Bach, Richard

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie rašytoją:



Aš Bachą skaičiau ankstyvoje jaunystėje. Tada buvo vienos iš viršūnių.

/gintarelia, 2008 balandis/


Man va irgi tas jo asmeninio gyvenimo ir deklaruojamų vertybių (meilė, „sielos draugai“ ir pan.) absoliutus neatitikimas išmušė visą pagarbą Bachui. Su pirmąja žmona Bachas turėjo šešis vaikus, o po to išsiskyrė, nes... netikėjo santuoka (na taip, ir reikėjo tiek vaikų susilaukti, kad tai sužinotų). „Sielos draugė“ Lesli (kurią aprašo knygose „Tiltas per amžinybę“ ir „Vienas“) irgi netiko visam gyvenimui – susituokė su ja būdamas 41-rių, išsiskyrė 63-ių ir tais pačiais metais vedė trečią kartą.

Nors Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ vis tiek man lieka graži alegorinė pasaka.

/Helianta, 2008 balandis/


Bachas tai man labai labai – ir „Žuvėdra“, ir „Tiltas per amžinybę“ sužavėjo.

/Bitute, 2008 balandis/


Tiesa, Bacho perskaičiau tik „Žuvėdrą“ ir „Vienas“, daugiau neteko, nes radau straipsnelį apie visiškus jo deklaruojamos išminties ir realaus gyvenimo būdo nesutapimus.  Kažkodėl po to praėjo noras skaityti.

/Shusha, 2008 balandis/


Bacho tik „Žuvėdrą“ perskaičiau mokykloj, kažką dar bandžiau, bet supratau, kad tos alegorijos ne man.

/madrugada, 2008 balandis/


„Iliuzijos“ patiko mažiausiai iš visų jo knygų. Labiausiai – „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ ir „Vienas“ (gaila, seniai seniai kažkam paskolinau ir... nebeatgavau...).

/Mamce, 2008 spalis/


Bacho knygomis kažkada buvau labai susižavėjusi. Pirmiausia į rankas pakliuvo „Vienas“, kuri mane ir užkabino. Tik po to skaičiau „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, kuri man, tiesą sakant, paliko daug mažesnį įspūdį. Lyginau ją su „Alchemiku“. Žinau, kad kai kas su manim ginčysis, bet... mane „Alchemikas“ labiau paveikė nei „Žuvėdra“.

/SOFIJA5, 2008 spalis/




Tiltas per amžinybę


Aš šitos knygos niekaip neiškankinau iki galo, perskaičiau pusę knygos, kažkaip sunkokai, bet taip ir liko tik pusė... gal netinkamu laiku, ar netinkama nuotaika buvo, bet nesusidraugavau aš su ja.

/akbr, 2008 balandis/


Buvo mano jaunystės knyga, labai sukrėtusi tuo laiku.

/saule^, 2008 balandis/


Man irgi buvo laikas, kai Bacho „Tiltą per amžinybę“ perskaičiau ir labai patiko. Dabar skaityčiau ir baisėčiausi – koks jis savanaudis, kaip reikalauja aukų iš mylimos (?) moters, pats visiškai į jokius kompromisus nesileisdamas.

/Helianta, 2008 balandis/


Aš ją skaičiau prieš susitinkant MB, kai ieškojau savo žmogaus. Buvo pats tas.

/Kalipse, 2008 gegužė/


Aš Bacho skaičiau tik „Tiltas per amžinybę“, labai man patiko. Perskaičiau per vakarą, sugraudino labai, paskui savo nusipirkau, nes šita skolinta buvo, kartais dar atsiverčiu, kai noris apie meilę gražiai paskaityt ką nors.

/Mexxica, 2008 spalis/


Buvau susižavėjusi „Tiltu per amžinybę“. Bet po to, kai sužinojau, su kiek moterų jis išsiskyręs/buvo vedęs, ėmiau skeptiškai vertinti tą jo romaną... ir visą likusią kūrybą.

/Mamce, 2008 spalis/


Pamenu, kaip tik gulėjau ligoninėje prieš gimdymą, kažkaip ši knyga man gražiai susiskaitė, nors dabar liko atmintyje tik švelnumo įspūdis.

/SOFIJA5, 2008 spalis/


Labai sudomino knygos aprašymas, nors pradėjusi skaityti šia knyga kiek ir nusivyliau. Tai paprasta, vaizdinga knygutė apie tobulos moters arba sielos draugės paieškas. Ir kaip tokią sutikus vis tik atpažinti, kad tai būtent ta vienintelė, ir kaip išmokti ją mylėti taip, kad niekad netrauktum jos žemyn, o tik papildytum. Parašyta labai paprastai, vos ne buitiniu tekstu, bet kalba labai vaizdinga, pilna pamąstymų ir išvedžiojimų. Knyga tikrai labai patiko, tik gal kiek kliuvo, kad jau per daug lėktuvų techninių aprašymų (man asmeniškai tai nieko nesako), ir labai nepatiko pabaiga. Žinoma, visi mes svajojame įsimylėti ir praleisti su tuo žmogumi visą gyvenimą, o atėjus laikui numirti kartu. Man tiesiog labai sunku patikėti, kai skaitau apie astralines keliones, sielos atsiskyrimą nuo kūno ir pan. Pabaigai įmesiu vieną citatą, kuri labai tiksliai apibūdina pagrindinę knygos mintį:

"Sielos draugas turi raktus atrakinti mūsų užraktams ir užraktus, tinkamus mūsų raktams. Jausdamiesi visiškai saugūs, mes atrakiname užraktus, paleidžiame į laisvę tikrąjį 'AŠ' ir galime nuoširdžiai, iki galo būti savimi; galime būti mylimi už tai, kas esame, o ne kuo apsimetame esą. Kiekvienas mūsų atskleidžia geriausiąją antrojo dalį. Nesvarbu, kas dedasi aplink - su tuo vieninteliu žmogumi savajame rojuje mes jaučiames saugūs. Mūsų sielos draugas atjaučia ir supranta giliausius mūsų troškimus, turi tokią pat kryptį gyvenime. Kai mes esame nelyginant du balionai ir drauge kylame aukštyn, galime tikėti, jog radome savo tikrąjį žmogų. Mūsų sielos draugas padaro gyvenimą vertą gyventi."

/Fatimaallaa, 2010 kovas/