Abe, Kobo

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Kengūros sąsiuvinis"

"Moteris smėlynuose"

"Svetimas veidas"

"Įžengę į laivą"




Kengūros sąsiuvinis

 

Šįryt pabudus baigiau skaityt „Kengūros sąsiuvinį“. Prisipažinsiu, nė velnio nenutuokiu, ką Kobo Abė norėjo tais kliedesiais paaiškint. Betgi kliedesiai man patinka!

/klopedija, 2009 balandis/













Moteris smėlynuose

 

Skaičiau anglišką vertimą. Sunkokai man sekėsi šią knygą skaityti, apie vidurį pasidarė kiek nuobodu, nesupratau, kam reikėjo tų visų "filosofinių" nukrypimų, bet paskui vėl įsitraukiau. O pabaigusi atsidusau ir pagalvojau: gera knyga, ir gerai, kad ją perskaičiau. Viena iš tų, kurios ilgam atminty išliks. Ir nors siužetas iš pirmo žvilgsnio labai jau "liesas", veikėjų paveikslai irgi minimaliai apibrėžti, bet už to apgaulingo pasakojimo primityvumo veriasi tokia minčių, idėjų, interpretacijų gelmė... Man labiausiai patiko tai, kad suvokti knygą galima įvairiai - priklausomai nuo paties skaitytojo nuostatų ir gal net nuotaikos. Ir galutinis herojaus sprendimas (arba, jei norite, jo nebuvimas) - ar tai pasidavimo ženklas? O gal naujai atrastos prasmės ir vilties išraiška? Mėgstu knygas, kurios nebruka paaiškinimų ir atsakymų, o tik užduoda įdomius klausimus, atsakymų ieškojimą paliekant pačiam skaitytojui.
Ir dar pabaigoje pagalvojau, kad ši knyga man kažkuo priminė Bowles "Dangaus prieglobstį". Kaip Bowles knygoje dykuma, taip ir čia smėlis buvo dar vienas, ir labai svarbus, knygos veikėjas.

/Jurzole, 2009 lapkritis/

 

Būtent taip aš ir supratau. Skaičiau knygą jau senokai, bet pamenu, ji atvedė prie ilgų apmąstymų, kad kartais mes nuvertiname kitus žmones. Viską priimame pagal savo kurpalių, ir staiga nurašoma, kad ai va jo veikla tai neprasminga... O kartais reikėtų pažiūrėti iš kitos pusės.

/Forget The Pain, 2009 lapkritis/


Pagaliau perskaičiau. Pradėjau bene prieš dvidešimt metų, o iki galo įveikiau tik dabar. Pamenu, jog mečiau tuomet, kai Nikis Džiumpėjus įklimpo smėlynuose ir pralaimėjęs šaukėsi pagalbos. Pateisinu save, nes tuomet dar buvau kupina jaunatviško maksimalizmo, o ir gyvenimas dar neatrodė beviltiškai klampi vieta, kur pralaimėjimas - neišvengiamas. Gyvenimas kasdien gludina žmogų kaip jūra akmenėlį: begalės pasikartojimų, beprasmiško darbo valandų , absurdiškų linksmybių ir t.t., kol žmogus galiausiai priima pralaimėjimą ir vergovę kaip pergalę.

/Darbinga, 2010 vasaris/




Svetimas veidas

 

Labai patiko. Skaitėsi labai smagiai. Vietomis kiek šokiravo. Niekada nesusimąsčiau, kad žmogaus veido išraiška gali reikšti tiek daug ir kad vis tik mes net patys nežinome, kada dėvime kaukę, o kada rodom savo tikrąjį veidą.
/Fatimaallaa, 2010 balandis/












Bошедшие в ковчег

(Įžengę į laivą)

 

Savotiška, bet visai patiko. Nors veiksmo, galima sakyti, jokio, bet vis tik labai įdomiai skaitėsi. Vyrukas susikuria apleistoje akmenų skaldykloje bunkerį, kurį pavadina laivu, nes jo manymu atominio karo nereiks ilgai laukti, ir tai bus vienintelė vieta, kurioje bus galima išsgyventi. Dabar laukia uždavinys surinkti komandą, bet kaip susigyventi su žmonėmis, kurių visiškai nepažįsti...
/Fatimaallaa, 2010 liepa/