Zelčiūtė, Dovilė

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Gastrolės"

"Po repeticijos: pokalbiai apie teatrą"




Gastrolės


Norėčiau pareklamuoti “Gastroles” ir tuo pačiu pasigirti, kad šiemet perskaičiau vieną (!) lietuvišką knygą. Kadangi šią knygą pirkau ne sau, tai pagalvojau, kad labai atsargiai, akies kampeliu žvilgtelsiu, kas ten rašoma. Nė nepajutau, kai visa knyga "sulindo"!

[...]

Knyga patiko, savotiškas praėjusių metų literatūrinis atradimas. Nestigo nei humoro, nei paaugliškos fantazijos. Neįkyrėjo ir sovietmečio realijos. Skaitosi lengvai ir sklandžiai. Rekomenduočiau visoms.

/klopedija, 2009 gruodis, 2010 sausis/

 

Iškart pasakysiu - labai "zelčiūtiška", poetiška, lyriška, tad ir patiks šios autorės poezijos gerbėjoms. O rašoma apie sovietmetį, 1970-1972-uosius metus. Pagrindinė romano veikėja - paauglė, aktorių dukra, visiškai "paskendusi" teatre, savo fantazijose, galima sakyti, praradusi realybės jausmą. Jai tikrą gyvenimą atstoja teatras, jo "kvapas", bendravimas su aktoriais. Ir, aišku, atsiranda nežemiška (o gal kaip tik labai žemiška?) meilė vyresniam, į tėvus tinkančiam aktoriui. Visa istorija vyksta Kaune bei teatro gastrolių metu. Atpažįsti (ar stengiesi tai padaryti) realius to meto įvykius, asmenis, žaidi, spėlioji ir ieškai veikėjų prototipų. Kauno, teatro ir Zelčiūtės gerbėjas ši knyga turėtų sudominti.

/Dolitlė, 2010 sausis/

 

Vaikiška, vėjavaikiška, naivu, kartais juokinga. [...] Dar kartą neskaityčiau, bet turėjau tikrai malonią dieną per šaltį, prie židinio, su šia knyga. Rekomenduočiau: niekam šį kartą konkrečiai nepabursiu, bet manau tiems, kam yra apie 30 ir daugiau. Tiems kas atsimena "puikią" tarybinę vaikystę, kai jautienos išpjova buvo nenusakomas delikatesas.

/Forget The Pain, 2010 sausis/

 

Kol kas galiu pasakyt tik tiek: literatūros nerasta, šiaip toks lietuviškas vištlitas, kurį bet kuri galėtų parašyt be vargo, o bet tačiau jo vertybė viena yra: sovietinės buitinės realijos. Nes aš irgi Šventojoj mediniuos nameliuos esu atostogavus, nes man irgi mėnesinių „paketai“ buvo ne kaskart prieinami ir tekdavo darytis iš vatos ir lignino, ir t. t. ir pan. Bet tai tiesiog epochos liudijimas, o ne žmogaus būties. Kita vertus, ir perskaičiau dar tik 34 psl.

[...]

Irgi popsas, bet jau su nepopsiniais užmojais. Jei jau visai tiksliai – jazukevičiūtiškais užmojais (ne veltui herojė knygos pabaigoj prisipažįsta skaičiusi Jazukevičiūtės knygą ir besielgianti kaip tos knygos herojė). Ir vienos, ir kitos knygose daug autobiografizmo, daug rusiškos tradicijos įtakos, tiksliau, dostojevskiškos, o dar tiksliau – Grušenkos: herojės tokios atlapaširdės meilės vergės, o jau dvasingos, kad imk gyvas į dangų. Žodžiu, knyga, prasidėjusi kaip vištlitas su sovietinio laikotarpio razinkom (asociacija – vištienos pyragas su džiovintom vynuogėm ir balzamiko užpilu), virsta „dvasingojo“ alkoholizmo garbstymu ir bobiškom egzaltacijom (pyragas ištyžta, o paskui ir pasvyla). Dar nebepirmos jaunystės kauniečiams, pamenantiems anuos laikus, gali būti įdomu paspėlioti herojų prototipus. Pvz., maištingasis režisierius Šarūnas Jonušas turbūt bus Jonas Jurašas? Deja, man šitas malonumas nelabai buvo prieinamas, nes nors stiprų andainykštį Kauno dramos teatrą šiek tiek žinojau, į gastrolinius spektaklius mama gaudavo bilietų, bet va vidinio teatralų pasaulio – ne, ir, aišku, jokių pletkų...

/Savūnė, 2010 vasaris/


Skaitau "Gastroles". Na, kai taip skaitaitau, skaiiitaaaauu, skaaaaaiiiiiitaaauuuu.... tai gero atsiliepimo nelauk apie knygą. O gaila, šiaip man patinka Zelčiūtė ir kaip poetė, ir ypač kaip žmogus. Ir kas ją nešė į tas velnio (romano) galeras? Nors gal tik man tos paaugliškos meilės temos neaktualios? Gal, jei skaitytų herojės bendraamžė, tai jai atrodytų "cool" knyga. Bet aš nuo tų poetiškų pasiaikčiojimų truputį bloguoju.

/Mamce, 2010 kovas/


Romanas - neromanas apie Kauno dramos teatrą. Šiaip tai, žinoma, romanas, bet vis turėdavau sau priminti, kad ne autentiškus atsiminimus skaitau ir kad ne viskas, kas papasakota, ivyko iš tikrųjų ir būtent taip. Labai įdomu buvo spėlioti, kas slepiasi po vienu ar kitu personažu - nors man tai buvo sunkoka, nes nuo tos teatro epochos jau esu gerokai nutolusi ir daug ką pamiršusi. Vanago prototipą, manau, atspėjau, o dėl daugelio kitų taip ir liko neaišku. O pati knyga man patiko. Nors po neigiamo Savūnės atsiliepimo buvau net suabejojusi, ar išvis verta ją skaityti, bet pabaigusi tegaliu pasakyti, kad su tokiu griežtu vertinimu - "vištlitas su pretenzijomis" - man niekaip neišeina sutikti. Gal ir vištlitas, bet pretenzijų aš neaptikau... Ir mane ten viskas įtikino - ir karštligiškas paauglės savęs ieškojimas, ir be galo egzaltuota meilė (tik nėštumą tai ne visai supratau, bet sutikau su prielaida, kad gal būna ir taip), ir perdėtas meilės objekto idealizavimas. Nors ta lolitiška meilė tai man visgi nelabai... bet čia jau mano, ne knygos, problema. Šiaip jau knygoje tikrai puikiai perteiktas nuolat kintantis paauglės vidinis pasaulis su visais jo ekscesais. Na ir visokių to laikotarpio detalių gausu - kai kurios jau ir gerokai primirštos, per tą laiką įgavusios egzotišką prieskonį. Rekomenduoju.
/Jurzole, 2010 spalis/




Po repeticijos: pokalbiai apie teatrą


Tai interviu su aktoriais Birute Raubaite, Doloresa Kazragyte, Petru Venslovu, Jūrate Onaityte, Alma Masiulionyte, Birute Mar, Gyčiu Ivanausku, Rasa Samuolyte, Nele Savičenko, Dainiumi Gavenoniu, Dariumi Meškausku, Danute Juronyte, režisieriais Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu. Visi jie skirtingo amžiaus, patirties, todėl ta kalbinamųjų įvairovė mane labiausiai ir "užkabino".

/Dolitlė, 2011 gruodis/