Benali, Abdelkader

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Vestuvės prie jūros

 

Susipažinau su olandų literatūra, kuriai atstovavo: žydas, gyvenantis JAV, Arnonas Grunbergas, ir marokietis imigrantas Abdelkaderas Benali.
„Vestuves prie jūros“ rekomenduočiau visiems, kurie ketina keliauti į Maroką, jeigu pasakojimas nebūtų toks sudėtingas. Siužetas čia paprastutis: marokietis, kadais emigravęs į Vakarų Europą, o galiausiai apsistojęs Olandijoje ir pasiėmęs ten žmoną ir sūnų, o vėliau susilaukęs dukters, nutaria tą dukrą ištekinti už gimtinėj likusio savo jaunesniojo brolio (mums neįprasta, bet romane nieks to nekvestionuoja, suprask: Maroke dėdės ir dukterėčios santuoka yra norma), tačiau per vestuves, keliamas tėvų gimtajame kaime, jaunikis dingsta, o nuotakos brolis išsiunčiamas jo ieškoti. Daugiausia to brolio, Lamarato, akimis viskas ir perteikiama. Ir čia jau autorius pasistengia apsunkinti mums skaitymą. Pasakojimas chronologiškai trūkinėja į smulkius gabalėlius, o iš tų gabalėlių pagal mums nežinomą ornamentą dėliojama mozaika. Arba puzlis, kuriame per daug vienodų atspalvių detalių. Tarkim, kelionės taksi. Taksistas – svarbus personažas, ne vien dėl to, kad pažįsta visus veikėjus ir turi ką apie juos papasakoti, bet ir dėl to, kad kelionė taksi – vienintelis būdas nukakti į kaimelį, kuriame vyksta didžioji dalis veiksmo, įskaitant ir pačias vestuves. Taigi Lamaratas vis važiuoja taksi, o tas važiavimas vis pertraukiamas įvairių ekskursų į praeitį, tarp kurių yra ir kiti važiavimai taksi, ir kiekvieno fragmento pradžioje niekaip nesupranti, kuris čia važiavimas, prieš metus į miestą ar grįžant iš laivo, ar per vestuves ieškant jaunikio, ar jau su jaunikiu traukiant atgal... Bet, kita vertus, toks pasakojimas – ir intriga.
O keliaujantiems į Maroką rekomenduočiau tam, kad atsivertų neturistinės akys. Jei ir esama autoriaus meilės tėvynei, tai ji – be jokių sentimentų. Kalba jei lyriška, tai tuoj užuodi ironiją. Etnografizmai šiurkštūs, kartais netgi vulgarūs, kaip ir juokeliai.
O humoro jausmas man patiko abiejų „olandų“. Aš humorui visad turiu mažiausiai priekaištų, matyt, visai jam esu neišranki.

/Savūnė, 2008 gruodis/