Barauskaitė, Ugnė

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Dešimt


Tikėjausi visai ko kito, radau kaip visada. Kažko šioje knygoje per daug - bandymo juokauti? minčių apie seksą? paties gyvenimo? Perkrauta knyga, kai net ir geras jumoras tampa per lėkštas, jei jis nelaiku ir ne vietoje. Patikdavo trumpi, šmaikštūs straipsniukai "Moters" žurnale, bet visą knygą skaityt - per daug. Ypač mane erzino as gėrimas per visą knygą... toks jausmas, kad pasaulis nieko nebedaro tik geria ir dulkinasi. Gal? Senstu.

/Rasma, 2008 rugsėjis/


Vasaros atostogų proga nutariau pasidomėti vištlitu, todėl pasiėmiau iš biblės U. Barauskaitės "Dešimt", tai perskaičiau 10 puslapių ir grąžinau atgal - jėjum, jėjum, šis lengvumas man pasirodė nepakeliamas. O gal jau nebepakeliamas.

/Darbinga, 2010 birželis/


Registruojuosi su lengvu vasarišku skaitalu. Knyga apie nėštumą, nėščios moters išgyvenimus, savijautą ir t.t., ir pan. Literatūra nė iš tolo nekvepia, stilius toks, sakyčiau, žurnalistinis. Bet man savotiškai patiko: visų pirma, autorės požiūris į tradicines lietuviškas vestuves (su atgyvenusiais papročiais ir tradicijom), vyrus, seksą, santykius, ganėtinai panašus į manąjį. Vietomis tikrai kvatojau balsu. Nesu itin jautri vulgariai kalbai, šiame kontekste ji man tikrai nekliudė, nes, kaip jau minėjau, čia ne grožinė literatūra. Vietomis gal kiek persūdyta, ypač pabaigoje nebeišlaikomas ironiškas, šmaikštus pasakojimas. Bet tų žadėtųjų nėštukės emocijų ir išgyvenimų tai pasigedau - jų tiesiog nebuvo. Buvo daug išorinių išgyvenimų: pykinimas, figūros pokyčiai, lankymaisi pas gydytoją, bet tų vidinių išgyvenimų, pamąstymų – deja, deja... ko pasėkoje ir priskyriau skaitalų kategorijai.

/Gemma, 2010 rugpjūtis/

 

Pirma jos knyga „O rytoj vėl reikės gyventi“ (ar kažkaip taip... panašiai) mane labai sužavėjo. Bet ten nėra jokių pretenzijų į literatūrą, romanas parašytas trumpais e-mailais, vietomis šmaikštus, vietomis liūdnas, dar vietomis banalokas, bet turi kažkokio šarmo. O va "Dešimt"... Per „Tyto albos“ spaudos konferenciją, kai šita knyga dar net parašyta nebuvo Barauskaitė sakė, kad tai bus jos duoklė „tikram žodžiui, tikrai literatūrai“ (tai buvo duokdie gal prieš 7 metus, bet įsiminiau, nes labai prajuokino). Nepatikėjau. Na, nebeliko e-mailų antrajame romane, bet „literatūra“? Neee...

/marakeš, 2010 rugpjūtis/

 

Literatūros ten nerasta, bet istorija smagi, verta visų "madam'ų“.

/Alexia, 2010 rugpjūtis/

 

Skaitalai... Beje, tikrai nerekomenduočiau šitos knygos skaityt nėštukėms - depresiją gali įvaryt. Kita vertus, toms, kurios jau seniai pagimdė ir pamiršo, irgi bus neaktualu. aSkyčiau, geriausia ją skaityt, jei aplamai skaityt, neužilgo po gimdymo - tada bent jau satisfakcija šiokia tokia: fuuu, aš jau išsivadavus iš tų nėštumo pančių.

/svetima, 2010 rugpjūtis/