ema“ galėjo būti ir trumpesnė, bet gal dar reiktų kartą atidžiau paskaityti...

/rutast, 2009 lapkritis/

 

Gera ta knyga, tik ne visi pripratę prie tokio pasakojimo stiliaus. Vis dėlto vingrybių ten nemažai, bet jau toks žmonių bendravimas tada buvo.

/groovy, 2009 lapkritis/

 

 

 


 

Puikybė ir prietarai


Trumpai ir aiškiai:
 

Puikus romanas, ryškūs charakteriai. Labai labai patiko.

/ievule, 2008 kovas/

 

Po „Puikybės ir prietarų“ pasidariau visiška J. Austen fane.

/Gaziulka, 2008 kovas/

 

Į pabaigą labai patikti pradėjo. Tai ir skaičiau iki paryčių, kol pabaigiau.

/groovy, 2008 balandis/

 

Labai patiko.

/rutulux, 2008 gegužė/

 

Gera knyga.

/minella, 2008 gegužė/

 

Labai maloniai skaitosi. Man patinka.

/radasta_, 2008 liepa/

 

Tikrai vienas geriausių, jei ne pats stipriausias J. Austen romanas.

/Dolitlė, 2009 sausis/

 

Plačiau:


Dabar vėl iš rankų negaliu paleisti iš bibliotekos paimtos seno leidimo „Charibdės“ leidyklos išleistą Austen „Puikybė ir prietarai“. Mėgaujuosi, krizenu iš to subtilaus angliško jumoro. Pažiūrėjau, sulyginau su naujai išleistos „Almos literos“ leidyklos išleista nauja „Puikybe ir prietarais“, tai vertėjos skirtingos. Kažkuri buvo minėjusi, kad naujo leidimo vertimas prastas.

[...]

Taip patiko, kad net gaila pasidarė, kad taip greitai perskaičiau.Vakar, tiksliau, šiandien net iki pusę penkių ryto skaičiau. Kurios neskaitė, rekomenduoju. Patinka man tas subtilus angliškas jumoras.

/Pajauta, 2008 kovas/

 

Vakar pradėjau „Puikybę ir prietarus“. Kol kas nieko labai negaliu pasakyti apie šią knygą, nes perskaičiau gal tik kokius 40 puslapiukų. Kol kas dar keista pati veikėjų kalba, greičiausiai atitinkanti tą laikotarpį, tik prie tos manieros reikia priprasti, nes šiais laikais ji atrodytų dirbtinė... na, tikiuosi, įsivažiuosiu ir nenusivilsiu...

[...]

Nusivyliau „Puikybe ir prietarais“, labai daug tikėjausi po tokių gerų atsiliepimų ir... tiesiog nebegaliu skaityti. Kaip sakoma, ta knyga tiesiog manęs neįtikina. Skaičiau pradėjusi tik tam, kad skaityti, o malonumo nejaučiau. Neužkabino manęs kalba (nors ji savotiška, norisi tikėti, kad atitinkanti to laikotarpio kalbos manierą), bet... kažko man trūko. Gal tai ne mano knyga, gal ne laiku papuolė... tiesiog nebežinau... seniai man taip buvo, kad visiškai neįsijausčiau į knygą...

/Minciukas, 2008 liepa/

 

Vadinasi, ne aš viena tokia nusivylusi „Puikybės ir prietarų“ skaitytoja, perskaičiau tik todėl, kad turėčiau supratimą, apie ką jinai. Man norėtųsi prie pavadinimo pridėti žodį „tuštybė“, o jau kalbėjimo maniera – vyniojimas į vatą – ką galima pasakyti vienu sakiniu, ten užima pusę puslapio...

/Palaida Bala, 2008 liepa/

 

Aš gardžiuojuos „Puikybe ir prietarais“, ir valandos kelionė į/iš darbo taip greit pralekia. [...] man labai patiko ši knygutė, ypač ta savotiška kalba, manieros... taip ir įsivaizduoju tuos laikus skaitydama.

/bim-bam, 2008 liepa/

 

Viena mano mylimiausių knygų. Ir BBC „Puikybės ir prietarų“ ekranizaciją jau galiu žiūrėti išjungusi garsą arba vaizdą, nes ko trūksta, galiu iš atminties atgaminti. Ir vis dar žaviuosi romano pirmuoju sakiniu: „It is a truth universally acknowledged, that a single man in possession of a good fortune, must be in want of a wife.“

[...]

Nesutikčiau, kad „Puikybė ir prietarai“ – ištęsta ir lėto veiksmo. Ne trileris, žinoma, bet veiksmo lyg ir užtenka. Žinoma, tas veiksmas toks angliškas, neskubus. Ir iš tiesų knygoje gal daugiau herojų jausmų ir minčių analizės negu realaus veiksmo. Bet man ši knyga labai patinka – vienas geriausių anglų klasikos pavyzdžių, mano nuomone. O kalba kokia! Ypač tie rafinuotai elegantiški herojų dialogai mane vis sužavi.

/Jurzole, 2008 rugpjūtis, rugsėjis/

 

Per savaitgalį perskaičiau „Puikybė ir prietarai“. Patiko. Iš pradžių nervino sudėtingi dialogai, kai kada turėdavau net sugrįžti atgal, kad atsirinkčiau, kas ką pasakė. Bet po to pripratau prie tokios įmantrios kalbos ir maloniai suskaičiau.

/niedulis, 2008 spalis/

 

Šiandien pabaigsiu jau Austen, žinot, visai įsitraukiau, kokių ironiškų vietom minčių ji suskelia, jau pripratau prie jos kitokios kalbos ir visai įdomiai skaitosi, nors pradžioj tikrai sunkokai išėjo susikaupti, maniau, nepatiks.

[...]

Tiesa, kas liečia Austen, tai man patiko, bet į gerbėjų klubą nestosiu. Tik prijaučianti pabūsiu. Susipažinimui įdomu buvo sužinoti, apie ką ji rašo, ir, kaip suprantu, perskaičiau pačią geriausią jos knygą „Puikybė ir prietarai“. Patiko, įdomu, bet savotiška ir kitoniška, reikėjo priprast skaitant, bet vietom tai šypsojaus smagiai, gerų ironiškų minčių pametėja autorė. Po knygos labai užsimaniau pažiūrėti filmą, seniau buvau jį parsisiuntus, bet nepatiko ir ištryniau, dabar, kai skaičiau knygą, jau visiškai kitaip žiūrisi ir įdomu.
 Tai tiek, daug neaikčiosiu, nes patiko, bet ne tiek, kad negalėčiau po jos skaityti kitos knygos – perskaičiau ir džiaugiuosi, bet atmintin giliai neužkrito ir, kadangi skaičiau jos pačią geriausią knygą, tai kitų gal jau ir nebepirksiu. Jaučiu, kad truputį kalta čia kalba, jei skaityčiau angliškai, galbūt labiau sudomintų, bet lietuviškai ne tas kažkas.

/luiziana, 2009 sausis/


Norėjau išmėginti skaityklę, ir "nelindo" naujos knygos kelionės metu, taigi n-tąjį kartą perskaičiau šį Austen šedevriuką. Na ir ką čia daug pasakysi - nemirtinga klasika, ir tiek. Mėgavausi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Ir ypač mėgavausi tuo sausu anglišku humoru, kurį Austen taip beveik nepastebimai įpina į visas savo knygas.
/Jurzole, 2011 liepa/