Užkalnis, Andrius

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį"

"Kelionių istorijos"

"Prijaukintoji Anglija"




Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį

 

Dar tik įpusėjau, bet džiaugiuosi, kad pradėjau. Nemažai netikėtų įžvalgų, sugriautų stereotipų. Vietomis erzina provokuojantis autoriaus tonas, bet neatimsi iš jo šmaikštumo ir mokėjimo pagauti būdingus anglų bruožus, taipogi pateikti platesnį šalies vaizdą bei kontekstą. Ir humoras kartais prasimuša toks nelietuviškas. Matyt, penkiolika metų praleistų Anglijoje atliko savo "juodą darbą".

/Darbinga, 2009 gruodis/


Lengvu stiliumi parašyta, informatyvi, smagi. Apie anglų nacionalinį charakterį, jų gyvenimo būdą.
Anglijoje teko gyventi žymiai trumpiai nei autorius, bet spręsdama iš savo patirties, knygoje neradau vietų, kurias skaitydama pagalvočiau, kad parašyta "nesąmonė".
Rekomenduoju tiems, kas domisi Anglija ir jos kultūra. O Anglijoje dirbantiems ar planuojantiems ten važiuoti ši knyga turėtų būti privaloma literatūra.

/Helianta, 2009 gruodis/


Mama nusprendė man šią knygą padovanoti gimtadieniui (šiaip jau turbūt norėjo, kad MB ją paskaitytų, bet jis gi lietuviškai nemoka, tai teko ta užduotis man). Kol kas pagrindinis įspūdis skaitant - niekuo tie anglai labai neypatingi, ne vienas ir ne du iš autoriaus paminėtų “nacionalinio charakterio bruožų” yra net ne angliški, o tiesiog vakarietiški, ir būtent dėl to keisti ir nesuprantami lietuviams (ypač kiek vyresnio amžiaus), užaugusiems ir subrendusiems visai kitokioje aplinkoje. Na bet kita vertus, knyga būtent apie Angliją ir anglus, tai gal ir nereikėtų iš autoriaus tikėtis, kad jis kiekviename skyriuje vis kartos, kad tas ar anas bruožas ne tik anglams būdingas. O šiaip visai įdomu skaityti. Ypač patiko skyrelis apie superankštus miegamuosius šiuolaikiniuose anglų namuose (žinom, patyrėm, juk dažnai į svečius važiuojam), ir su beveik sadistiniu malonumu skaičiau kritiką kelionių žurnalisto Michael Palin adresu - mane jis irgi kartais užknisa, kai kiekvienoj programoj vis ieško, ką čia tokio keistesnio parodyti apie šalį, kurioje lankosi, ir apie jos žmones, kad paskui būtų galima ironiškai iš to keistumo pasišaipyti. Ir dar pralinksmino teiginys, kad Toyota automobiliais Anglijoje važinėja tik pensininkai - mes juk irgi turim Toyota…

[...]

Lengvai skaitoma, patraukliai parašyta knyga, per pora vakarų ir "suvalgiau" ją. Sužinojau porą įdomių faktų (pvz., iš kur atsirado rusiškas žodis "vokzal" ir kuo vertingas vieno salyklo viskis), be to, paaiškėjo vieno mane dažnai erzinančio MB būdo bruožo šaknys – supratau pagaliau, kad tai tiesiog tautinio charakterio dalis, ir nieko čia nepadarysi... Kartais norėjosi ginčytis su autorium - pvz. kai rašo, kad parkavimo aikštelėse JAV vietos yra didesnės negu Anglijoje, bet pamiršta pridėti, kad ir mašinos JAV, kaip taisyklė, žymiai didesnės. Arba kai sako, kad amerikietis gali visur nuvažiuoti mašina, o anglui tenka važiuoti traukiniu ar metro - man atrodo, kaip tik amerikietis dažnai neturi iš ko rinktis, tiksliau, rinktis gali tik tarp lėktuvo ir automobilio. Visai nepatiko, kai kažkuriam puslapy parašė, kad apie anglus dažnai sakoma, kad jų namai ankšti ir negražūs, žmonos apsileidę, dantys kreivi, ir dar ten kažkas... lyg ir ne savo požiūrį išsakė, bet vis tiek neskaniai nuskambėjo, o ir nesutikčiau su tokiu apibendrinimu. Įdomiausias skyrius man buvo apie anglų požiūrį į darbą. Lietuviai turbūt niekad nesupras anglų "tinginystės", o anglai - lietuvių noro net per vakarėlius kalbėtis apie darbą (lyg kitų temų nebūtų pokalbiui). Bet kad anglai nerimtai žiūri į darbą, nesutikčiau. Jie tiesiog nepainioja darbo su asmeniniu gyvenimu. Bendrai knyga patiko, bet kad ilgam išliks, abejoju. Toks vienadienis, nors ir įtraukiantis, skaitalas.

/Jurzole, 2010 gegužė/


Šią knygą pasiėmiau ir iš profesinės pusės (ne veltui baigiau anglų filologiją), ir dėl įdomumo.
Kadangi knyga suskirstyta skyreliais, tai buvo patogu skaityti, nes tai daugiau publicistika, nei grožinė literatūra, bet pakankamai subtiliai ir įdomiai parašyta. Perskaičius šią knygą tikriausiai susitikusi tikrą britą pavyks suprasti keistenybes. Perskaičiusi daugelį skyrelių tikrai nepasakyčiau, kad Anglija mano svajonių šalis ir kad man priimtinas Užkalnio traktuojamas snobizmas, tad labiausiai sudomino skyrelis apie Diddžiosios Britanijos karalienę ir paskutinis skyrelis apie rekomenduotinas vietas (skyreliai pavadinimais "Karalystė ir tradicija" bei "Slapti džiaugsmai ir palaimos versmės: kuo vertėtų pasimėgauti").
Šią knygą siūlyčiau perskaityti toms, kurios domisi kitų tautų tradicijomis, ypatumais, tačiau Anglija, kaip šalis, ypač perskaičius šią knygą manęs labai nežavi (tikriausiai dėl anglų mentaliteto), nors su malonumu apsilankyčiau Užkalnio siūlomose vietose, todėl knygos pabaiga paliko šiltą įspūdį.

/daite, 2010 rugsėjis/




Kelionių istorijos


Savo istorijose autorius atvirai reiškia panieką visokiems utopistams / antiglobalistams / visų pakraipų žaliesiems / kovotojams už lygybę, tačiau pats yra nemažesnis idealistas, nes vakarietiškos gerovės išugdytas žmogus tokios knygos neparašytų. Susidariau tvirtą įspūdį, kad autorius nori išmatuoti pasaulį potyriais, kurie jam buvo uždrausti ir neprieinami pilkais tarybinės vaikystės metais. Galingi automobiliai, dideli ir sultingi amerikietiški kepsniai, brangūs viešbučiai...Jei norite išklausyti ditirambų ekonominei gerovei, skaitykite Užkalnio kelionių istorijas. Bet vis tiek jo pasakojimai mane traukia, galbūt atvirai reiškiama meile ir nemeile šalims, kuriose jis lankėsi. O ypač meile toms vietoms, kurios ir man patinka. Tuomet, kai myli, jis užkabina ne tik glotnų paviršių, bet sugeba nerti giliau, praplėšdamas tą sluoksnį, kuris nesileidžia taip lengvai pagaunamas. Plaukikams, kurie gerai laikosi paviršiuje, sunkoka nerti gilyn.
/Darbinga, 2010 birželis/


Kankinu Užkalnio "Kelionių istorijas". Nūūūūū... Nelimpa man. Gali būti pirma nuograuža šiais metais.

/klopedija, 2011 vasaris/


Man tai pirma knygos pusė labai smagiai skaitėsi, kol rašė apie Ganą, Rusiją ir Kaukazą, bet paskui kažko nelabai ir man pradėjo patikti, baigiau tik dėl bendros tvarkos.

/kiršė, 2011 kovas/


Aš, skaitydama "Kelionių istorijas", berods, kaip tik nusivyliau, kad jis per mažai šaiposi ir priekabiauja prie užsieniečių. Man norėjosi daugiau. Bet šiaip jis teisus, buvo juokingų vietų, buvo ir tokių dalykų, su kuriais, nors sušaudykit, nesutiksiu. Bet iš esmės, gerai rašo. Dar turiu knygą apie Angliją, tik taupausi ir bijau, kad per mažai kritikuos anglus.

/giluze, 2011 rugpjūtis/







Prijaukintoji Anglija


Gerai „susiskaitė", bet pirmoji Užkalnio "Anglija" labiau patiko. Skaitant "Prijaukintąją Angliją" susidarė įspūdis, kad knyga paruošta truputį skubotai, kai kurie dalykai kartojasi keliuose skyriuose, būtų nepakenkę truputį daugiau redagavimo.
Be to, keistoka buvo, kad tiek daug vietos skiriama tokiems pamokymams kaip - nevairuokite Anglijoje išgėrę (ok, statistiškai daug lietuvių ir lenkų taip elgiasi, bet turbūt maža tikimybė, kad tokie žmonės skaitys Užkalnio knygą), nevažinėkite neapdraustu automobiliu ir pan.
Negaliu pasakyti, kad perskaičiusi šią knygą daug sužinojau. Bet, kaip ir skaitant pirmąją, nelabai buvo vietų, kurios labai kirstųsi su mano pačios angliškąja patirtimi ir kur būčiau norėjusi pasiginčyti su Užkalniu.
/Helianta, 2011 sausis/