Lehane, Dennis

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Kuždesių sala

 

Visai nieko, apie beprotnamio gyventojus ir jų prižiūrėtojus.

[...]

Taip kaip apibūdina ant knygos viršelio, kad "negalėsite padėti šios knygos į šalį", man deja neatsitiko, netgi atvirkščiai, vis baidžiausi jos ir bėgau nuo jos. Ką tik užverčiau paskutinį puslapį, o nuomonės tai ir neturiu, kažkokia neaiški būsena, knyga taip supinta ant galo, kad beskaitydamas apie psichinius ligonius, vos ne pats imi įtikėti, kad tau irgi pasimaišė, ten vienoj vietoj labai įtikinamai rašo, kaip galima žmogų paveikti vaistų ir įtaigos dėka... brrr... patikėsi viskuo, kuo tik nori...
Autoriaus rašymo stilius buvo apibūdinamas kaip "primenantis puikius Hitchcocko filmus, kur šešėliuota juodai balta aplinka, neįprastas kameros kampas, pritildyta muzika ir, svarbiausia, lėtais žingsneliais audžiama įtampa...". Tai sakyčiau, tikrai labai atitinka, veiksmas lėtai psichopatiškai vedamas link atomazgos, šešėliuota aplinka man ten perkeltine prasme būtų - visa knyga kaip šešėlis, tamsus ir sunkus, ir per daug jau lėtai slenkantis...

Galutinė išvada dar nesusigulėjo, nes tai tokia knyga, kad negaliu pasakyti nei griežto nepatiko, nei džiaugsmingo labai patiko. Knyga iš tokių, kurią perskaičius dar negali suprasti, kokius jausmus ji tau kelia, panašu, kad meilė šiai knygai ateina su laiku, ne tuo metu, kai ją skaitai (skaitant netgi erzina momentais, o nuo neapykantos iki meilės - vienas žingsnis), bet štai jau praėjo gal kokios 15 min, kaip pabaigiau ją, ir vis apmąstydama, apsvarstydama, pradedu jausti, kad visai ir gera ta knyga, tik truputuką uždelsta ir melancholiška, tikrai kad nespalvota.

Radau joje ir keletą smagių palyginimų:

"Kartą ji prasitarė, kad laikas man - tik krūvelė gyvenimo knygą dalijančių skirtukų, kuriais aš šokuoju pirmyn ir atgal, vis grįždamas prie tų mane sukrėtusių įvykių, o mano įžvalgūs kolegos pastebėjo manyje visus klasikinius melancholijos požymius."

"Čakas ir Tedis ėjo tamsoje, jausdami ore artėjančios audros tvinksnius, tarsi visas pasaulis būtų pritvinkęs - nėščias."

"Akimirką pasirodė, tarsi Kolio galva tuoj atsiskirs nuo kaklo ir iššaus į orą" - šitas man juokingas pasirodė, ėmiau įsivaizduoti tą Kolį, tokį net paraudusį ir išsipūtusį iš pykčio, kad regis tuoj galva iššaus iš įsiūčio į orą.

Tai tiek būtų, visa kita liko manyje ir dar su klaustukais.

/luiziana, 2009 liepa, rugpjūtis/


Kol kas nedaug perskaičiau, bet vertimas kažkaip blankus atrodo, na gal valdiškas, sakyčiau... [...] O siužetas knygos įdomus..
[...]
luiziana, kaip tu supratai knygos pabaigą?

/saule^, 2009 rugsėjis/


Vakar pradėjau ir dabar užverčiau. Nesiplėsiu, nes žinau, kad daug kas skaitė. Labai labai patiko. Įtraukė. Gale baisiai susinervinau ir vis tikėjausi, kad gal baigsis kaip nors kitaip. Tikrai nustebino. Ir netgi neužkliuvo "Obuolio" vertimas. Kuris manau, šį kartą tikrai neblogas. Kadangi gilioje jaunystėje skaičiau visą Steven Kingą, kokį tik pavykdavo gauti, tai man ši knyga priminė tuos geruosiu laikus. Paskutinius puslapiu skaičiau 2 kartus ir, teisybę pasakius, galą galėčiau interpretuoti dvejopai. Žinau, kažkada saulė rašė, kaip ji suprato. Tai čia pirmasis variantas. Bet turiu ir antrąjį, optimistiškesnį. Nežinau kuris teisingas. Gal abu?

[...]

Knyga patiko tuo, kad viskas ties viduriu taip persisuko.

/Forget The Pain, 2009 lapkritis, 2010 vasaris/


Ką tik perskaičiau ,,Kuždesių salą". Visai nieko, už lango lyjant pats tas. Smagiai skaitėsi, nes greitai dėl ištisus psl. besitęsiančių lakoniškų dialogų. Psichiatrijos ligoninė - pati tinkamiausia trileriui vieta. O ir šiaip neblogai ten viskas parašyta, įdomiai. Tik suerzino pabaiga. Sutinku, kad tikrai nereikia sudėlioti visų taškų, galima palikti skaitytojui sugalvoti pabaigą, tikintis, kad jis bus suintriguotas, kad tai suteiks knygai tam tikrą filosofinę potekstę. Kitais atvejais man tokios pabaigos net patinka. Bet trileris be pabaigos... eikit sau, noriu žinoti, kuris variantas teisingas...

/Aimma, 2010 kovas/


Iš pradžių erzino toks šokinėjantis, tarsi būtų gabaliukais filmuota, stilius, bet kai perskaičiau knygą, supratau kodėl. Tiesą sakant, knygos pabaiga man nepaliko abejonių. Pati knyga patiko. Įdomi. Beje, kažką man Kuždesių siužetas primena, kažką labai panašaus esu skaičiusi, ar mačiusi.

/SOFIJA5, 2010 gegužė/


Skaitosi labai gerai, knygos nesinori padėti į šalį. Šiek tiek nervina tik ''Obuoliui'' įprastos klaidos, bet jų ne taip ir daug.

[...]

Per pusantros dienos įveikiau ''Kuždesių salą''. Visai neblogas detektyviukas.

/langana, 2010 rugpjūtis/