Jonušys, Laimantas

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu


Dar viena priežastis, paskatinusi atidėti „Raudongurklę“, buvo šviežutėlis mano pirkinys – „Baltų lankų“ išleista knyga „Pokalbiai su S. Parulskiu“. Kalbino L. Jonušys. Man įdomūs abu – ir kalbintojas, ir kalbantysis. Taip pat jų derinys. Stebėjau, kaip, užduodamas klausimus, Jonušys bando nutempti Parulskį į savas, intelektualias lankas, bet Parulskis išliko tvirtas kaip monumentas – kalbėjo aiškiai, paprastai, nesudėtingai. Vietomis netgi labai paprastai. Nes, anot jo, tokia pat yra žmogaus prigimtis. Dar patiko, kad neatskleidė intymių biografijos detalių. Patiko, kad nesimaivė, nesipūtė, nekoketavo, žodžiu, nubrėžė tokią tvirtą vyrišką liniją, kuri ryškia tiesiąja eina per visą knygą. Parulskio portretas, kurį buvau sau mintyse susidėliojusi, nepakito, tik užpildė tam tikras, trūkstamas mozaikos dalis.

[...]

Iš tikrųjų būta įvairių klausimų: keliaaukščių, vienaukščių, taiklių, intelektualių. Galbūt jų požiūrių skirtingumas tik man vienai tepastebimas, intuityviai matomas.  
Dėl Parulskio atsakymų niūrumo esi visiškai teisi. Bėda ta, jog daugelyje vietų mūsų požiūriai pilnai sutampa. Tačiau ne visada, bo, bjaurybė, griauna jis mano iliuzijas. Bliam, o taip norisi riožinių akinių. 
Parulskio pašnekesiuose pilna prieštaravimų: tai jis teigia, kad jis, kaip tikras kaimietis, nemėgsta gamtos, tačiau tiki, kad žmogų valdo tik gamtos dėsniai. Kad mes tik valgome, mylimės ir dauginamės, o galiausiai numirštame. Ai dar siekiame galios, t. y. pinigų. Tokia tikroji mūsų funkcija ir paskirtis, o kiekvienas likusią (reikšmingą pačiam žmogui dalį) užpildo tuo, ką pats susigalvoja arba jam (dažniausiai) sugalvoja kiti. Aišku, galima tikėti gamtos dėsniais ir nemėgti jų.
Ir apskritai iš jo pasaulėžiūros eliminuotas Dievas. Vienintelė transcendencijos galimybė, skirta žmogui, yra kūryba. Tik menininkas gali valdyti pasaulį. Savo susikurtą pasaulį, o per jį šiek tiek ir mūsų. Jis tarsi koks demiurgas, kuris sukuria ir valdo daiktus. Parulskis – individualistas, todėl jam svetima bendruomenės idėja, o ypač katalikiškos bendruomenės idėja. Ir apskritai, jo svajonė – „Įspirti katalikų kunigui į subinę“.
Mane kiek nervina tokios šnektos. Matyt, dėl to, kad aš vis dar noriu tikėti, jog žmogaus gyvenimas turi kažkokią kitą prasmę, daug aukštesnę nei jis pats. Kad mes esame dalis kažko didesnio, nei mes patys. 
Dar nepatinka linija vyrai/moterys. Čia vėlgi jis remiasi gamtos dėsniais, kurie tarsi teigia, kad moterų didysis gyvenimo planas – susukti lizdą, o vyro paskirtis – žaisti. Jo vyras – svieto perėjūnas, kurs patenka į moteriškas pinkles/minkles. Toks amžinas, amžinai žaidžiantis berniukas. Nekenčiu tokios filosofijos, kuri tarsi leidžia nurašyti viską gamtai, o kur tada Žmogus? Musėt aš sugadinta krikščioniškos filosofijos, kuri teigia, kad Žmogus yra kur kas daugiau nei gyvulys, nes sukurtas pagal Dievo paveikslą. Pagal šį planą iš Žmogaus reikalaujama daugiau nei vien tik gyventi pagal gamtos dėsnius. Reikalaujama, kad jis turėtų sąžinę, moralę ir kitas zamoročkes, ant kurių Parulskis riebiai spjauna.
O kartais galvoju, kad jis visiškai teisus. Nėra jokio didžiojo plano, kad esame atsitiktiniai ir vieniši kosmoso platybėse. Tada pradedu galvoti, kad jo pozicija stojiška, nesidangstanti. Bet kodėl jis atiminėja iš žmonių jų susigalvotas ir susikurtas prasmes, jei turi savo mėgstamą žaidimą – kūrybą.
Stimuliuoja mane Parulskis, ne kitaip. Norisi „kabintis į atlapus“ ir ginčytis. Senokai taip nebuvo. Manau, kad aš pati pilna vidinių prieštaravimų.

/Darbinga, 2009 rugsėjis/