Kurklietytė, Elena

Print

Atsiliepimai apie knygas:

"Šešėlių verpėja"

"Lyla"




Šešėlių verpėja

 

Nustebino, sužavėjo ir įtraukė. Jau seniai buvau beskaičius lietuvių autoriaus knygą, tai visų pirma, buvau sužavėta nuostabiai gražia lietuviška šnekta. Skaitai grožinį kūrinį tarsi eiles. O kaip autorė moka aprašyti ir perteikti gamtos grožį (niekada nesižavėdavau peizažų aprašymais), šiame kūrinyje gali net pajusti, užuosti ir paragauti. Net jei pagrindinė knygos mintis nebūtų tokia įtraukianti, aš vis tiek skaityčiau šitą knygą mėgaudamasi kiekvienu lietuvių kalbos žodžiu. O knygos turinys patiks toms, kurioms nesvetima lietuvių liaudies mitologija.
Užburianti knyga (liko vos keli skyriai iki jos pabaigos), įtariu, kad ne kartą ir jau perskaičius ją dar atsiversiu.

/zis, 2010 vasaris/


Man nelabai patiko. Neįtikino. Gal todėl, kad veikėjas vyras ? O aš – šovinistė... Na, sakykit, ką norit vyras, taip giliai jaučiantis, besikapstantis po mitą, man yra neįtikinamas. Be to nemėgstu pelkės. Ir stilius... toks... toks... migdantis. Žodžiu, nesužavėjo.

/SOFIJA5, 2010 spalis/

 

Ale matai kaip čia mūsų nuomonės išsiskyrė ir skoniai nesutapo... Man tai kol kas geriausia šiais metais perskaityta knyga...

/zis, 2010 spalis/


Tik pamanykite, ir lietuvių autoriai gali parašyti labai stiprų ir įdomų romaną, kurį gaubia mistika, nuo pelkių kylantis rūkas ir tolima mūsų protėvių dvasia...
/groovy, 2011 balandis/


Perskaičiau su dideliu malonumu. Labai vaizdinga ir puiki kalba. Iš pradžių net sunkokai skaitėsi, nes sakiniai turtingi ir paviršium neprabėgsi. Pati istorija stebuklais netrykšta. Tai archeologo gyvenimas kaime, jo santykis su žmonėmis, sapnai, svajonės. Pasakojime apstu meilės, išdavystės, ilgesio, burtų... sakyčiau, lietuviškas magiškasis realizmas. Tikrai nenusivyliau nei pradžia, nei pabaiga. Viskas labai skoningai ir subalansuotai pateikta. Net meilės scenos prašytos subtiliai, bet karštai - o autorė jau garbaus amžiaus. Rekomenduoju toms, kas pavargo nuo amžino bėgimo. Tai dar viena knyga, kuri reabilituoja lietuvių literatūrą mano akyse.
/prieplauka, 2011 gegužė/

Man labai patiko, irgi labiau priskirčiau prie magiškojo realizmo (ir lakios žmonių vaizduotės), nei prie fantastikos. Net nepasakyčiau, kad lietuvė rašė, jei nebūtų apie Lietuvą.
/groovy, 2011 gegužė/

Perskaičiau vienu ypu. Puiku, puiku - ir ta lietuvybė, ir lietuvės moters grožis (baltaveidės, ilgaplaukės, didžiapapės ir plačiastrėnės - net smagu pasidarė), ir mistika, ir pelkė - viskas man labai labai patiko. Bet kai paaiškėjo jų problemų priežastis - bjaurastis visgi ta Todė...
Puikus romanas.
/Brūkšniukas, 2011 birželis/


Noriu išgirti „Šešėlių verpėją“ - nesitikėjau, puiki, mįslinga, paslaptinga, originali.
/martux, 2011 birželis/

Man skaitant "Šešėlių verpėją" iškilo asociacijos su "Bėgančios su vilkais" (kurios niekaip neįveikiau). Nors kad tema būtų originali - nepasakyčiau. Man labai panaši būtų K.Mosse "Labirintas": dabartis persipynusi su praeitimi, kažkokie sąmonės ir likimų atspindžiai, moterų likimai... Šiaip skaityti tikrai buvo įdomu ir pabaiga sukrėtė, netikėta man buvo. Tik tas pasakojimas vyro vardu manęs kažkaip neįtikino. Na moteriška ta knyga...
Perskaičius šią knyga net senąja lietuvių mitologija norėčiau pasidomėti...
/Mamce, 2011 birželis/

Aš maloniai nustebusi: knyga lengva, bet ne pramoginė, bet galima skaityti ir pramogai. Labai vaizdi, turtinga kalba, įdomi intriga, truputėlį mistikos, lietuvių mitologijos. Atsigauna lietuvių LLLiteratūra mano akyse. Manau, paskaitysiu ir kitas Kurklietytės knygas. Tikuosi, parašys dar kokią vieną-kitą.
/klopedija, 2011 birželis/


Vėlgi, tai knyga, kurią nusipirkau ir ėmiausi skaityti prisiskaičiusi jai skirtų pagyrų mūsų temoje.
Pirmasis trečdalis kiek nuvylė - jaučiausi, lyg skaityčiau pagerintą (t.y. gan kokybišką, rimtesnį nei kiti to žanro) meilės romaną. Pasakotojas - vyras, gal ir tai per daug neįtikino. Nebent archeologai - atskiras vyrų tipas, nežinau, neteko susidurti.
Tolesni keliasdešimt puslapių - skaičiau, ir tiek. Net nelabai norėjosi skaityti, bet kadangi jau daugiau nei pusę buvau perskaičiusi, tai ir toliau skaičiau. Galvojau, na ko aš čia nematau toje knygoje, ką radote dauguma jūsų, ją skaičiusių?
Nuo maždaug 110 puslapio knyga įtraukė ir jau nelabai paleido.
Pusiau detektyvinis epizodas gan permatomas buvo, ta 'intriga' (jei galima taip pavadinti) iškart jau buvo aiški.
Paskutiniosios dalies - "Laukinės Todės istorijos" - net nelabai norėjosi skaityti - na, nesu tokių mitologinių pasakojimų (įskaitant ir jų stilių) gerbėja. Bet... labai stipru. Tai man buvo turbūt stipriausia knygos dalis, dėl kurios verta ir visą knygą skaityti.
Žodžiu, nors man "Šešėlių verpėja" neatrodė 'nuo-iki' 'kažkas tokio', bet užvertusi ją sau pasakiau - stipri knyga. Rekomenduoju.
/Helianta, 2011 rugpjūtis/


Knyga perdaug nenustebino, nes pagal atsiliepimus kažko panašaus ir tikėjausi. Lietuvių literatūros kontekste, sakyčiau, tikrai neblogas kūrinys. Labai gražus rašymo stilius, sodri kalba. Istorija pakankamai įtraukianti. Tiesa pasakius, nežinau, ar viskas ten istoriškai ir mitologiškai pagrįsta.
Man gal šiek tiek perdaug viso to "laumiškumo", pagonybės - manęs tie dalykai kažkodėl netraukia, pelkių kerams nepasiduodu. Gal todėl manęs iki galo neįtikino. Nors persiskaitė visai maloniai ir nenuobodžiai. Gal tik gale ta Todės istorija perdaug jau mistinė - bet gal taip ir turi būt...
Žodžiu, man kažko pritrūko, kad galėčiau sušukt - ech, nuostabu, tobula...
Bet visumoj knyga tikrai nebloga - tikiu, kad kažkam jinai gali būt net ypatingai gera.

/svetima, 2011 rugsėjis/

 

Tiesą sakant, nepatiko visiškai.

[...]

Man atrodo, kad pagrindinė šios knygos problema – netinkamai parinktas veikėjas. Būtų daug geriau, jei pasakotų moteris – dabar gi Beno vidinis pasaulis, tai, kaip jis reiškia mintis, yra pernelyg moteriška. Todėl ir kalba pradėjo mane erzinti – ne pati kalba, o jos akivaizdus moteriškumas. Beno žmona, su visom savo baimėm – daug stipresnis, ir visiškai neišnaudotas veikėjas. Kaip ir pati Verpėja – iš jos atsikraustymo į miestelį padirbėjus gautųsi daug stipresnis romanas. O dabar kas? Kažkokie mafijozai (bala žino kam), kriminalas ir muilo opera.

/marakeš, 2011 rugsėjis/

 

Aha, tikrai - tie mafijozai nei į tvorą, nei į mietą. Verčiau jos trobelė būtų į žemę prasmegus.

/Brūkšniukas, 2011 rugsėjis/


Tiesa sakant, aš irgi tų mafijozų prasmės nesupratau. Buvo ir kitų nelogiškumų toje knygoje - bet gi čia tipo maginis realizmas ar kažkas tokio, tai turbūt reikia suprast, kad taip ir turi būt...
/svetima, 2011 rugsėjis/


Per porą vakarų "prarijau" "Šešėlių verpėją". Na tiesiog kyla noras grįžus nusipirkti dar ką iš lietuvių autorių. Labai etnografiška, sakmiška, graži.

/langana, 2011 gruodis/




Lyla

 

Greitai skaitoma, bet sunki, vietomis nemaloni knyga: herojus (kurio ir vardas ir pavardė Indijoje neatitinka jo stovio) bando bėgti nuo savo gyvenimo, o gal savo likimo, prisiminimų, kurių vienam žmogui tikrai per akis. Tiesa sakant, knygos viršelis manęs neviliojo - prie dešimt metų aš skaičiau knygas su indišku viršeliu, ir šiaip, nevilioja mane knygos apie nušvitimo paieškas. Bet - dėl visų sąsajų su lietuvišku kaimu, gamta, vėjais, sanskritu - įdomu. Sakyčiau, jeigu iš dešimties, tai kokie šeši.

/Brūkšniukas, 2011 gegužė/