Vilutis, Mikalojus

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Tortas

 

Savūnės paakinta, vakar griebiau ir perskaičiau Vilučio „Tortą“. Dabar net nežinau, kodėl ją pavadinau šmaikščia. Jau greičiau jinai liūdna ir tikra, o vieninteliai pagražinimai – piešiniai. Tai prie ko aš čia? Ogi man patiko Vilučio išsakyta mintis, kuri jau senokai sukasi mano galvoje. Ir ji skambėjo maždaug taip: „pats sugalvojau įdomią mintį, o vėliau pasirodė, kad taip mąstė jau viduramžiais. Nieko naujo šiam sviete.“

/Darbinga, 2009 balandis/

 

Skaičiau „Tortą“, bet nebaigiau, nes atėmė iš manęs, niekšai. Bet geras tortas, rekomenduoju.

/marakeš, 2009 gegužė/


Aš „suvalgiau“ Vilučio „Tortą“ ir labai, labai patiko. Joje Vilučio mintys (tekstas) „perteptos“ jo paties pieštais paveikslėliais, smagiai „susivalgė“. Labai patiko „Torte“ dėstomos jo mintys, stilius, filosofavimas apie gyvenimą, kančią, meilę, laimę, melą, meną ir jo supratimą.

Va vieną įmetu patikusią iš „Bobutės gigantės“.

„Anksčiau žmonės patys kurdavo save, dabar juos kuria technika. Ji pavertė žmones pasigailėtinais invalidais, priklausomais nuo begalės techninių priemonių, kurios yra ne kas kita kaip protezai, be kurių dabartinis žmogus neišgyventų. Žmogaus tapimas visišku bejėgiu vadinamas progresu. Progresas labai įspūdingas, tik beprasmis. Patikėčiau jo prasme, jeigu kas nors man įrodytų, kad esu laimingesnis už savo bobutę. O dabar manau, kad progresas – tai apsikrovimas niekam nereikalingais daiktais, kurie nepadeda gyventi, tik kliudo. Laisvę teikia neturėjimas. O daiktais tenka rūpintis ir jie atima visą laisvalaikį – didžiausią turtą, kai žmogus gali būti tik sau, nors valandėlę pagyventi savo džiaugsmui. Net jeigu tokia valandėlė ir ateina, tai pasigirsta mobiliojo telefono skambutis: Kaip sekasi? Kaip gyveni? Kaip šeima? Kad tu nusprogtum!“

Ir tikrai, kai pagalvoji, be mobilaus jau nebegali išeiti į gatvę. Gal ir tikrai ta bobutė laimingesnė, be technikos pati save išmaitinanti.

Tai va koks tas tortas. Man labai skanus, bet ne per saldus.

/Pajauta, 2009 rugsėjis/