Bolaño, Roberto

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Čilės noktiurnas

 

Vat ką galiu pagirti, tai vertimą (Prano Bieliausko) – malonu skaityti. Gal ir autorius prie to malonumo kiek prisideda.
Bet nesusilaikysiu šio to nepacitavus:
„Aš – ponas Ojdas, paaiškino jis. Ojdas, o ne Oidas. Supratau, pasakiau aš. Jūs – tėvas Urutija Lakrua? Tas pats, atsakiau aš. Sėdintis šalia manęs ponas Odeimas šypsojosi ir tyliai kinkavo galvą. Urutija – baskų kilmės pavardė, tiesa? Taip, pasakiau aš. Na, o Lakrua, žinoma, prancūziška. Ponas Odeimas ir aš kartu linktelėjome galvą. O ar žinote, iš kur kilusi Ojdo pavardė? Neturiu nė menkiausio supratimo, atsakiau. Pamėginkit atspėti, pasiūlė jis. Iš Albanijos? Šalta, šalta, pasakė jis. Neturiu nė menkiausio supratimo, pasidaviau. Iš Suomijos, pareiškė jis. Šita pavardė pusiau suomiška, pusiau lietuviška. Tikrai, pritarė ponas Odeimas. Labai senais laikais lietuviai ir suomiai daug prekiavo, ir Baltijos jūra jiems buvo tarsi tiltas, arba upė, arba net upelis, per kurią buvo nutiesta daugybė juodų tiltų. Galite sau įsivaizduoti? Galiu, atsakiau. Ponas Ojdas nusišypsojo. Tikrai įsivaizduojate? Taip, įsivaizduoju. Juodi tiltai, taip, pone, burbtelėjo man prie šono ponas Odeimas. O jais nuolat zuja mažuliukai suomiai ir mažuliukai lietuviai, paaiškino ponas Ojdas. Dieną ir naktį. Mėnulio ar kuklių balanų šviesoje. Beveik nieko nematydami, apgraibomis. Nejausdami šalčio, kuris tose platumose persmelkia iki kaulų, nejausdami nieko, tiesiog gyvi ir nuolat judantys. Ir net nesijausdami gyvi: tiesiog judėdami, rutiniškai stengdamiesi įveikti Baltiją – iš pradžių pirmyn, paskui atgal. Kažkas panašaus į gamtos šauksmą. Gamtos šauksmas, juk taip? Aš vėl pritariamai linktelėjau.“
Ko tik nesužinai apie savo gimtą šalį iš tų užsienio rašytojų. Netgi apie lietuviškus vardus (Dortė) ar pavardes (Ojdo).
/Savūnė, 2009 kovas/


Ačiū forumo Kalėdų seneliui, kad išrinko ir padovanojo būtent šią knygą. Atrodo, šį kartą anotacija atitinka turinį. Autorius ir romanas tikrai verti dėmesio. Gera, stipri, sodri, su magijos cinkeliu Lotynų Amerikos proza. Kam tai prie širdies, nebaido ilgų sakinių pastraipos, XX amžiaus Čilės istorijos, politinių įvykių atšvaitai, – skaitykit, neturėtumėte nusivilti. Jaučiu, kad tai bus vienas smagiausių šių metų literatūrinių atradimų.

Įmesiu keletą citatų:

„Toji nuostaba ir jaudulys sugyveno su nuoboduliu ir juodžiausia neviltimi. Nuobodulys ir neviltis buvo labi dideli. Sumaištis ir jaudulys maži ir gyveno įsispraudę bendrosios nuobodulio ir juodžiausios nevilties būsenos kamputyje. Tarsi viena žaizda kitoje.“

„...Gyvenimas bėgo ir bėgo kaip vėrinys iš ryžių, kuriame kiekvienas grūdelis turi nupieštą peizažą, tas mažuliukas grūdelis, ir aš žinojau, kad tą vėrinį visi nešiojasi ant kaklo, bet niekas neturi pakankamai kantrybės nei tvirtos dvasios jo nusikabinti, pakelti prie akių ir grūdelis po grūdelio apžiūrėti kiekvieną peizažą, iš dalies dėl to, kad šitoms miniatiūroms įžiūrėti reikia lūšies akių, erelio akių, ir dar todėl, kad ant jų gali pamatyti nelabai malonių staigmenėlių, tokių kaip karstai, kapinės iš paukščio skrydžio, apleisti miestai, bedugnės ir visokie proto aptemimai, kokio nors padaro menkumas ir juokinga jo valia, žmonės, žiūrintys televizorių, besilankantys futbolo varžybose, ir ilgesys, lyg koks lėktuvnešis užtemdantis visą įsivaizduojamą Čilės erdvę.“

O čia apie literatūros kritiko namus ir biblioteką (savotiškas forume vykusios diskusijos apie literatūros „sunkiąją“ ir „lengvąją“ artileriją, „juodą duoną“ ir „desertus“ ir t. t. pratęsimas):

namai – nelyginant ramus užutėkis, kuriame rado prieglobstį – trumpesniam ar ilgesniam laikui – visi literatūrinės tėvynės laivai, nuo lengvų jachtų iki didžiulių krovininių gigantų, nuo žuvim pradvisusių valčių iki prašmatnių šarvuočių.“

/Dolitlė, 2009 kovas/

 

Magijos gal ne, neaptikau. Autorius Allende's gerbėjas, Pinocheto laikais kalėjęs, jo personažas – tipiškas konformistas, vidutinis kritikas ir rašytojas, vidutinis žmogus, moralinio apsisprendimo centre – ar aš ką bloga darau bendraudamas su tais, kurių pažiūroms nepritariu. Ojmas ir Odeimas — paslaugūs blogio nešėjai, viliojantys, kaip mus vilioja užuominos apie slaptąsias tarnybas, kurių priklausomybės nenutuokiam. Vis dėlto – personažo gyvenimą susidėliojam patys, patys galim kritikuot (kad ir dėl priklausymo Opus Deis), bet pasmerkti tą, kuris iš patalo tik alkūne pasiremti gali, reiktų daug tikėjimo, kad tu taip nesielgtum. Arba kad tu nesi vidutinis. Kas turi tokį tikėjimą?

/Savūnė, 2009 balandis/


Deja, kaip pradžioje, taip ir pabaigoje knyga man buvo neįdomi. Nors ir greitai skaitėsi, bet man ji buvo nuobodi ir tik skubinausi greičiau perskaityti, kad galėčiau kitą pradėti. Nesinorėjo į nuograužas numesti, nes dar pernykštė nuograuža nepabaigta skaityti dar stovi. "Čilės noktiurnas" man pasirodė per daug sausai parašytas, tad gerai, kad kažkada šios knygos nepirkau.

[...]

Taip gražiai aprašyta [anotacijoje], o iš knygos nieko gero. Greitai perskaičiau tik todėl, kad neliktų nuograuža ir kitą imčiausi skaityti. Bet knyga visai be ryšio. Jos originalumo, grožio, linksmumo ir reikšmingumo aš niekur neįžvelgiau. Ir kur joje stebuklas?

/agnuzeb, 2009 rugpjūtis/

 

Kankinuosi su "Čilės noktiurnu". Vakar perskaičiau apie 50 psl. ir numečiau.
Iš naujo perskaičiau tuos pačius 50 psl. ir galvoju, kad gal viena nuograuža metuose labai ryškios gėdos dėmės mano veide nepaliks?

/klopedija, 2009 rugpjūtis/