Ivanauskaitė, Jurga

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuomonės apie rašytoją:


Skaičiau ir turiu beveik visas J. Ivanauskaitės knygas. Man jos kūrybos vertingiausia ir labiausiai sudominusi dalis yra Tibeto trilogija, „Kelionių alchemija“ ir pokalbių - interviu knyga „Švelnūs tardymai“.

Romanus skaičiau, patiko, bet tokio įspūdžio nepaliko. Įdomiausia man pasirodė jos pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Pakalnučių metai“. Beje, man asmeniškai kažko visai „nelipo“ jos „Sapnų nublokšti“. Gal netinkamu laiku į mano rankas ji pateko. Visai nepatiko. Nors apie „Sapnų nublokšti“ girdėjau daug priešingų nuomonių. Daug ką būtent ši knyga sužavėjo. Taip kad kiek žmonių, tiek nuomonių.

[...]

Būtent „kelioninės“, eseistinės J. Ivanauskaitės knygos mane labiausiai „užkabino“. Labai įspūdinga pasirodė jos pirmoji, apsakymų knyga „Pakalnučių metai“. O va su „Sapnų nublokštais“ visiškai „nesusikalbėjau“. Net labai nepatiko.

Gal netinkamu laiku ją skaičiau?

/Dolitlė, 2006 spalis, 2008 birželis/


Ivanauskaitės labiausiai turbūt patiko „Mėnulio vaikai“ – tada tokios knygos buvo naujiena – buvau dar mokinė. Paskui dar esu kelias skaičius iš ankstyvųjų. „Raganą ir lietų“ skaičiau būdama studentė – na irgi įsipaišė į mano gyvenimo kontekstą. Buvau pradėjus „Kelionę į Šambalą“ – nebaigiau, kažkaip neužkabino tie budistiški marazmai.

Paskutinę skaičiau „Placebą“ – suintrigavo, bet perskaičius nusivyliau.

/svetima, 2007 vasaris/


O manęs Ivanauskaitė vis kažkaip nesužavi. Mano manymu, geriausiai jai sekėsi (l. gaila, kad tenka kalbėti būtuoju laiku) eseistika. Ten ji savo valtyje. Su proza, mano galva, šios rašytojos santykiai kur kas sudėtingesni. Romanai taip ir nepasiekia pirmųjų apsakymų aukštumų. Žinoma, čia tik mano nuomonė, bet kai kada jos romanai atrodo labiau kaip madingos temos vystymas, be to, vietomis su ne itin kokybišku, labiau periodikai tinkamu tekstu.

/gintarelia, 2007 rugpjūtis/


Ivanauskaitės knygos man palieka jaukų šildantį įspūdį.

/Saulutuke, 2007 rugpjūtis/


Aš viso labo esu skaičiusi jos vieną knygą „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“,tai kažkokia ji man slegianti pasirodė, labai norėjosi mesti, bet daskaičiau tik iš smalsumo, noro sužinoti, kas ta per Ivanauskaitė, visi taip garbina, giria ir nieko nesupratau už ką, vėliau man pasakė, kad ne nuo tos knygos pradėjau, pasiūlė paskaityti „Ragana ir lietus“, na, maniau, taip ir padarysiu, bet po šio filmo darkart įsitikinau, kad jos kūryba ne man – daug joje mirties, sekso, nuprotėjimo... Žodžiu, ta pati mirties tematika. Nu kodėl ji kai kam patinka, ką randat tokio, ko aš nepastebėjau?

/luiziana, 2007 rugsėjis/


Man Ivanauskaitės „Tibeto mandala“ paliko giliausią įspūdį.

/saule^, 2007 rugsėjis/


Asmeniškai man ji dabar nelabai prie širdies, nes kažkokiu popsu dvelkia. Bet paauglystėj, kai mirties klausimas, kaip žinia, labai aktualus, tai ryte rijau jos knygas.

/*saulėgrąža*, 2007 spalis/


Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovę“ irgi skaičiau persmelkta nerimo kažkokio brr... „Odės“ neskaitau irgi dar, negaliu...

Man pati smagiausia Jurgos „Kelioniu alchemija“. Kaip tik skaičiau ją keliaudama. Ir dar „Ištremtas Tibetas“ bei „Sapnų nublokšti“. „Sapnus“ skaitėm garsiai su drauge pakaitom, Palangos pliaže gulėdamos.

/Alexia, 2008 kovas/


Jurgos knygos nėra labai lengvos, tačiau jas skaitydama visada patiriu tam tikrą katarsį.

/Šilingė, 2008 kovas/


Man kaip tik ankstyvoji jos kūryba prie širdies nelimpa. O va pradedant nuo „Placebo“ visos knygos liuks. „Miegančių drugelių tvirtovė“ labai patiko, nors kam rekomendavau, visi grąžindavo man knygą arba vos „iškankinę“ iki galo, arba pasimetę vidury knygos. Tai ką jau tada kalbėti apie „Viršvalandžius“? Beje, iš ankstesnių jos knygų „Ragana ir lietus“ labai patiko.

/Kalipsė, 2008 kovas/


O man atvirkščiai... jos knygos. Pradėjau nuo „Placebo“. Negalėjau atsitraukti. Ir skaitant šią knygą kilo tokia mintis, kad skaitau taip, lyg skaityčiau ne lietuvių autoriaus knygą, nes paprastai skaitant lietuvių autorius tiesiog iš karto gali pasakyt, kad čia rašo lietuvis (žinoma, čia nėra tik neigiamas bruožas. Juo labiau lietuvių „nerušiju“ ir visai mėgstu paskaityt), tiesiog... tuo man Ivanauskaitė pasirodė išskirtinė ir užkabinanti. Jos mintys, nepaisant to paties kaip ir pas Gavelį randamo tamsumo ir niūrumo, mistikos, kabina ir įtraukia, nors dauguma pažįstamų būtent to joje nemėgsta... čia turbūt, kaip ir dažnai pasitaiko, kai kuriuos patraukia, kitus ne... taip ir atsirenkam mėgstamus ir nelabai mėgstamus autorius...

[...]

Man Ivanauskaitė ir patinka... kaip rašytoja... Nors tik kelias knygas jos teperskaičiau, bet, manau, ateityje ateis ir kitoms jos knygoms eilė...

/Minciukas, 2008 kovas, 2009 rugsėjis/

Skaičiau visas Ivanauskaitės knygas, išskyrus dvi paskutines – „Odę džiaugsmui“ ir „Viršvalandžius“. Na galiu pasakyti, kad jos „Ragana ir lietus“ man pati pačiausia. Viena mylimiausių knygų. Sprendžiant iš kitų forumiečių atsiliepimų, „Agnijos magija“ nedaug kam patinka, na bet man ji irgi buvo super. Pukiai išlaikytas tas „ivanauskaitiškas“ stilius ir dvasia.

/kiršė, 2008 balandis/


Iš lietuvių autorių išskirčiau tik J. Ivanauskaitę. Dabar nusipirkau jos „Miegančių drugelių tvirtovę“, bet dar nepradėjau. Jos skaičiau ir „Ragana ir lietus“, ir „Placebą“, šios knygos patiko, bet buvau pradėjus „Agnijos magiją“, tai numečiau po kelių psl, neužkabino gal dėl to, kad tai viena pirmųjų jos knygų.

 [...]

Tiesa, „Kelionių alchemiją“ pamiršau paminėti, man irgi patiko ši knyga.

Dar skaičiau „Viršvalandžius“ – labai liūdna.

/Mexxica, 2008 birželis/


O man labiausiai patiko Jurgos knygos apie keliones į Indiją, taip pat „Kelionių alchemija“, na o iš romanų tai – „Sapnų nublokšti“. Kažkodėl manau, jog būtent šiose savo knygose ji „tikriausia“... nors gal aš klystu... (nors mielai skaičiau tai visas, net ir vaikams skirtą, šios autorės knygas).

/sagan, 2008 birželis/ 


Ivanauskaitės esė, žurnalistika ir kelionių dienoraščiai man atrodo vertingesni negu jos romanai.

/Jurzole, 2008 liepa/


Su neapsakomu malonumu perskaičiau „Miegančių drugelių tvirtovę“ (kaifavau, kaip ir skaitydama „Placebą“, nors gal ne tiek dėl meninės, o dėl autentinės mano kartos dvasios jose atradimo) ir „Kelionių alchemiją“, kur pastebėjimai beveik atitiko maniesiems... Iš Ivanauskaitės kūrybos didžiausią literatūrinę vertę turintis romanas pasirodė „Sapnų nublokšti“, kuris, beje, mane vėl suartino su šia rašytoja, nes ankstyvoji jos kūryba manęs visai neužkabindavo (kiek pradėdavau, tiek nepabaigdavau, ir išdovanodavau draugams...).

/tutele, 2008 rugsėjis/


Man atrodo "jaunoji" Ivanauskaitė nuo "vėlyvosios" skiriasi tik rašymo stiliumi (kuo toliau, tuo blogiau). Slogi nuotaika ir „mirties nuojautos“ būdingos abiems laikotarpiams.

/marakeš, 2009 lapkritis/

 

Jaunoji Ivanauskaitė man priimtina. Tuometinės lietuvių literatūros (1985 m. ) kontekste pasirodęs debiutinis novelių rinkinys "Pakalnučių metai" ,atrodė gaivus ir originalus. Perskaičiau ir susižavėjau.
O toliau, kaip minėjo marakeš, vis blogiau.

[...]

Negalima apie Jos kūrybą spręsti vienareikšmiškai: būta duobių, nelygumų ir pakilimų.

/Darbinga, 2009 lapkritis/

 

Aš kelias Ivanauskaitės knygas (ankstesniąsias) esu skaičius, bet ji ne mano. Randu jos knygose tik apverstą iškreiptą pasaulį, fui... Po "Raganos ir lietaus" tokia nešvari jaučiausi.

/SOFIJA5, 2009 lapkritis/

 

Aš kažkada irgi labai žavėjausi ankstyvąja Ivanauskaitės kūryba - "Pakalnučių metais", "Mėnulio vaikais", "Ragana ir lietum". Dar prisimenu, kaip su draugais aptarinėjom "Raganą ir lietų", kokia ji tada atrodė šokiruojanti ir avangardinė... Paskui ilgokai nieko jos nebeskaičiau, o kai vėl pamėginau skaityti vėlyvuosius romanus, tai visai nepatiko. "Placebas" ir "MDT" taip ir liko nuograužomis. Mėginau iš naujo skaityti "Raganą ir lietų" - pasirodė lėkšta ir banalu. Užtai labai patiko "Švelnūs tardymai" ir "Kelionių alchemija". Ir "Viršvalandžiai" - jei čia tinka žodis "patiko"...

/Jurzole, 2009 lapkritis/

 

Ivanauskaitės pirmosios knygelės garbingai pastatytos po akių kaip kažkada godotos vidinės laisvės nostalgiškas priminimas. Norėtųsi pasižiūrėti, kaip jos atrodo šių dienų vakarietiškos literatūros kontekste, bet nesiryžtu... Visas vidurys - skaitytas, bet negaliu sakyti, kad patiko. Erzino bandymas šokiruoti, verstis per galvą, taigi, skaityta ir užmiršta. O paskutinės knygos man ypač patiko. Skaitydama “Placebą" negalėjau patikėti, kad lietuvių literatūra taip priartėjo prie vakarietiškos, tapo tokia kosmopolitiška ir intelektuali (nes porą metų visai neskaičiau lietuvių autorių). „Miegančiųjų drugelių tvirtovė" žiauriai nustebino. Man rods, autorė pasirinko tokį kičinį siužetą neatsitiktinai, tokios jos žaidimo taisyklės. Tik prašovė su prostitucijos tema, kuri yra velniškai slidi ir kurios nepavyko suvaldyti nei Wassmo jos piene, nei Coelhui 11 minučių. Kvailiausia, kad ji pati lyg kalbėjo, kaip tai temai rinko medžiagą, rimtai žiūrėjo, tad nurašyti juokams nebeišeina. Tačiau turtingos ir žioplos moters charakterį, ir detektyvinius vingius, hepiendą - viską, kas iš mūsų dienų skaitalų (negaliu patikėti, kad Ivanauskaitė juos skaitė), atperka kalbos metaforiškumas, subtili ironija ir t.t. Man labai patiko depresijos - pasaulio pabaigos paralelė, ir šiaip tikrai gerai parašyta. Kaip Ivanauskaitei, sakyčiau, drąsi knyga. O ,,Viršvalandžiai" - tai jau atskira tema.

/Aimma, 2009 lapkritis/


Ankstyvosios Ivanauskaitės knygos užgrūzina mane, bet gal ir gerai po truputį. "Kelionių alchemija" patiko, dar kažkas iš Tibeto serijos. O labiausiai "Švelnūs tardymai".

/madrugada, 2009 lapkritis/


O aš prisimenu pirmąjį Ivanauskaitės pasirodymą spaudoje, „Nemune“. Mikelinskas parašė pristatomąjį žodį, be kurio anais laikais jokių naujokų nespausdindavo, ir šiaip globėjo rekomendacija buvo būtina. Tai buvo „Pakalnučių metai“ ir kažkoks „Namas...“, turbūt „Namas užmiestyje“. Tada kalbėta, kaip čia taip išdrįso spausdinti tokį lėkštą buržuazinį skaitalą, net jei ji ir turi stiprų užnugarį. Ką galvojo jauni skaitytojai, žr. Aimmos žinutę. O kritikai akademikai tada dar nė baisiausiam košmare neįsivaizdavo, kas knygynuose ims rikiuotis po dešimtmečio. Kaip vis dėlto kriterijai slidinėja: dabar jau Jurgos kūryba visuotinai pripažįstama kaip literatūra.

/Savūnė, 2009 lapkritis/

 

 


Atsiliepimai apie knygas:

„Pakalnučių metai“

„Mėnulio vaikai“

„Agnijos magija“

„Placebas“

„Tibeto mandala“

„Kelionių alchemija“

 „Miegančių drugelių tvirtovė“

„Sapnų nublokšti“

„Švelnūs tardymai“

„Odė džiaugsmui“

„Viršvalandžiai“

„Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ (sud. D. Zelčiūtė)

 

 

 

 

Pakalnučių metai

Siaubo pasakaitės, bet mielos. Gal net labiausiai iš visų jos kūrinių sužavėjo... Nebuvo kančios išaukštintų moterų, ko negaliu pakęsti.

/Snape, 2009 sausis/









Mėnulio vaikai

Pirmą kartą skaičiau ją paauglystėj (14–15 m.) ir tada, galiu pasakyt, kad milžinišką įspūdį man paliko.  Atrodė, nereali moteris, nereali meilės istorija.  Vėliau karts nuo karto vis tekdavo prie jos sugrįžti, bet pirmo įspūdžio juk niekada nepakartosi.

/kiršė, 2008 balandis/

 

 








 



Agnijos magija

Pabaigiau skaityt J. Ivanauskaitės „Agnijos magija“. Man labai patiko. Aš net nežinau, ką dar verta pasakyti daugiau, be to, kad tai Ivanauskaitės kūryba. Jos kūrybos stilius man atrodo nekintantis. Ši knyga nepanaši nei į „Placebą“, nei į „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“, bet man nepanaši ir į tą kūrybos etapą, kai gimė „Ragana ir lietus“ arba „Pragaro sodai“, „Pakalnučių metai“ ir t. t. Pirmąkart neturiu ką pasakyti. Tiesiog reikia perskaityti.

/Rasma, 2006 spalis/


Visai nieko, lengvai skaitėsi, bet kažko trūko man šioje knygoje. Gal dvasiniai ieškojimai  ir asmenybės susiskaldymas negiluminiškai išnagrinėti...

/rozinee, 2007 gegužė/


Skaičiau prieš 13 metų, kai buvau „maištinga siela“, tai man patiko. Tipiška ivanauskaitiška, jei esat ką nors skaičiusios ir patiko, tai šitą irgi perskaitykit. Gal kad tai buvo pirma pažintis su Ivanauskaitės kūryba, kai kurias knygos citatas iki šiol atsimenu: „jei mane reikėtų apibūdinti tik trimis žodžiais, tai būtų kaltės jausmas, sąžinės priekaištai, truputis puikybės ir jokio gašlumo“... „Priglaudžiau galvą prie rasoto stiklo ir mane vėl užvaldė didžioji kelionių dvasia...“ ir t. t.

Gal kad sau daug ką taikiau, atradau atgarsį į savo jaunatviškas mintis, kurių pati sau dar nemokėjau įvardint, man taip įstrigo knyga. Vėlgi, nežinau, kaip reaguočiau, jei ją imčiau skaityti dabar.

/Alexia, 2008 vasaris/


Skaičiau ją prieš kelis mėnesius. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai pats geriausias Ivanauskaitės romanas, bet man tikrai patiko ir paliko gerą įspūdį. Knyga paremta „kertinėmis“ Ivanauskaitės temomis – vienatve, savęs ieškojimu, beprasmybės jausmu, neįmanoma meile, o visa tai dar pagardinta rytietišku kvapu, smilkalais, vėjo varpelių skimbčiojimu ir tokiais šiek tiek nerealiais bei bulgakoviškais personažais kaip Vilija, Anuška ar Hermis.

/kiršė, 2008 vasaris/


Dėl „Agnijos magijos“ pritariu Alexia – mano situacija analogiška, skaičiau senokai, ir tada labai patiko, nes temos buvo labai aktualios.

/*saulėgrąža*, 2008 vasaris/


Skaičiau „Agniją“ paauglystėj, tai, pamenu, tiesiog surijau tą knygą, jinai man taip patiko. Bet galvoju, ar taip pat vertinčiau ją ir dabar... Labiausiai man patiko, kad veiksmas rutuliojosi tokiose pažįstamose vietose...

/Junda, 2008 vasaris/


Ivanauskaitės „Agnijos magiją“ numečiau į šalį taip ir nepabaigus. Nors šiaip Jurgos kūryba man super, bet šita knyga neužkabino. Gal reikėjo prieš 5 metus ją skaityt...

/Kalipsė, 2008 kovas/


Aš irgi „Agnijos magijos“ nebaigiau ir guli, nu neįkandu aš tos knygos.

/pandora2006, 2008 kovas/

 

 


Placebas

 

Visai patiko, nors vietom irgi tų „pievų“, kaip aš sakau, buvo.

/Ochra, 2007 gegužė/


Pradėjau Ivanauskaitės „Placebą“. Patinka man jos niūrūs charakteriai ir siužetai. Daugiau galėsiu pasakyti perskaičiusi knygą.

/ievule, 2009 sausis/

 

Man tai – pati įdomiausia Ivanauskaitės knyga.

/Salsa, 2009 sausis/


Nu super, man labai patinka.

/W*S:*, 2009 rugsėjis/


Man asmeniškai labai patiko. Skaičiau jau gana seniai, bet labai įsiminė. Ir ironiška ir taiklu ir vietomis žiauru.

/Forget The Pain, 2009 rugpjūtis/

 
 


Tibeto mandala


Nuo žodžių ir informacijos pertekliaus svaigau ir skaičiau labai lėtai.

/saule^, 2008 gruodis/

 

 









Kelionių alchemija


Kai kuriais momentais pagaudavau jos kategoriškumą ir tai mane glumindavo. Su tokiu kategoriškumu susiduriu supermamoj, todėl iš jos to nesitikėjau. Pvz., kai sako: pabuvojęs ten ir ten, negali neįsimylėti to krašto. Gali. (SM'e Turkijos temoj: „Nėra žmogaus, kuris neįsimyli šios nuostabios šalies.“) Taip pat Jurgos vartojami štampai apie tai, kad objektas X arba labai nemėgstamas, arba garbinamas, vidurio nėr. Tas man irgi šypseną kelia. Nėra dalyko, kuris neturėtų vidurio, bet kuris vertinimas irgi.

O šiaip man buvo malonu skaityti. Pusė knygos – kelionių įspūdžiai iš Egipto, Peru... ir kažko dar trečio, nu nebeturiu knygos, o kita pusė – svarstymai, kompiliacijos (žinių santraukos), daugiau į budizmą nukreipta ir tuos potyrius. Jurga turėjo gabumą lengvai rašyti, tiksliau, rašyti tai nežinau kaip, bet kad skaitytojas lengvai skaitytų.

Čia buvo gera knyga.

/Savūnė, 2008 rugpjūtis/


Seniai čiupinėta, vartyta ir galų gale įsigyta Jurgos Įvanauskaitės „Kelionių alchemija“. Apie jos kūrybą vienareikšmiškos nuomonės neturiu, negaliu sakyt, kad viskas, ką skaičiau, patiko, bet kadangi „Kelionių alchemijoj“ sudėti jos straipsniai ir esė, kuriuos kartais paskaitinėdavau spaudoje, susigundžiau. Aišku, pilna ivanauskaitiškų pafilosofavimų, bet traukia skaityt.

/Jota, 2008 spalis/

 

  


Miegančių drugelių tvirtovė

Perskaičiau vienu prisėdimu, taip sakant, dieną naktį variau. Jau tokį man įspūdį paliko, jetau, atsigaut negaliu. Šiaip – Ivanauskaitė mano mylimiausia rašytoja. Visur nešiojuos citatas iš jos knygų. Nu bet šita! Tik, aišku, nėščiai gal nelabai tinkama...

/ruq, 2007 vasaris/


Na, knyga paliko įspūdį, tačiau ne patį geriausią... Parašyta įdomiai, norisi knygą kuo greičiau perskaityti iki galo, bet emocijos, kurios užplūsta ją beskaitant, tiesą sakant, niūrokos. Arba aš dar per jauna tokias skaityt... (man tik 20...)

Jei atvirai, nerekomenduočiau šios knygos labai jautriam žmogui.

/SeSe, 2007 vasaris/


Ivanauskaitė – viena mėgiamiausių mano rašytojų. „Miegantys drugeliai“, mano nuomone, tikrai nėra skirta tik stiprių nervų skaitytojams.

/rutast, 2007 vasaris/


Tikrai nebloga, o dar prekyba moterimis – mano tema, vėl užvirė kraujas paskaičius. Tik anotacijoje keistai parašyta, kad apie pagyvenusios poros meilę Apokalipsės akivaizdoje (viena iš siužeto linijų), ar kažkas panašaus. O to knygoje tikrai nėra.

/saintlina, 2007 birželis/


Be galo patiko. Net gaila, kad jau perskaičiau.

/ingridukas, 2008 kovas/


Gera knyga. Tik labai jau baisi istorija. Iš šios knygos įstrigo viena frazė, kuri 100 proc. pasitvirtina visoms mano pažįstamoms moterims: „Pas moteris gyvenime būna 2 etapai: jaunystė ir daržas“. Nuoširdžiai noriu būt išimtis.

/Mylimukas, 2008 kovas/


Iš Ivanauskaitės knygų man šita viena labiausiai patikusių. Atsimenu, labai greitai „surijau“, nors ir reikėjo egzaminams universitete ruoštis.

/bim-bam, 2008 kovas/


O aš tik šią vienintelę Ivanauskaitės ir skaičiau, ir man nepatiko, todėl ir nebenoriu nieko daugiau jos skaityti. Mano draugei tai rašytoja nr. 1 (beje, ši „Miegančių drugelių tvirtovė“ jai irgi labai patiko), mes kartais padiskutuojam su ja tuo klausimu, ką jin gero joje randa, bet man vis tiek nedaveina, niekaip nesuprantu jos kūrybos, nes ji visa aptemdyta bloga nuotaika, mirties dvasia ir skaitant man visad rūpėjo greičiau atsikratyti ta knyga, vos ne vos ištempiau iki galo, vien tam, kad nors vieną jos knygą būt perskaičius, nes taip visi giria, kad buvo smalsu įsitikint, ar tikrai yra už ką... Nors galios, matyt, tikrai kažkokios turi jos knygos, nes skaitant kitas knygas man niekad nebūdavo tokio jausmo, kad viduje kažkas labai blaškytųsi ir norėtų bėgti kuo toliau, o skaitant Ivanauskaitę taip buvo, toks nerimas, erzinimas, bloga aura jautėsi visai šalia... labai norėjosi atsikratyti ta knyga, gerai, kad ji skolinta buvo.

[...]

Man būtent ši knyga buvo lemiama, paskaičiau ją pirmą ir vienintelę iš Ivanauskaitės, ir taip nepatiko, kad daugiau net nesvajoju pirkti nieko iš jos kūrybos. Per daug mirties tematikos, per daug slegianti ir depresyvi, klajojanti siela juntama... man tokios nesiskaito.

/luiziana, 2008 kovas, gegužė/


Sutinku, kad ši Ivanauskaitės knyga tikrai gana niūri, persmelkta mirties alsavimu, kančia – turbūt todėl, kad ji buvo rašoma autorei jau sergant vėžiu ir kenčiant didelius skausmus, bet man, kaip Ivanauskaitės gerbėjai, ji vis tiek patiko, tas „ivanauskaitiškas“ stilius.

Žinoma, pati pačiausia vis tiek išlieka „Ragana ir lietus“.

/kirse, 2008 kovas/


Aš vis dar su „Miegančių drugelių tvirtove“. Liko gal 30 puslapių, visiškai nėra kada pabaigt, nors šiaip knyga patinka. Sukrečiančios merginų istorijos.

[...]

Pagaliau prisėdau ir pabaigiau. Kaip jau seniau sakiau, patiko knyga, įdomi. Svarbu,

kad laimingai baigėsi, nes eigoj jau man atrodė, kad bus prastai.

/Mexxica, 2008 liepa/


Skaudžiai mane užkabino […] Sunkiai man skaitosi va tokios temos, o dar taip tikroviškai ir tiesiai šviesiai aprašytos...

/Sielos Sparnai, 2009 liepa/


Man Jurgos knygos prie širdies. Visą laiką mielai skaičiau, ką ji berašytų - romanus, kelionių apybraižas, interviu... Šis romanas irgi ne išimtis. Turbūt visus metus iškenčiau neskaitydama, nes iš pradžių gal pas mane pačią buvo per daug niūrumo ir nenorėjau užsikrauti dar ir svetimų nelaimių, t. y., jų aprašymų, sau ant galvos. Dabar pagaliau perskaičiau. Man patiko. Skaudūs likimai, daug tragedijos, mirties nuojautos ir simbolių, logiškų ir nelogiškų lūkesčių, moteriško silpnumo ir stiprybės, bet ir savotiškas happyendas. Kuris vėlgi ir savaime suprantama gali bet kada ir vėl parodyti kitą grimasą. Kaip ir ant Saliamono žiedo buvo parašyta "Viskas praeina"...
/balta, 2009 lapkritis/


Aš kaip tik pradėjau pažintį su Ivanauskaite nuo šios knygos, tai po jos ir nebebuvo noro tęsti... Daugiau nieko nebeskaičiau, nes tiek jau ten daug niūrumo, tamsos, blaškymosi ir mirties tematikos,brrr... vos ne vos pribaigiau skaityti, kelis kart norėjau mesti, bet užsispyriau ir iki galo perskaičiau, nes norėjau sužinoti, kodėl Ivanauskaitė tokia populiari, kuom žavi jos kūryba, bet taip ir nesupratau, nes manęs tai tikrai nesužavėjo liūdesys, nerimas ir mirties spalvų gama. Per daug slogi nuotaika toje knygoje.

/luiziana, 2009 lapkritis/

 

Šiame romane labai stipri artėjančios mirties nuojauta. Baugi knyga.

/Darbinga, 2009 lapkritis/


Aš turbūt kvankštelėjusi, nes man ji nebaugi. Arba baugi ne mirties, bet prekybos moterimis tema.

/balta, 2009 lapkritis/


Ne, tai aš musėt kvaištelėjusi, bo gaudau visai kitas bangas.
Atvirkščiai, prekybos moterimis tema, man pasirodė banali ir nuvalkiota.

/Darbinga, 2009 lapkritis/


Aš "Miegančių drugelių tvirtovės" būtent dėl to ir neįveikiau. Draugė dirbo su buvusiomis prostitutėmis, šiek tiek pasakojo apie tai, todėl skaitydama knygą norėdavau rėkt kartais, kad aš geriau žinau, kaip čia viskas būna :ax: Nepatiko man požiūris, priėjimas prie šios temos... nežinau :hm

/madrugada, 2009 lapkritis/


Ivanauskaitės paliesta tema man nebuvo nuvalkiota, nes daugiau knygų ta tema aš ir nesu skaičiusi. Nežinau ir kiek ji atitinka realybę.
Bet man keista, kad jūs ten matot tik šlykštynes, tik mirtį, grūzą. Aš ten matau šalia beviltiškumo ir viltį, šalia silpnumo ir stiprybę. Nepaisant visko.

/balta, 2009 lapkritis/


Visai nepatiko, grynai jurgiška knyga. Nejau tik "Viršvalandžiai" ir teliks patikę? Pati kaip asmenybe Ji man idomi...

/Mazasvoriukas, 2010 kovas/


Gaila, kad negaliu tokios knygos klausytis veždama vaikus į ugdymo įstaigas, tai judu į priekį gana lėtai. Bet nepaisant didelio tuščiažodžiavimo, visgi kartais atrandu šioje Ivanauskaitės knygoje švystelėjimų, už kuriuos ją vertinau jaunystėje.

/Mamce, 2011 vasaris/



 
Sapnų nublokšti

 

Negaliu pasakyti, kad nepatinka, bet kol kas labai neužkabino ir nesužavėjo (jau perskaičiau pusę). Aišku, kiekvienam skirtingai, vienam gali nepatikti, kitam priešingai. Bet visgi, mano nuomone, ši knyga silpnesnė už „Placebą“ arba „Miegančių drugelių tvirtovę“.

[...]

Visiškai netikėtai, įpusėjus šią knygą, ji man pradėjo labai patikt. Ir netgi keista, nes pradžioje visiškai neįtraukė. Visi knygos veikėjai tokie skirtingi, tokie nenuspėjami, ir netgi keisti, bet būtent tie herojai ir suteikė knygai žavesio. Tik pati pabaiga pasirodė nei šiokia, nei tokia, fantastinė labiau. Vienas veikėjas nugrimzdo į visatą, kitas – persikūnijo į kūdikį, gimusį Lietuvoje, trečias – išnyko juodojoje skylėje, ir t. t. Bet kad ir kaip ten bebūtų, susumavus visus šios knygos pliusus ir minusus, nesigailiu skaičiusi ją.

/Darkness, 2009 sausis, vasaris/

 


 

Švelnūs tardymai


J. Ivanauskaitė „Švelnūs tardymai“ – tai rašytojos interviu su žinomais Lietuvos žmonėmis – teatro, muzikos, literatūros ir kt. Visi interviu labai įdomūs, knyga šilta ir pilna gerų emocijų.

/alma1224, 2009 rugsėjis/








Odė džiaugsmui

 

Paskaitinėjau paskutiniąją Ivanauskaitės poezijos knygelę – sudėta visa jos gyvenimo patirtis. Nesu didelė poezijos gerbėja, bet man patiko.

/rutast, 2007 balandis/

 

 








Viršvalandžiai

 

Šią savaitę perskaičiau Ivanauskaitės „Viršvalandžius“ – esė, rašytus paskutiniaisiais jos gyvenimo metais. Nepaisant neišvengiamybės, knyga nėra slogi, vyrauja skaidri nuotaika.

/gintarelia, 2007 spalis/


Daug kur jau skaityta, girdėta... Nežinau, ar vienai man toks įspūdis, bet man ši knyga nebuvo „tikroviška“. Dabar reik pasakyti, kodėl... Iš tikrųjų nežinau, kodėl ji man nesudarė tikrumo įspūdžio, man greičiau panašu į išsakymą viso to, kuo norėta tikėti... lyg laimingiausių metų iliuzija. Ne dėl to, kad aš, aišku, neįsivaizduoju, ką reiškia gyventi tuos viršvalandžius, ne dėl to, kad mąstau, kaip būtų buvę man, tačiau visa ta euforija dėl to dovanoto laiko pasirodė baisiai liūdna. Knyga mane sukrėtė… gerąja prasme… Žodžiai ir nuotaika lyg optimistiški, bet tuo pačiu tokie ploni, ir taip skaudulys, ir gailestis nenugyventų metų šviečiasi... Na, bet gal man čia vienai taip.

/Rasma, 2007 gruodis/


Kaip tik penktadienį „Viršvalandžius“ nusipirkau ir jau autobuse pradėjau skaityti. Žinoma, vos nepravažiavau savo sustojimo. Vakar jau perskaičiau. Liūda, slogi knyga apie Jurgos išgyvenimus, kančią, potyrius, pamąstymus, sužinojus savo ligos diagnozę, jos gydymąsi Švedijoje, jos sutiktus ir jai padėjusius žmones, grižimą į Lietuvą. Joje ji apmąsto kievienos gyvenimo akimirkos grožį, kančios prasmę, tikėjimo, meilės, vilties svarbą.

Joje daug citatų paimta iš O. Waildo, J. Sasnausko, Soren Kierkegaardo ir kt. kūrybos.

Man ši jos tokia dvasinga knyga patiko. Nesigailiu, kad pirkau.

/Pajauta, 2007 spalis/


Nuostabi knyga... Knyga „trenkianti per smegenis“ (atsiprašau už išsireiškimą). Ją ypač vertėtų paskaityti visoms zyzlėms, nepatenkintoms savo kasdienybe ir nuolat viskuo besiskundžiančioms...

Apskritai J. Ivanauskaitė nepaprastas žmogus savo požiūriu ir dvasia.

/Kalipse, 2008 kovas/


Sutinku. Nors kada antrą sykį paimsiu „Viršvalandžius“... nežinau... Įtaigi, bet sunki knyga... Puiki terapija bambekliams ir viskuo nepatenkintiems, antra vertus, jei tokį kūrinį paimtum skaityt sunkiu gyvenimo periodu – dar nežinia, į kurią pusę pakreiptų... O šiaip, žinoma, Jurga išties neeilinė asmenybė – nors knygas jos turiu visas, bet pati, kaip žmogus, man ji pralenkė visus savo kūrinius... Įkvepianti moteris...

[....]

Visiškai pritariu, jog „Viršvalandžiai“ – verta dėmesio knyga, verčianti susimąstyti, galbūt netgi iš naujo perkainoti turimas vertybes... Antra vertus, nepatarčiau jos skaityt žmogui, išgyvenančiam sunkų gyvenimo laikotarpį.

/sagan, 2008 kovas/


Vakar vienu prisėdimu prarijau pusę knygos... Och, sava artima siela...

/barsukele, 2008 liepa/


Gerbiu šią moterį už visą jos silpnumą ir už visą stiprybę. Kai išgirsiu man kada nors skirtą diagnozę, ši knyga priguls mano lovos galvūgaly... „Dievas skaičiuoja mūsų dienas ir valandas.“

/Mamce, 2009 sausis/


Ką galiu pasakyti, graudu, norisi verkti, nors pati knyga nekelia graudulio, parašyta ne pravirkdyti žmonėms, o parodyti, kad ir ligos patale, žinodamas, kad vis tiek mirs, žmogus gali džiaugtis gyvenimu, produktyviai išnaudoti jam likusį laiką. O verkti norisi dėl to, kad mirtis pasiima tokius jaunus, gabius žmones. Labai gera knyga.

/alma1224, 2009 vasaris/


Pavadinimas skaudžiai taiklus – tai mintys žmogaus, neatšaukiamai žinančio, kad gyvena viršvalandžius. Citatos, dienoraščio gabaliukai, minčių nuotrupos, skubėjimas, neišbaigtumas... viršvalandžiai, kurie byra kaip smėlis tarp pirštų. Bet knyga vertinga vien jau savo nuoširdumu. Tarsi testamentas, nors ir nepabaigtas. Tiesa, beveik nedrįstu sakyti, bet manęs neįtikino Jurgos „atsivertimas“ į tikėjimą ir visi tie ilgi pasažai apie tai, kaip ji atrado Dievą. Skaitydama vis galvojau, kad man daug artimesnė buvo Jurga – maištininkė, stipri ir nepriklausoma moteris, nevadinanti savęs menku padaru, nevertu Dievo malonės. Bet... matyt, taip turėjo būti. Ir gal ji iš tiesų rado paguodą tame naujame, kaip ji sako, be puikybės, savo buvime?

Bet tegu kalba pati Jurga...

„Nedrįstu suokti, kad sarkoma tapo mano egzistencijos vainiku. Vis dėlto liga mane stumte įstūmė į svaiginančią skausmo, džiaugsmo ir meilės gelmę, kurion visada veržiausi, bet stačia galva į ją pulti neleido įvairiausi kasdienybės saugikliai. Tikiu, kad yra laimingųjų, kurie už būties pilnatvę moka ne tokią baisią kainą.“

„Man norisi, kad paskutinė diena būtų tokia kaip visos. Tokia, kokių praeina tūkstančių tūkstančiai nė nepastebėtų. Noriu, kad ji niekuo nesiskirtų nuo ilgiausios virtinės pilkų savo sesių, bet, įsisąmoninta ir su pasimėgavimu nugyventa, taptų tikra dienų karaliene. Ne, karalienės nereikia. Man užtektų paprasčiausios dienos Prieš Nuosprendį.“

„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą.“

„Kačiušytė. Sumenkus, suvargus, nuskustu pilveliu ir su žaliu numeriu, ištatuiruotu rožinėje ausytėje. Be jokios abejonės, ją irgi operavo. Katė – mano alter ego.“

Šita paskutinė citata mane pravirkdė...

/Jurzole, 2009 rugsėjis/

 

„Viršvalandžiai“ man iš Ivanauskaitės kūrybos patinka labiausiai. Ji per arti dar, kad galima būtų labai lengvai kalbėti, bet turiu paaiškinti, kodėl – ten mažiau žodžių, daugiau prasmės.

Dėl atsivertimo nežinau ir nemąstau – man atrodo, kad ji visada ieškojo, visada tikėjo – ar tiksliau – labai norėjo tikėti. Man atrodo, kad jai jos jausmai, emocijos (t. p. ir tikėjimas) atrodė nepakankamai stiprūs, ryškūs, skaudūs ir saldūs. Iš čia, man atrodo, tas siekis patirt ką nors „kitokio“. Jei būtų gyvenusi, būtų ieškojusi toliau. IMHO.

/anė, 2009 rugsėjis/


 


Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai (sud. D. Zelčiūtė)

 

Net nežinau, kaip mane veikia ši knyga... Labai liūdna ir graudu skaityti žmonių prisiminimus, o iš kitos pusės džiugu , kad ji neužmiršta, gerbiama...

/anafi, 2008 lapkritis/


Vis "Jurgą" paskaitinėju... po gabalėlį, neskubėdama. Labai įdomi ir jautri knyga. Greit tokios nesiskaito. Norisi kuo ilgiau malonumą ištempt, nors ir apie 600 psl., bet vis tiek... Po jos būtinai sugrįšiu prie Ivanauskaitės kūrybos. Manau, daug kas atrodys kitaip...

/saule^, 2008 gruodis/


Ir aš pradėjau "Jurgą". Negalėjau susilaikyt, nors laukia krūvelė pradėtų knygų. Ir, atvirkščiai nei tau, man norėjosi praryt tą knygą. Matyt, buvau išalkusi tokios lektūros. Tada eilinį sykį supratau, kas man yra gera knyga...

/Mamce, 2008 gruodis/

 

Tai aš irgi mielai ją praryčiau, tik tyčia neryju, o lėtai skaitinėju, ilgiau užteks... ir sutinku su Tavim - labai gera lektūra.

/saule^, 2008 gruodis/


Baigiau „Jurgą“. Na, ką galiu pasakyti – kelių šimtų psl. paruoštas dokumentas J. Ivanauskaitės kanonizacijai. Tiesiog,  nors imk ir siųsk tiesiai į Vatikaną. Ne žmogus, o šventoji vaikščiojo tarp mūsų... Nei vieno blogo žodžio apie ją neperskaičiau iš ją pažinojusių žmonių lūpų. Ši šventoji neturėjo nei vieno kitus erzinančio bruožo ir pan., ir bla-bla-bla. Nei vienam vyrui neužteko drąsos prisipažinti, kad su ja buvo artimiau pažįstamas... Visur, kur cituojama kas nors, susiję su konkrečiais vyrais – (...). Na, gerai, tiek to, tarkim, tai etikos sumetimais, kad nešokiruot šeimų, vaikų, dabartinių žmonų ir pan. Tiesiog, skaitant visų, ją pažinojusių mintis, kyla klausimas: o iš ko gimė tokios šios rašytojos knygų herojės, balansuojančios ant pornografijos, depresijos, savižudybės ribos.

Ačiū Dievui, pagaliau priėjus iki gerb.Jurgos susirašinėjimo su D. Zelčiūte, prasišviečia ir žmogiškesnis vaizdas: užspeista kūrėja ir kompleksuota asmenybė, su savo giliais ir skausmingais išgyvenimais, savo humoro jausmu, savo skrydžiais ir bedugnėm. Dabar jau norisi skaityt visą Tibeto trilogiją, „Viršvalandžius“, net neskaitytą „Miegančių drugelių tvirtovė“.

[...]

Knyga man labai patiko: prisimenamo laikmečio dvasia, girdėti žmonės, įdomios mintys, nežinomi faktai apie kūrėjos asmenybę. Tai paskatino mane vėl atsisukti į jos kūrybą, iš naujo pažvelgti į kai kurias jos knygas. Tačiau man nepatiko žmonių veidmainiškumas – čia gi memuarinė knyga, ne panegirikų rinkinys. Pagalvojau, kad jei manęs kas paprašytų po mirties aprašyti bet kurį iš mano pažįstamų žmonių, tikrai prisiminčiau ir teigiamas, ir neigiamas jo puses, ir nelaikyčiau to nepagarba mirusiajam. Atvirkščiai, tai ištikimybė teisybei, realybei, kuri nėra vien tik balta ar juoda. Nes dabar tas Jurgos paveikslas jos „draugų“ dėka tapo toks „plokščias“. O taip nebūna.

Ai, tiek to, pati nežinau, kodėl mane tai taip suerzino...

/Mamce, 2008 gruodis/


Man labai patiko. J. Ivanauskaitė mano mėgstamiausia rašytoja ir kaip asmenybė labai žavi.
/radasta_, 2009 vasaris/


Man ta knyga kiek keistoka pasirodė – Jurga joje tokia jau teigiama, nudailinta, be jokiu aštrių kampų (tiesa, ne viską skaičiau, tik gabaliukus iš įvairių vietų, nes po kurio laiko nusibodo). Matyt, idėja buvo „apie mirusius arba gerai, arba nieko“. Man tuose prisiminimuose pritrūko spalvų ir gyvybės. O labiausiai patiko pačios Jurgos laiškai – va ten jau visai kitoks skaitymas.

/Jurzole, 2009 gegužė/

 

Būtent. Iš viso man kai kurie tie prisiminimai pasirodė beveik išreketuoti: parašyk, reikia, kaip be tavęs, be tavo kartos prisiminimų, nors ta pažintis kitą kartą tokia, kad prasilenkė koridoriuje. Neperskaičiau tos knygos iki galo, švelniai pasakius... Dar žadu kada nors paskaityti, tarp kitko, nejaukiau jaučiaus skaitydama laiškus, lyg į žmogaus dūšią lįsčiau visai neprašyta, nenoriu buitinių detalių, o gal... dabar pagalvojau, nenoriu pažint tikros Jurgos, tegu ji lieka autorė, dailininkė. Beje, buvo įdomu paskaityti Kaušpėdą, tą Jurgos susižavėjimą juo buvau išskaičius viename jos apsakyme, nu, tikrai. Šiaip knyga, tipo, aš ją pažinojau, man neįdomi, gal kritiškesni atsiliepimai turėtų būti, gal daugiau su kūryba susiję, nžn. Bet viršelis kaip ir reabilituoja knygą, kas, beje, jo autorius, taip ir nesupratau.

/Aimma, 2009 gegužė/