Papievis, Valdas

Print

Atsiliepimai apie knygas:

"Eiti"

"Vienos vasaros emigrantai"




Eiti

 

Poetiška proza. Pavadinta romanu, bet tai nėra tradicinis romanas. Vyrauja ne siužetas, o nuotaika. Melancholija.
Veiksmo vieta - Provansas, maži kaimeliai, laukai ir kalnai. Karštos vasaros dienos. Bevardis veikėjas (lietuvis, gyvenantis Paryžiuje - kaip ir autorius) vis eina ir eina, nepaisydamas karščio ir nuovargio. Bijo, kad sustojus jį prisivys mintys, nuo kurių jis bando pabėgti (tiksliau - nueiti).
"Eiti" išrinkta kūrybiškiausia 2010m. knyga (Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija). Manau, gan tinkamas šios poetiškos knygos įvertinimas.
Knygos stilius man pasirodė prancūziškas. Manau, jei "Eiti" būtų išverstas į prancūzų kalbą, rastų savo skaitytoją. Gan tipiškas sakinys: "Abejingumas, terasos žolę iki rudumo nušiurinęs, figmedžio lapus nusvarinęs, visame šios dar neprasidėjusios, bet jau pavargusios dienos sąstingy tvyrantis, toks alpus, kad nustebti tiesiog negali, kūnas instinktyviai jėgas taupo." Gan turtinga kalba - pvz., baldai apibūdinami kaip "stinglūs, nebylūs".
Pasakojimo laikas kinta: tai būtasis, tai būsimasis, tai esamasis. Retkarčiais rašytojas 'kalbasi' su savo veikėju, kreipdamasis į jį 'tu.'
Tiesa, man truputį užkliuvo, kad veiksmas vyksta lyg ir rugpjūtį (vienoje vietoje apie tai užsimenama), o Provanse veikėjas mato violetinius levandų laukus - deja, tokiu metų laiku tų 'atvirukinių' Provanso levandų jau nelabai pamatysi.
Knygos iliustracijos (Pranas Gailius) - einančių žmonių siluetai, primenantys hieroglifus.
Kūrinio epigrafas - "In the mood for love" ("Meilės laukimas"), Wong Kar-Wai filmo pavadinimas. Knygoje keletą kartų užsimenama apie šio filmo muziką. Rekomenduoju prieš skaitant (ar tiesiog skaitant) pasiklausyti šios muzikos, taikliai atspindinčios knygos nuotaiką.

[...]

Na, nežinau, ar labai išgyriau Papievį. Ne iš tų knygų, kurias drąsiai daug kam rekomenduočiau. Tas „prancūziškas stilius“ kai kurioms gali gan pretenzingas pasirodyti. Bet mane Papievio "Eiti" užkabino tiek, kad dabar noriu jo ankstesnę knygą perskaityti - "Vienos vasaros emigrantai".

/Helianta, 2011 balandis/


Eiti" man labai patiko dėl gražios pasakojimo tėkmės, dėl stiliaus, nors siužeto kaip ir nėra, knyga beveik apie nieką. Man pasirodė tiesiog graži nostalgiška žodžių tėkmė.

/gintarelia, 2011 rugpjūtis/




Vienos vasaros emigrantai


Rekomenduoju visoms frankofilėms ir šiaip „prijaučiančioms“ Paryžiui. Visiškai sutinku su anotacija, kad pagrindinis šios knygos veikėjas ir yra Paryžius. Sena, jos tiltai - ypač Pont des Arts ir ten susirenkantys meniškos prigimties žmonės (gal galima ir bohema pavadinti?), pakrantės, jų gyventojai - "klošarai" (juos Papievis skiria nuo paprastų valkatų ar „bomžų“).
Pasakotojas - rašytojo alter ego (vienoje vietoje net paminima, kad veikėjo vardas Valdas). Melancholiškas, mažai kalba, daug mąsto. Tvirčiau ant žemės stovintis žmogus turbūt pasakytų, kad visos jo problemos (dažniau susigalvotos nei tikros) – „iš dyko buvimo“, iš to „nepakeliamo būties lengvumo“ - gyvena be didesnių įsipareigojimų, gali sau leisti visą naktį bastytis Paryžiaus gatvėmis... Kaip pusiau ironiškai pats pastebi - tai tokio tipo žmogus (viena "klošarė" sako, kad pagal tai atskiria rytų europiečius), kuris "negali neideologizuoti tikrovės, viskam būtinas pateisinimas ar pasiteisinimas, aukštesnė arba gilesnė prasmė. Negali atsipalaiduoti, negali užsimiršti, visa be galo svarbu ir reikšminga, taip svarbu ir reikšminga, kad, nors ir ko imtumeisi, iškart klumpi po atsakomybės našta."
/Helianta, 2011 biržellis/


Pradėjau, bet neįveikiau. Buvau nugalėta nuobodulio.

/Mamce, 2011 rugpjūtis/