Velijevaitė, Rasa

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Stambulo mimoza

 

Perskaičiau kažkokį interviu su autore, nustebau, kad apie ją ničnieko nežinau, ir pradėjau skaityti. Kol kas - tik pradžia. Tad sunkiai dar įsikertu, kokios tai kategorijos knyga ir netgi kokios kokybės. Perskaitai kokį sakinį - ir stilius pasirodo labai įdomus. Bet perskaitai kitą - ir jauti: perspausta. Trečias pakvimpa banalumu, ketvirtas - išvis kažkas ne į temą, o penktas, žiūrėk, ir vėl nustebina įdomiu minties vingiu ar palyginimu. Tai skaitau toliau, žiūrėsim, kas iš to išeis...
/Salsa, 2010 sausis/

 

Skaičiau ir aš, bet likau be nuomonės. Nelabai sužavėjo, ir kas keisčiausia, praėjus vos porai mėnesių nebeatsimenu pabaigos. Prisimenu tik, kad pradžia su aliuzija į vampyrus. Durys kaip antkapis, o žmona - ne žmogus.

/Rasma, 2010 sausis/

 

Ai kad ne, ne vampyriška ten. Ir žmona žmogus. Čia tik tokie parinkti vaizdingi apibūdinimai. Bet būtent - kažkaip sunkiai sekasi perprasti, kur - realu, o kur - tik vaizdinga mintis. Užtai ir sunku skaityti: vietomis rašoma per daug lėkštai, kad tuos vaizdingus posakius prisikirtum meninėm priemonėm, o ne siužeto linijai...

/Salsa, 2010 sausis/

 

Aš supratau. Bet man tai buvo nereikalinga šioje knygoje. Šiaip, bendrai, man ta knyga viena iš lėkštesnių. Kas bando seksu kažką išgauti, kas palyginimais apie vampyrus. Juk dabar tai populiari tema?

/Rasma, 2010 sausis/


Nors pagrindinė romano tema - meilė, vis dėlto meilės romanu jo nepavadinčiau. Na, bent jau stilius - ne buivydaitiškas. knyga - vietomis lėkšta, vietomis - pretenzinga ir manieringa, o ištisai - lietuviškai psichodeliška.
Anotacijose ir komentaruose išgirtų "spalvingų personažų" nelabai pamačiau. Užtai krūvą nelabai motyvuotų ir ne iki galo atskleistų keistuolių radau. Kiekvienas jų kažkuo dedasi, o kodėl dedasi būtent tokiu tipažu - bala žino, autorė nepaaiškina, jų priešistorę kuria tik miglotomis užuominomis, ir vis dėlto nepersistengdama paaiškinti. Visi herojai tarp savęs susiję, bet tie jų ryšiai - kažkokie per daug pritempti, nenatūralūs, nepaaiškinami.
Dar didesnis nesusipratimas su jų vardais. Neturiu nieko prieš nelietuviškus, retus vardus. Bet kai romane jie dominuoja - norom nenorom darosi keista. Na, pagalvokime, kiek tikimybės, kad draugėmis pataptų moterys, kurių vardai: Matilda, Patricija, Lija ir Jazmina (pastaroji apskritai man su lėlėm Bratz asocijuojasi, nors romane nuolat lyginama su Barbe)? Gerai, Bayram jau neskaičiuokim - ta neva į Lietuvą atvykusi turkė, tai tiek jau to. O, va, vienas vyriškis romane net 2 vardus netyčia gauna: pradžioje pristatomas kaip Domantas, vėliau tampa Skomantu. Ne vardą pasikeičia - čia jau arba korektūros klaida, arba autorė apsižioplino.
Veikėjų amžius - irgi sunkiai suvokiamas. Apie kažkurią ten moteriškę rašo, kad anoji labai aimanuoja, atseit, tuoj jai 30, biologinis laikrodis tiksi ir visa kita. Taigi imu įsivaizduoti, kad ir jos draugės - panašaus amžiaus. Bet kai keturiasdešimtmetį daktarėlį nuolat vadina pusamžiu vyriškiu, keliskart užsimenama, kad jis - jau senstantis nebejaunuolis, ir dar kalbant apie jo karjerą - kažkaip keista pasidaro. Visų pirma, medikui, plastikos chirurgui, profesoriui, 40 metų karjeros prasme - juk pati jaunystė, kone pradžia. O čia - vos ne priešpencijinė būsena. Antra, kad 30-metė moteris 40-metį vyrą apibūdintų "pusamžiu", leistų suprasti apie dideliausią amžiaus skirtumą tarp jų ir panašiai - ir vėl, arba čia ne mūsų pasaulyje veiksmas vyksta, arba aš jame nelabai ką teraukiu. Kad 40-metis būtų senstelėjęs pusamžis šešiolikmečiui - natūralu. Bet trisdešimtmečiui? Kažkaip visai nesiriša...
Ir apskritai skaitant sunku susigaudyti laike ir erdvėje, ne visada pavyksta suvokti, kuris veiksmas vyko praeity, kuris - romano dabarty. Nors veiksmas vyksta Lietuvoje, viską bandoma perpinti turko-gruzino-armeniškomis gijomis. Deja, iš to gaunama ir nonsensų. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog iš Vilniaus į kažkokį užmiestį persikelianti herojė rengia atsisveikinimą taip, tarsi ji mažų mažiausiai penkeriems metams į kosmosą išskristų, o štai iki Stambulo viena veikėja pas kitą gali atlėkti ir vien tam, kad dėl nelaimingos meilės pasiguostų. Arba taip tėvai pas susirgusią dukrą į Stambulą oplia ir atlekia iš Lietuvos. Dar ir šeimos draugą, gydytoją atsiveža. Ir dar tos ligonėlės viena draugė tuo pačiu atskrenda. Taip paprasta, lengva ir greita - galėtų būti reklama bet kokioms oro linijoms.
Žodžiu, duoklę naujajai lietuvių literatūrai atidaviau, pliusiuką užsidėjau, bet labai smarkiai šios knygos draugam nerekomenduočiau...

/Salsa, 2010 sausis/