Adichie, Chimamanda Ngozi

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Kinrožės žiedas"

"Pusė geltonos saulės"




Kinrožės žiedas

 

Knyga lyginama su „Mažmožių dievu“, nors man ten panašumo nebuvo daug. Tačiau šiaip knyga, puikiai įrodanti, kad ne religija yra blogai, o religinis fanatizmas – puiki atsvara visoms knygoms apie islamą, atskleidžianti, kaip ir krikščionybė gali būti žiauri, jei tik pamaldumo yra per daug. Bent mane knyga labai sukrėtė, kai kurias scenas prisimenant net dabar šiurpuliukai kūnu perbėga...

[...]

Įtaigi ir sukrečianti knyga. Man labai patiko ir tikrai paliko tam tikrą žymę širdyje. Manau, skaityti verta.

/eliva, 2009 kovas/


Mane ji supurtė - tikras siaubas, o ne trilerinis nerviukų pakutenimas.

/anė, 2009 gegužė/

 

Pritariu dėl ,,Kinrožės...", pamenu, suglumino mane ta knyga. Kita vertus, parašyta ne kažin kaip, bet siužetas, gal tiksliau, tema gana neįprasta ir šokiruojanti.

/Aimma, 2009 gegužė/

 

Šiandien pabaigiau. Brrr... Gera, stipri, bet nemaloni, sunki knyga. Šitą ir pati norėčiau užmiršti, bet nesu tikra, ar pavyks.

/Shusha, 2009 liepa/


Visai įdomiai sukrimtau. Šioje knygoje gal ne tiek daug sužinojau apie Nigeriją (jei neklystu, lyg joje vyko veiksmas), tačiau knyga užkabino dėl santykių tarp vaikų ir tėvų. Baisiai sukrėtė tokia tėvo meilė vaikams, kuri dėl savo siekių ir idealų nemato savo tikrų vaikų. Lyg ta meilė ir didelė, bet tokia žiauri, lyg ir tėvas kartais supranta savo baisų elgesį, bet ir vėl jo idealai nugali sveiką protą... Žodžiu, man patiko.

/Minciukas, 2009 rugsėjis/


Man patiko "Kinrožės žiedas" - vietomis truputį žiauroka, bet tokia tikra, tokia liūdna, ir vietomis tokia graži ir šilta.
/Gemma, 2011 spalis/




Half of a Yellow Sun

(Pusė geltonos saulės)


Šiltas, intymus, vietomis labai skaudus ir niūrus, vietomis juokingas ar net ironiškas, pasakojimas apie etnines problemas ir civilinį karą Nigerijoje XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Šalies dalis, kurios gyventojų daugumą sudarė Igbo genties atstovai, nusprendė atsiskirti ir pasiskelbė atskira valstybe - Biafra. Bet beveik nei viena pasaulio šalis nepripažino naujosios valstybės, Nigerija atsiskyrusiųjų paleisti irgi nenorėjo (labiausiai dėl to, kad Biafros teritorijoje buvo daug naftos, ciniškai teigia autorė), ir po mėnesius trukusio karo, nepriteklių ir bado nualinta, Biafra kapituliavo. Visi tie įvykiai perteikiami per keturių pagrindinių veikėjų - trijų nigeriečių ir anglo - gyvenimus. Knygos pradžioje visi jie sukasi savam kasdienybės rate, kas dėsto universitete, kas vadovauja verslui, kas rezga meiles intrigas... Visą ta jaukią ir, nepaisant visko, gana laimingą kasdienybę sugriauna paaštrėję etniniai konfliktai ir galiausiai kilęs karas. Autentiška, aistringa, įtikinanti knyga. Svarbiausia - autentiška. Juodaodė afrikietė rašo apie Afriką. Nedaug dar tokių knygų esu skaičiusi, kažkaip vis daugiau pasitaikydavo baltojo žmogaus požiūris, kad ir koks sąžiningas, empatiškas ir t.t jis būtų. Knygoje apie tai irgi nemažai kalbama, apie skirtingus požiūrius. Šia prasme likau suintriguota. Noriu dar kažko panašaus.
/Jurzole, 2011 spalis/