Adiga, Aravind

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

The White Tiger (Baltasis tigras)

 

Trumpas įvertinimas – labai patiko ir stilius, ir turinys.

Knygos forma – naujojo Indijos verslininko (entrepreneur) laiškas Kinijos ministrui pirmininkui, norint jam papasakoti apie tikrąją Indiją, o ne tik tą „parodomąją“, kurią jam pristatys Indijos ministras pirmininkas ir spalvoti lankstinukai.

Lengvu stiliumi per humoro ir ironijos prizmę pateikiamos rimtos šiuolaikinės Indijos problemos – didžiulė socialinė nelygybė, kastos, turtingųjų požiūris į savo tarnus, paprastų kaimo gyventojų skurdas, korupcija.

Daviau knygą paskaityti savo kolegei, dvejus metus gyvenusiai ir dirbusiai Indijoje. Ji patvirtino mano susidarytą nuomonę apie knygos autentiškumą.

Turbūt būtų gerai visiems, planuojantiems vykti į Indiją, pasižiūrėti „Lūšnynų milijonierių“ ir perskaityti „The White Tiger“. O neplanuojančioms (aš tarp jų) ši knyga – geras būdas „neakivaizdžiai“ nukeliauti į tikrąją Indiją, didžiulių kontrastų šalį.

/Helianta, 2009 kovas/

 

Kol kas labai patinka. Bet, kaip ir tikėjausi, priminė kelionę į Indiją - tokia nostalgija sukilo... Ypač kai autorius paminėjo indiškąjį nepunktualumą, prisiminiau, kaip gidas viename miestelyje mums pasakojo apie Indian stretchy time (tamprųjį Indijos laiką). Pvz., jei indas tau pasakys "susitinkam devintą valandą", tai gali reikšti ir pusę devynių, ir pusę dešimt.

[...]

Pernykštės Man Booker premijos laimėtoja. Man knyga patiko, kai bus išversta į lietuvių kalbą, tikrai rekomenduoju perskaityti. Ypač patiko autoriaus jumoro jausmas ir jo pasirinkta pasakojimo maniera – per septynias naktis parašytas „laiškas“ Kinijos premjerui. Netrukdė ir tai, kad pagrindinis siužeto įvykis atskleidžiamas jau pačioje pradžioje. Įtikino pasakotojo metamorfozė, kaip ir jo nupieštas Indijos paveikslas. Ir daug kas, ką mačiau kelionės po Indiją metu, įgavo daugiau prasmės ir gelmės. Nes ne visai tiesa, kad turistai nemato tos kitos, tamsiosios, Indijos – mato, nes neįmanoma nematyti, jos pilnos pakelės, tik kartais sunku suprasti, ką matai... atrodo, kad supratai, o paskui paaiškėja, kad nesupratai beveik nieko, nors lyg ir mėginai... Žodžiu, man knyga tikrai patiko. Bet nustebau, kad nemažai Amazon skaitytojų ją labai peikia ir piktinasi, kad neverta Bookerio, kad nieko naujo joje nepasakyta, kad silpnai parašyta ir t. t. Gal ir neverta, bala žino – jei atvirai, aš išvis abejoju, kad ta premija duodama geriausioms knygoms, bet čia jau kita tema. Ir kadangi nesu daugiau beveik nieko skaičiusi apie Indiją, tai man ji pasirodė pakankamai „šviežia“ ir įtikinanti.

/Jurzole, 2009 liepa/


Patiko, nors ir "ne mano stiliaus" knyga. Pagrindinio herojaus transformacija galėjo gal geriau būti perteikta, kažko tarsi trūko. Vis galvojau, ar visi aprašyti vargšų siaubai egzistuoja tikrovėje. Kažkodėl tikiu, kad visi.
Knygoje duodamas pavyzdys, kaip Indijos vyriausybė paskelbia "skiriame xxx milijardų, kad visur būtų pastatytos ligoninės" ir t.t. Po kelių dienų skaitau laikraštyje, kaip vienoje kaimo mokykloje Indijoje mokytojauja 12 metų mergaitė - našlaitė ir "Indijos vyriausybė skiria xxx milijardų, kad visur būtų mokyklos" ar pan., žodžiu, pagrindinė formulė žodis žodin kaip iš "Baltojo Tigro". Tokia žinutė po perskaitytos knygos tik liūdną šypsnį sukėlė...

/Numenor, 2010 gegužė/


Nustebino ši knyga, vien dėl to, kad perskaičiau per vieną dieną (paprastai angliškai skaitydama vargstu daaaug ilgiau). Tikėjaus ir kartu nelabai norėjau visokių egzotikų, mistikų, kvapų, spalvų, sapnų, dievų.. panašiai kaip S. Rushdie ir A. Roy knygose. To visiškai nebuvo, greičiau tai realistinis, ironiškas pasakojimas apie indo iš žemutinės kastos tapimą naujuoju verslininku. Stilius lengvas, smagus, pasakojimas įtraukia. Turbūt už tai ir gautas Bookeris, nors tiesą sakant, premijines knygas įsivaizduoju šiek tiek kitokias.

/madrugada, 2010 rugpjūtis/


Dar vienas Booker premijos laureatas. Knygoje pasakojama apie tamsiąją Indijos pusę, priešpriešą tarp turtingosios kastos gyventojų ir neturtingosios, apie Šviesą (suprask, turtuolius) ir Tamsą (vargšus), parodomas didžiulis kontrastas tarp turtingiausių, visko pertekusių, ir vargingiausių, kurių gyvenime svarbiausia - pamaitinti buivolę, kurios dėka prasimatins visa varguolių šeima. Aprašomi laikai - XX a. antroji pusė, knygoje minimas Didysis Socialistas - mano manymu, kalbama apie M.Gandi, kuris Indijai tapus nepriklausoma atėjo į valdžią ir bandė įgyvendinti savo socialinius-socialistinius utopinius projektus. "Kiekvienas mažas berniukas gali svajoti tapti ministru pirmininku" ar kažkaip pan.
Knygos struktūra - pasakojimas laiškų forma. Septynios naktys, per kurias "baltasis tigras" pasakoja Kinijos ministrui pirmininkui (kodėl Kinijos, nežinau, čia mano istorinės žinios nesiekia, bet knygoje pilna užuominų apie Kinijos ir Indijos ekonomines, socialines lenktynes) apie savo šalį, savo gyvenimą, daugiausia apie tarnybą vairuotoju turtingoje šeimoje.
Pagrindinis veikėjas kilęs iš apatinės kastos, žemiau - tik neliečiamieji. Simboliška - baltasis tigras, rečiausias gyvūnas džiunglėse, kuris gimsta vienintelis toks kartoje - pats protingiausias, gabiausias, daugiausiai žadantis. Knygos herojus toks ir yra: jo kaimo mokykloj jam skiriama stipendija, deja, mokytis jis negali, nes tenka dirbti, tačiau vis dėlto jis dirba ir mokosi: arbatinėje, valydamas grindis ir staliukus, vairuodamas automobilį, klausydamasis kitų žmonių pokalbių, kalbėdamasis su kitais apsukriais vairuotojais, jis klausosi ir mokosi gyvenimo mokykloje. Ir galiausiai pakeičia savo likimą, ištrūksta iš savo narvo: iš vargetos tampa verslininku.
Man patiko. Net labai. Tik kažkur skaityta anotacija, kad knygoje rašoma apie kitokią Indiją, mano galva, netiksli. Būtent tokią: purviną, kontrastingą, kastinę visuomenę aš ir įsivaizduoju, skaitydama apie Indiją.
Dar labai patiko Indijos visuomenės palyginimas su vištų narvais: esmė tokia, kad kiekviena višta turi savo vietą vieliniam narve, ji mato, kaip vargsta ir yra žudomi jos giminaičiai, tačiau ištrūkti nebando. Kodėl? Tai irgi paaiškinama knygoje.

/Gemma, 2011 vasaris/


Iškart reziumuosiu. Be didelių pagraudenimų ir mistifikavimų parašyta indų istorija. Net ne vieno, o daugelio paprastų žmogeliukų iš Tamsos, tų, kurie randa Šviesą, ir tų, kurie ne. Man knyga pasirodė labai realistiška. Žinoma, mano nuomonė šioj vietoj reiškia mažai, nes aš nesu ten buvus, nesu su jais bendravus ir net nesu giliau Indijos tema domėjusis. Tik įtariai žiūriu į visus ten savaitėlę praleidusius ir "nušvitusius". Gal dėl to ir šita knyga man prilipo, nes autorius nušvitimais netiki. Ir dar dėl tokių paprastų aprašytų detalių, kaip kad mašinos žibintai apšviečia pastato siena ir ji visa blizga, nes į betoną įmaišytos butelių šukės - nuo vagių.
Patiko pats pasakojimo užmanymas ir išpildymas, sakyčiau, "šiuolaikinis epistoliarinis romanas".
Galbūt šie įspūdžiai neliks įsispaudę mano atminty ilgai, bet visoms, kurios mėgsta skaityti apie egzotiškų šalių papročius – rekomenduoju.

/caralaite, 2011 kovas/


Beveik tuo pačiu metu suskaičiau "Baltąjį tigrą". Tiksliau, vieną po kitos tigrą ir mečetę. Pasižiūrėjau mūsų skaičiusiųjų atsiliepimus ir nustebau, kokie skirtingi gali būti tos pačios knygos perskaitymai. Man ji paliko baisiai slegiantį įspūdį, nepaisant ironiško pasakotojo tono. Tikra žmonių mėsmalė. Kad išsiveržtum iš Tamsos į Šviesą, reikia išsiauginti dantis, prarasti sąžinę, galiausiai nužudyti ir paaukoti šeimą. Kažin ko verta tokia Šviesa. Brrrr.
Vienas protingas žmogus pasakė, kad po kiekvienos knygos pasidarai liūdnesnis. T.y. žmogiškesnis. Manau, jog tai vienas iš geros literatūros požymių.
Šios knygos [kita – „Mečetės namai“] be galo liūdnos. Gal ir ne šedevrai, bet nukelia uždangą nuo tikrovės grimasų, prieš kurias norėtųsi užsimerkti. Man jos abi pasirodė be galo autentiškos, nesumeluotos.

/Darbinga, 2011 rugpjūtis/

 

Nepagyvenus Tamsoj, turbūt sunku spręsti [apie Šviesos vertę]... O šiaip man labiausiai ir patiko tas ironiškas knygos stilius - ironija galima pridengti daug ką ir, kaip Savūnė kažkada sakė, lengvai kalbeti apie nelengvus dalykus.

/Jurzole, 2011 rugpjūtis/


Pradėjau "Baltąjį tigrą". Iš dalies kartojasi K. Stokket "Pagalbos" motyvai, tik čia tarnų ir šeimininkų spalva viena. Niekada manęs netraukė Indija, bet dabar išvis nebenoriu ten. Net trumpam vizitui. Dar tik trijų naktų pasakojimus perskaičiau, tai gal nelabai galiu vertinti, bet knyga parašyta įtaigiai. Pradžioj pralinksmino pasirinktas stilius, bet tuo linksmybės ir baigėsi.

/langana, 2011 rugpjūtis/


Iš pradžių sunervino niekinimas visko, įskaitant šeimos santykius, religiją, kol nesupratau, kieno akimis vaizduojama Indija. Knyga labiausiai patiko tuo, kad pamatai Indiją gyvai vargšų akimis, kaip jie bando gelbėtis iš nevilties, nors dažniausiai nebando, o tik nuolankiai kenčia...

/sim2002simas, 2011 lapkritis/