Alexander, Alma

Print


Dzin-šei paslaptys

Atrodo, nieko ypatingo – aštuonių draugių likimų aprašymas – bet „kabina“, ir viskas. Taip ir norisi skaityti, kuo greičiau sužinoti, kaip ten kas toliau bus.
[...]
Skaitosi beveik kaip pasaka, bet labai įtraukli.
[...]
Ne tokios jau baisios, primityvios tos „Dzin šei paslaptys“ – būna žymiai silpnesnių knygų. Toks gal ir keistas (nei istorinis, nei meilės romanas, o kažkas tarpinio tarp išvardintųjų ir pasakų/legendų/ir pan.) ar dar koks visai mielas, nevarginantis skaitinys, ir tiek.
[...]
Žymiai paprastesnė nei „Geišos išpažintis“, tokia neapibrėžto žanro knyga – tarpinis variantas tarp pasakos ir tikroviško, istorinio romano. Būtent to realaus pagrindo ir pasigedau, nors šiaip „Dzin šei paslaptys“ labai lengvai ir smagiai susiskaitė.
/Dolitlė, 2007 sausis, kovas, liepa/

Labai įdomu. Patiko pats siužetas, veikėjų (ne visų) charakteriai ir gyvenimai. Šiaip knyga tikrai įtraukia ir intriguoja.
/Gegyte, 2007 liepa/

Pradėjau „Dzin-šei paslaptys“...  Toks savotiškas poilsis – skaitosi lengvai, greitai ir maloniai... O įvertint galima bus perskaičius iki galo.
[...]
Perskaičiau pusę knygos, tai kol kas vertint tarsi ir negaliu… Kažkodėl neapleidžia jausmas, kad šita knyga labai tiktų mano dukrai... Na po gerų trejų metų (dabar jinai 8 metų)... Patiktų turbūt ir dabar, bet nelabai dar galima leist skaityt dėl tam tikrų subtilių detalių... O dėl savęs... Na kol kas skaitau gana greitai, lyg ir savotiškai įdomu, bet kaip teisingai buvo pastebėta kažkokio kritiko, kad vis dėlto jaučiasi, kad ne meistro ranka ją parašė... Šiaip perskaičius tą recenziją pagalvojau, kad gal kritikas vyras taip norėjo tiesiog įgelt autorei moteriai, aplamai nesuprato to moteriško pasaulio... Žodžiu, manau, perskaitysiu iki galo ir tada jau galėsiu skelbt savo verdiktą.
[...]
Nebaisios tikrai, kaip tik viskas ten taip gražu – idealistiška. Panašu į pasaką...
/svetima, 2007 liepa/


O aš „Dzin-Šei paslapčių“ nepabaigiau, nors buvau iš pradžių įsitraukusi, skaitėsi lyg ir įdomiai, bet kažko laukiau, kažko tikėjausi daugiau, kažkokios intrigos ar panašiai ir taip nepabaigiau. Man irgi ji pasirodė, kad vis tik paaugliams labiau tiktų.
/Pajauta, 2007 rugpjūtis/

Man „Dzin-Šei paslaptys“ irgi so-so pasirodė... Nors fantastika man kartais visai nieko būna (pvz., Maksas Frajus, Rowling man visai nieko – smagus skaitymėlis), bet ten jau per daug nusivažiuota kažkaip (antroje dalyje). Nors pati iki galo nesuprantu, ko trūksta ar per daug... Gal čia priklauso nuo to, ar daug tikiesi iš knygos. Apie „Dzin-Šei...“ aš tiek girdėjau pagyrų, kad net kiek nusivyliau.
/Snape, 2007 rugpjūtis/

Alma Alexander „Dzin šei paslaptys“ – apie aštuonių moterų seserišką dzin šei ryšį, paremta tikrais faktais apie senovės Kinijos papročius. Kadangi man labai patinka pasakojimai apie išskirtines kultūras – kinų, japonų – tai dedu didelį pliusą šiai istorijai.
/Palaida Bala, 2007 spalis/

Man labai patiko. Tematika: moterų draugystė, šalies, panašios į senovės Kiniją, papročiai, gyvenimas.
/langana, 2007 lapkritis/

Pradėjau skaityti „Dzin- šei paslaptis“, kažkaip įtraukė. O šią naktį sapnavau, kad kažkokia moteris man pasiūlė tapti jos dzin- šei seserimi!.. Žodžiu, įsitraukiau.
/trude, 2007 lapkritis/

Naktį baigiau skaityti Almos Alexander „Dzin-šei paslaptis“. Nors dažniausiai prijaučiu kiek kitokiai literatūrai (daaaaaug kitokiai), bet kažkaip įtraukė mane tas mažas moterų pasaulis. Knygos pradžia žadėjo ramiai tekančią istoriją, net neįsivaizdavau, kiek dramų turės išgyventi dzin-šei seserys ir aš kartu su jomis. Susižavėjau tokios seserystės idėja, ir dzin-ašu, slaptu moterų raštu, nepasiekiamu vyrams, perduodamu iš kartos į kartą, tokiu galingu, jungiančiu... man patiko visos knygos herojės, savaip protingos, savaip drąsios, turinčios savo laimės viziją ir atkakliai (kartais – per daug atkakliai) siekiančios tikslo.
/marakeš, 2008 kovas/

Kažkada įsigijau „Dzin Šei paslaptys“, dabar nusprendžiau skaityti – bet labai man ji atrodo vaikiška, pasaka kažkokia, niekaip negaliu įveikti. [...] rekomenduočiau tik mokyklinio amžiaus mergaitėms, įsivaizduoju, kad joms turėtų labai patikti.
/liusi, 2008 balandis/

„Dzin-Šei“ tai aš irgi neįveikiau, pasirodė paaugliška ar vaikiška, nors iš pradžių sudomino, patraukė, bet vėliau taip ir nebaigiau, nei tai faktais paremta, nei tai pasaka. Nesupratau aš jos.
/Pajauta, 2008 balandis/


Jei nebūtų „Baltosios gėlelės ir paslaptingos vėduoklės“, tai ir į „Dzin šei paslaptis“ žiūrėčiau atlaidžiau. Juk skaičiau, ir ne tokie baisūs įspūdžiai, bet... „Baltoji gėlelė...“ man žymiai labiau patiko.

/Dolitlė, 2008 rugsėjis/

 

Skaičiau abi ir galiu pasakyt, kad „Dzin šei...“ – labiau pasaka, o „Gėlių kraujas“ labiau tikrovė ir arčiau „Baltosios gėlelės...“. „Dzin šei...“ aš net gal pavadinčiau kažkiek fantastine knyga.

/saule^, 2008 rugsėjis/


Labai stora knyga, kurią buvo galima parašyti žymiai suspausčiau, bet skaitosi smagiai. Kažkaip nesitikiu iš tokių knygų labai gilių dialogų ar pan., nes ir jų kalba man skamba kaip „dzing dziang dziao“, todėl greičiau nustebčiau atradusi rusiškos dvasios ir turtingumo aprašymus... Taigi, ši knyga man primena televizinius serialus, kurie gali tęstis metų metais, kur net ir po ilgo nepažiūrėjimo vis tiek supranti, apie ką eina kalba, bet personažai tampa „savais“, tarsi būtų šeimos nariai... Vnž, lengvo tipo skaitalas.

/tutele, 2008 spalis/


„Dzin-šei paslaptys“ – vienas iš mano graužtukų. Tai fantastinė pasaka. Skaitosi smagiai ir įtraukia. Bet kaip tokio stiliaus knygai – per ilga. Jei neperskaitai jos greitai, ji lengvai gali graužtuku patapti. Nors aš vis dar skirtuką laikau kažkur antroje pusėje.

/zose61, 2009 kovas/

 

Kai pradėjau skaityti, tai, kaip ir daugeliui čia pasisakiusiųjų, man ji pasirodė mažai realistinė ir tarsi kažkokia neišbaigta. Bet gal joje buvo kažkokių neįžvelgiamai gerų emocijų, jog ir praėjus keliems mėnesiams po jos skaitymo žinau, jog norėsiu kada nors sugrįžti ir vėl.

/tutele, 2009 kovas/


Man šita labai patiko. Apie moterišką draugystę, pažadus, jų laikymąsi, meilę (visokią: moters, draugės, sesers). Žodžiu, rekomenduoju.

/Gemma, 2009 gruodis/


Iki pusės knygos mėgavausi visa istorija: lėtu, ramiu, gražiu pasakojimu, bet knygai įpusėjus, man asmeniškai viską sugadino istorija – “fantazija” su devintuoju išminčiumi. Galiu prisipažinti, kad dar neteko perskaityti trilerio apie Kinijos kultūrą ir tradicijas. Po vieno skyriaus jau ėmė laiks nuo laiko suerzinti ir kiti neįtikėtini dalykai, pvz. laisvamaniška Kinijos moterų meilė. Nederėjo prie didžiavasiškai dėstomų kilnių tikslų, amžinos seserystės, pasiaukojimo ir labai savotiškai gražios rytų poezijos, tos pastraipos apie laisvą seksą, pasirinkimą ir pan. Susigadinau pasakojamų dalykų tikrumo įspūdį, bet šiaip knyga nenuvylė. Visai įdomi laisvalaikio skaitymui.
Ai, ir dar man naujiena buvo ta, kad Kinijos imperatoriškasis sostas paveldimas pagal moteriškąją liniją, t.y. imperatorėmis tapdavo mergaitės, o imperatoriumi jos išsirinktas vyras. Negirdėta nematyta. Tad kas skaitysit šią knygą, nepriimkit visko už gryną pinigą.
A. Alexander labai norėjo išaukštinti moterų pasaulį ir knygoje jis tikrai išskirtinis, kad nesigauna abejoti jos feministine pasaulėžiūra.

/Rasma, 2010 sausis/