Vaižgantas

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail


Nuomonės apie rašytoją:


 

Vaižganto kaip asmens man imponuoja „deimančiukų ieškojimas“. Kaip kūrėjo – tik „Dėdės ir dėdienės“, viena gražiausių, o gal ir gražiausia liet. lit. meilės istorija. Ir jausminga, ir nenuseilėta. Ir visko yra, ko reik meilės istorijai: tylos, nuodėmės, lemties ir tuštumos. Ir net sentimentalumas, perteikiamas kapota šiurkštoka kalba, teikia kažkokį priešingą įspūdį. „Mirė budėdamas, dar labiau mirė miegodamas. Tada jis visiškai „ėjo iš šio svieto“, kažin kur tol tol, į nekrikštytų vaikų pragarus, kur nėra kančių, bet nebėra ir džiaugsmo; kur tuščia tuščia kaip jo širdyje.“
        O „Pragiedruliai“ ir man ne. Rašyta pagal principą „što vižu to poju“ ir tuo, nors stilius ir temos kitokios, artima panelių dienoraštinei lyrikai. Nėra atrankos, nėra stuburo, kuris viską laikytų, išsiplėsta per daug. O atranka juk reikalinga: ir didžiausiam epui, ir norint perteikt fragmentiškumo įspūdį.
        Ir visiškai ne į temą – šiaip, radau, ką Vaižgantas manė tautiniu klausimu: „Šlifuotąją žievę nuo ruso nuskutęs, randi totorių; gi apyšiurkščią žievę nuo lietuvio nugramdęs, randi europietį.“ Va koks optimistas.

/Savūnė, 2009 sausis/