Černiauskaitė, Laura Sintija

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

„Kvėpavimas į marmurą“

„Benedikto slenksčiai“

Kambarys jazmino krūme




Kvėpavimas į marmurą


Romanas apie šeimą, kurie, turėdami savo sergantį sūnų, ryžosi pasiimti dar vieną berniuką iš globos namų. Kaip jiems sekėsi susigyventi ir kokios viso to pasekmės, pasakojama knygoje. Visai neblogas romaniukas, man visai patiko.

/alma1224, 2009 liepa/


Sakyčiau, abu romanai visai nepanašūs, ir jei būčiau pirma perskaičius „Kvėpavimas į marmurą“, Benedikto jau nebūčiau ryžusis skaityt. Pirmoji labai jau nuobodi man pasirodė...

/adiaVT, 2008 rugsėjis/

 

Černiauskaitės kalba tokia poetinė, man atrodo, kad ji kartais užmiršta, kad rašo romaną, o ir daug ką tarp eilučių reikia skaityti. Bet man patiko „Kvėpavimas į marmurą“.
/marakeš, 2008 rugsėjis/


Prieš kokius 5 metus patekusi man jos ,,Liučė čiuožė" (apsakymų ir pjesių rinkinukas) buvo baisus atradimas. Skaičiau ir mėgavausi. Ilgai gyvenau ta knygele kukliais plonais viršeliais. M.Ivaškevičius anotacijoj taikliai rašo, tai aš tik pacituosiu: ,,stilius taupus, ir kartu jos kalbėjimas nepaprastai natūralus, paryškintas laiku ir vietoje atsirandančių metaforų". Paskui sekęs ,,Artumo jausmas" (dvi apysakos, trys novelės ir dvi pjesės) irgi patiko labai. Apie tarpusavio santykius, vienatvę, artumą, ir šiaip atstumus. Kabino, jaudino. Tuo pačiu taupumu ir tuo pat metu gebėjimu daug paliesti, sujudinti.Dėmesiu marginalams, vaiko pasauliui.

O vat jau "Kvėpavimo į marmurą" viršeliai pasidarė solidūs, kieti, o turinys ir nebevežė... Gal per daug tikėjausi iš įsimylėtos autorės. Mano subjektyvia nuomone, Černiauskaitė daug žadėjo pjesėmis, galėjo ties jomis ir pasilikti. ,,Benedikto slenksčių" neskaičiau. Gal kada kai sutrumpės ,,mirsiu kaip noriu perskaityt" knygų sąrašas, ir ,,Slenksčius" perskaitysiu. Bet negreit.

/*saulėgrąža*, 2009 rugpjūtis/


Knyga gavo Europos Sąjungos literatūros premiją, tai kaip ir gėda būti neskaičius šio kūrinio. Knyga gili, jaudinanti, apie be galo jautrų moters pasaulį, nekaip susiklosčiusį gyvenimą. Tik pabaiga šiek tiek suerzino, nes labai jau gerai viskas pabaigoje susiklosto. Man beveik gaila, kad pabaiga laiminga.

/rutast, 2009 rugsėjis/


Per sekmadienį perskaičiau “Kvėpavimą į marmurą”. Skaičiau šią knygą dviem prisėdimais: pirmus maždaug 100 puslapių (tris skyrius) – iš ryto, likusią dalį - po pietų. Kažkodėl tuos du skaitymo periodus lydėjo labai skirtinga nuotaika. Skaitant pirmąją dalį, man buvo per daug literatūriškumo, per daug vingrių metaforų, erzino visi iš eilės veikėjai, o ypač Izabelė... Kai vėl knygą paėmiau po kelių valandų, ji skaitėsi jau visai kitaip, daug paprasčiau, natūraliau – skaičiau ir viską priėmiau kaip yra. Tik pabaiga man kažkaip nesiderino su visu knygos audiniu ir nuotaika. Bendras įspūdis – gražus poetiškas stilius, vaizdžios metaforos, labai literatūriškas tekstas, viskas lyg ir vietoj, bet kažko vis dėlto pritrūko – tikrumo? gyvenimiškumo? paprastumo?
/Jurzole, 2010 liepa/


Gal dėl išankstinio nusistatymo pasirodė, jog daugiau pretenzijos į literatūrą nei pačios literatūros - didvyriškos pastangos griebtis aštraus siužeto, daug gražių žodžių, bet jausmas toks, jog jų galėtų būti ir mažiau, ir ne tokių gražių. Rezultatas - eilinis moteriškas paverkšlenimas, kokios moterys nelaimingos ir kaip didvyriškai jos susidoroja su visais gyvenimo sunkumais. Gal man tiesiog labiau patinka didvyriški vyrai ir palūžusios moterys?
/gintarelia, 2010 liepa/




Benedikto slenksčiai

Labai gražiai susiskaito ir be galo jauki knyga. Rekomenduoju.

/adiaVT, 2008 rugsėjis/


Pradėsiu nuo to, kad tai retas atvejis, kai knygos viršelyje pateikta anotacija beveik atitinka knygos turinį...
Šioje knygoje neatpažinau L.S. Černiauskaitės, kažkur dingęs jos "subtilumas", trapumas, lengvumas. Knyga itin "žemiška", vietomis skaudi (Benedikto stumtelėjimas į slėnį pas tėvą, motinos ieškojimas sutiktoje girtuoklėje, gabaus smuikininko ir naujai atrasto draugo žūtis, melas, meilė, vienatvė, tėvo mirtis ir t.t.) Suplakta viskas į vieną knygą, bet galutiniame rezultate neatrandi kas svarbiausia, kažko lyg ir trūksta, lyg ir paviršutiniška. (Jei į Romualdo Granausko kūrinius įterptume porą smulkmeniškiau aprašytų seksualinių patirčių, gautume "Benedikto slenksčius".) Man asmeniškai knyga patiko, kam patinka lietuvių autoriai, tikrai rekomenduočiau perskaityti. Tiesa, jei ieškote kokio literatūrinio perliuko, kažko kas pretenduotų į tą "metų atradimą" – kažin, ar tai.
Dėl dovanojimo mamai: mano mama pakankamai šiuolaikiška, negirdėjau dar jos atodūsio "o mūsų laikais jaunimas..." ir pan., bet nelabai tikiu, kad jai ši knyga patiktų. Tiesiog sakyčiau - ne jos amžiui. Vaiko ir vėliau šešiolikmečio, aštuoniolikmečio vaikino pirmiejo gyvenimo slenksčiai jau jos senai perkopti ir prisiminimuose padėti. Todėl abejoju, ar jai ši knyga padarytų kokį nors įspūdį. Aš pati tą knygą skaitydama kažkodėl ją skaičiau kaip auginanti sūnų mama. Taip, lyg skaityčiau kokį gyvenimo būdo žurnalą ir rasčiau skaitytojo laišką jame.
[...] Ši knyga visai kas kita nei anksčiau skaityta "Kvėpavimas į marmurą"

/Rasma, 2008 gruodis/


Lengva, paprasta knyga.

/Monika*, 2009 rugpjūtis/


Man pasirodė neišbaigtas romanas.

/param, 2009 spalis/


Giriu netikėdama savimi, nes net vienoje iš Knygų mugių pabuvusi šios knygos pristatyme, kažkodėl sužavėta nelikau. Tada nei pirkau, nei skaičiau. Dabar gi - gal laikas atėjo.
Labai gražus tekstas, o viskas apie muziką bei griežimą smuiku - tiesiog neįtikėtinai, beveik tobulai. Ne muziko ir ne teoretiko lūpomis, bet tiek išieškotai, kad skaičiau tas vietas po tris ar keturis kartus. Vien ko vertas garuojantis smuikas (po koncerto).
Dar apie vieną koncertą:
„Pasirodė sklandžiai, be netikėtumų, elegantiškai pravėręs savo galimybių dureles. Ne atlapojęs, o tik pravėręs, kad pro jas santūriai, lyg brangus aromatas, į publiką padvelktų ir ją užvaldytų dramatiškas pasakojimas. Jis tai įsivažiuodavo, tai pristabdydavo save iki labiau juntamo nei girdimo vaitojimo. Taikliai mesdavo dviejų sekundžių pauzės grūdą. Suglamžydavo pasakojimą lyg prirašytą popieriaus lapą. Paskui lėtai išlankstydavo ir įtempdavo iki šiurpo, ir muzika suspengdavo lyg tuojau plyšiantis šilkas. Sviesdavo jį į orą, palikdavo pleventi kelias akimirkas, negaudydamas tyloje tirpstančių gaidų, duodamas joms visai užgesti. Ir, staiga kirtęs į jų užsitraukiantį aidą kruvinu kirčiu, vėl pasileisdavo emocinga greitakalbe.“

/martux, 2011 vasaris/




Kambarys jazminų krūme


Tęsiu tradiciją periodiškai skaityti „kažką lietuviško“. Šią knygą labai greit perskaičiau, nes įtraukė. Dvi apysakos, pasirinktos temos nelengvos, bet pasakojimo gija lengva ir sklandi, net nepastebi kaip užverti paskutinį puslapį. Jokių sensacijų, jokių intrigų, tiesiog „vienos dienos“ istorijos, bet knyga nenuobodi.
/Rasma, 2011 rugpjūtis/