Oginskaitė, Rūta

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Nes nežinojau, kad tu nežinai..."

"Jausmų repeticijos: metai su Vladu Bagdonu"




Nes nežinojau, kad tu nežinai...


Pirkau šiek tiek drebančia ranka, nes galvojau, kad gali kvepėti pinigo darymu po garsaus žmogaus mirties. (Nagi dabar tiek visokių ,,memuarų" žvaigždūniškų prikepta.) Bet jau pradžioj radau informaciją, kad apie knygą Oginskaitė kalbėjusi su maestro dar toli iki jo mirties. Palengvėjo - ir čia be jokios ironijos, jei ką. Brangus man Kernagis. Jei ne jo ,,akustinis", tai kaži kokie mano santykiai su lietuvių literatūra, o ypač poeziją būtų buvę. Nagus prie manęs nemenkai prikišęs, taip sakant. Žalioj jaunystėj klausėm, žiūrėjom, pagal ką dainuoja, bėgom į bibliotekas, ieškojom dar.
Knyga išsami, informatyvi - daugybė faktų, detalių. Pasakojimas prasideda nuo pradžios - šaknų, t.y. senelių, tėvų, aplinkos. Po to - vaikystė, jaunystė, Brodo periodas, studijos, ir t.t. Ganėtinai meistriškai sudurstyta viskas iš paties Kernagio, jo kolegų, draugų, bendraminčių, šeimos narių pasisakymų ir pasakojimų. Gerai sunerta, susidaro nuoseklaus pasakojimo įspūdis. Tik pačios autorės kaip ir nėra - skaitant toks jausmas, kad ilgą ilgą straipsnių seriją skaitai. Bet šiek tiek reportažinė maniera - ko gero, daugiau privalumas, nei trūkumas. Vis tiek šen bei ten sentimentalią ašarą nubraukiau, ką čia slėpt...

/*saulėgrąža*, 2010 sausis/


Perskaičiau Oginskaitės knygą apie Kernagį, ir taip gaila pasidarė, kad "gimiau per vėlai"... taip ir nepamačius nei Brodo, nei eilių prie teatrų, gyvai negirdėjus "Anapilio" koncertų... Net keista, kai pagalvoji, kaip viskas keičiasi, kaip keičiasi visuomenė, jaunimas, jų poreikiai... Įdomu buvo pažinti kompleksuotą (vaikystėje žvairą) Kernagį, visą gyvenimą prasikankinusį dėl to, kad negalėjo būti aktoriumi dėl akinių (!) ir dėl talento trūkumo... Gera, nenuobodi biografija.

/Mamce, 2010 vasaris/


Pradėjau ir jau įtrečdalėjau "Nes nežinojau, kad tu nežinai". Ačiū *saulėgrąžai* už gražų atsiliepimą, paskatinusį mane įsigyti šią knygą. Skaitau su didžiuliu malonumu. Tai ne tik Kernagio, bet ir jo kartos istorija, o kadangi skaitydama randu daug pažįstamu vardų, tai tikrai labai įdomu.

[...]

Baigiau skaityti "Nes nežinojau, kad tu nežinai". Labai patiko ir tikrai rekomenduoju. Tai ne tik Kernagio, bet ir viso to laikmečio ir tos kartos istorija. Man labiausiai patiko Brodo periodas - kai visi dar jauni, viskas dar prieš akis, aibės vilčių ir dar labai mažai nusivylimų. O gražiausia nuotrauka - 110 psl. (to "minkštojo" leidimo), kur Kernagis su Zacharenkovu, tikri "bitlai", stilingi tokie. Ir šiaip visą knygą skaityti buvo įdomu, pasakojimas gana vientisas, nors daugiau teminis, negu chronologiškas. Ir Kernagis toje knygoje gyvas, tikras, su savo "bzikais", ieškojimais, entuziazmu, abejonem, siekiais... Pabaiga graudi, bet ne sentimentali. Ir apie ligą kalbama tik tiek, kiek būtina, nelendant į smulkmenas, netempiant į viešumą to, kas privatu. Gera, vertinga knyga, manau, kad ateity ją dar tikrai atsiversiu.
/Jurzole, 2010 vasaris/


Šį visą savaitgalį praskaičiau „Nes nežinojau...". Paskui užsileidau Kernagio dainas ir pasidariau kaip kokį atminimo vakarą. Prisiminiau koncertus, kai jo balsas, intonacija tarsi prikaldavo prie kėdės, prisiminiau, kaip jau jam sergant Valinskas vedė labdaros koncertą ir netaktiškai nutraukė Dauguvietytę, ir kaip tada supratau, kad iš tiesų netenkam didelio Artisto, kuriam nėra pamainos. Bandžiau atsekti Vilniuje maestro pėdsakus, bet kažkur prasilenkėm, mano laikais Brodas buvo jau kitoks. Bet sorry, apie knygą juk kalba... Nesu biografinių knygų fanė, bet šita pasirodė tikrai taktiška, kultūringa, nuoširdi. Nepalyginsi su knyga apie Ivanauskaitę, kur tiesiog sumesti eklektiški atsiminimai, laiškai, net tai, ką dar per anksti čiupinėti. Knyga apie Kernagį verta Kernagio, nes ji - aukštos kultūros pavyzdys. Apeinant kai kurias slidžias temas (šeimos santykius, moteris, neabejoju, kad jų buvo...), nes dar per anksti, neidealizuojant, autorei kultūringai laikantis distancijos. Tokį prisimenu ir patį Kernagį viešumoje. Tuo pat metu kalbama pakankamai atvirai, prisiminimai tikslingi, daug nematytų nuotraukų, tik vienoj kitoj vietoj prasiveržia subjektyvesnis vertinimas, interpretacija, bet tai taip nežymu... Labai patiko knyga ir savaitgalis, per kurį dar kartą nugyvenau didesniąją gyvenimo dalį.

/Aimma, 2010 lapkritis/




Jausmų repeticijos: metai su Vladu Bagdonu


Tai nėra išsami V. Bagdono biografija, jo gyvenimo ir kūrybos studija, bet knygoje pateiktuose pokalbiuose su aktoriumi "perbėgama" per jo vaikystės, jaunystės, studijų ir darbo metus. Man ypač įsiminė ir sudomino darbo su E. Nekrošiumi aprašymai, ypač Otelo vaidmens kūrimas.

/Dolitlė, 2011 gruodis/