Bernhard, Thomas

Print

Senieji meistrai


Senas vienišas vyras (menotyrininkas Rėgeris) jau daugelį metų sėdi Vienos muziejuje ant suolelio prieš vieną vienintelį paveikslą ir kritikuoja. Kritikuoja gyvenimą, mokyklas, mokytojus, valdžią, valstybę, austrus, filosofus, kompozitorius, gydytojus, muziejaus lankytojus ir t.t. Jis meta mintį kaip akmenuką į vandenį ir paskui tas vanduo ilgai raibuliuoja, sūkuriuoja t.y. mintis vis pakartojama refrenu. Kartais tie jo muzikaliai patvirtinami skundai pabosta, kai staiga pagauni, kad jis sako skaudžią, gryną tiesą. Beje, tas paveikslas - tai venecijiečio Tintoretto "Portrait of a White-Bearded Man". Beskaitant toptelėjo mintis, jog tai įkūnytas paveiksle sėdėtojo Alter Ego, žilabarzdis senis liūdnomis ir išmintingomis akimis. Žmogus, kuris jau niekad nebeprabils ir todėl liks amžina paslaptimi. Įstrigo mintis, kad jokio kūrinio negalima labai atidžiai tyrinėti, nes tuomet dingsta jo paslaptis, žavesys. Ir dar: net pats įstabiausias meno kūrinys pasirodo beesąs nieko vertas prieš artimo žmogaus netektį. T.y. jis neguodžia kaip tikėtąsi, nepriglaudžia. Turi juo naudotis, išnaudoti, kad įveiktum sielvartą. Jei nesupratot apie ką aš, skaitykit "Senuosius meistrus".

/Darbinga, 2011 rugpjūtis/