Jonuškaitė, Birutė

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Baltų užtrauktukų tango

 

Šį romaną galėčiau apibūdinti kaip dokumentinį, tikrais faktais pagrįstą pasakojimą apie lietuvių emigraciją į išsvajotą pasakų šalį - JAV. Kaip jaučiasi pokario, sovietmečio politiniai pabėgėliai ir jau iš laisvos Lietuvos išvykusieji nelegaliai uždarbiauti ar studijuoti, dirbti pagal savo profesiją. Pati Amerika ir laimės ieškantys lietuviai - labai įvairūs, spalvingi. (Man labai patiko paskutinis skyrelis - autentiški pokalbiai su JAV lietuviais: poete Liūne Sutema, poeto St. Santvaro našle Ale Santvariene, "Draugo" laikraščio redaktore ir kt.) Yra ir tokių, kurių akiratis, šnekos apsiriboja sveikatos, šeimos, pinigų temomis; paskutiniosios bangos emigrantės, dažnai beteisės, nelegalės, palikusios šeimas, vaikus Lietuvoje ir tapusios savotiškais "nuolat veikiančiais bankais su mamos veidu" ir pan. Bet yra ir amerikiečiai, atsitiktiniai praeiviai, pamirštantys savotišką devizą "dirbk, pirk, mirk" ir pusvalandį besiklausantys gatvėje, Brodvėjuje, grojančio kinų simfoninio orkestro...
Ir vis iškyla klausimas: "Ne veltui tiek nedaug vilko šuoliais lekiančių per šį kontinentą [Ameriką], o minios - klibinkščiuojančių, tursenančių , taip ir nesuradusių savęs ir savo laimės žiburio [...] Ar šis žemynas gali stebuklingais šilko tinklais sugaudyti išbarstytas sielos skaidulas, jas suglausti, sulipdyti, susukti mįslingą spiralę?". Aišku, tai nėra toks sausas, tezinis, vienpusiškas romanas, bet kūrinys, iškeliantis klausimus, problemas, su labai gražiu lyriniu meilės istorijos intarpu. Beje, per knygos pristatymą jį nuostabiai perskaitė Dalia Michelevičiūtė.) Ai, vos nepamiršau - viršelis ir romano pavadinimas puikiai dera ir įveda į romano tematiką.

[...]

Knyga verta dėmesio. [...] Autorė pati pusę metų gyveno Amerikoje, tiesiogiai bendravo su įvairių bangų lietuviais emigrantais ir taip sukaupė daug medžiagos, kuri ir virto romanu. [...] Iš pradžių ji norėjo rašyti  dviejų dalių knygą: viena - gryna proza, o antroji - dokumentinė medžiaga, pokalbiai su išeiviais, bet po to visą tą surinktą informaciją įpynė į romano siužetą, cituoja vienos emigrantės autentiškus laiškus, o paskutinėje dalyje "Užrašų knygutė" pateikti pokalbiai su įvairių kartų emigrantais. Autorę labiausiai domino savotiškas lietuvių susikurtas būtent Amerikos mitas, įsitikinimas, kad tai - savotiška svajonių šalis, kur galima labai lengvai, beveik be pastangų, lengvai ir gerai prasigyventi ir pan. Knyga apie tai, kad "gerai ten, kur mūsų nėra", tad prieš išvažiuodamas iš Lietuvos, nepamiršk, kad ten nebus rojus, o emigrantas, atvažiavęs nelegaliai, "aklai", neturėdamas, kur užsikabinti naujame krašte, turės dieną-naktį "arti", norėdamas išsilaikyti ir pan. Visą šitą emigracinę tematiką papildo pagrindinės veikėjos mokslininkės šeimos istorija, nepamirštamas ir tarsi globojantis jos senelės paveikslas.

/Dolitlė, 2010 sausis/


Nebloga knyga, bet labai girti negaliu. Vietomis labai gera, o vietomis labai šiaip sau. Dolitlė minėjo, kad autorė iš pradžių ketino rašyti dvi knygas, romaną ir dokumentinį pasakojimą. Tai va man atrodo, kad tas variantas būtų buvęs geresnis. Nes visi tie intarpai apie emigrantų nuotykius Amerikoje, į siužetą įpinti pokalbiai su tikrais personažais - išeiviais ir t.t., man buvo visai ne vietoj ir netgi šiek tiek trukdė. Nors pats romanas - pasakojimas apie jaunos mokslininkės Laimos Amerikos "užkariavimą"- labai patiko, ir meilės istorija gražiai supinta, ir senelės portretas taip šiltai, nostalgiškai nupieštas, kaip ir jos kaimas. Ir ta paskutinioji dalis - "Užrašų knygutė", pokalbiai su realiais žmonėmis, dažniausiai su pokario išeiviais - labai įdomi. Tik gal nereikėjo to visko suplakti į vieną knygą.

Man būtent tą paskutiniąją dalį skaitant kilo daugiausia minčių ir klausimų. (Nes dabartinių emigrantų būtis ir buitis tai jau tiek visur išnagrinėta ir apkalbėta, kad bent jau man ši knyga tikrai nieko naujo nepasakė ta tema.) Negali nesižavėti, kaip tie senieji išeiviai išlaikė lietuviškumą, ne tik savo, bet ir vaikų. Bet iš kitos pusės, kai jie sako, kad anglų kalbą vaikui reikia mokėti, nes jis eis į mokyklą, bet lietuvių kalba jam turi būti pagrindinė... ar tai realu? Ir netgi - ar teisinga? Ypač šiuo metu Europoje liepsnojančių diskusijų apie žlungančią svetimtaučių integracijos politiką fone... Nesiimu atsakyti į šiuos klausimus, man tik pasirodė, kad dipukų atsakymai yra dažnai kiek trivialūs, kaip ir jų požiūris į naujuosius emigrantus...
/Jurzole, 2010 lapkritis/