Akunin, Boris / Čchartišvili, Grigorij

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail


Borisas Akuninas – Grigorijaus Čchartišvilio literatūrinis slapyvardis. Detektyvus rašo Akuninas, „Kapinių istorijas“ pasirašė Akuninas ir Čchartišvilis, knygą „Rašytoją ir savižudybė“ – Čchartišvilis.
 
Puslapyje 
www.akunin.ru galima rasti daugelio šio rašytojo kūrinių internetines versijas.




Nuomonės apie rašytoją:


Fandorino serija man pati pačiausia. Paskui Pelagija. O Nikolo nuotykiai man per daug neakuniniški, panašu, kad Akuninas patį save švelniai parodijuoja. Na, gal čia man tik taip atrodo. Patį Akuniną pamėgau už labai gražią, sodrią kalbą ir intriguojančius detektyvus.

/langana, 2009 liepa/


Dabar skaitau krūvelę Akunin'o, ima pabost. Aišku, visi detektyvo žanro opusai yra grynoji komercinė rašliava, netikiu, kad yra/buvo detektyvo genijų. Talentų – tikrai, ir nemažai. Akuninas – išsilavinęs žmogus, tai iš jo rašinių „kyšo“. Bet talentingu jo nepavadinčiau. Nemoka braukyt.

/anė, 2009 rugsėjis/

 

Dėl detektyvo genijaus, ko gero, sutikčiau. Bet mane jo kūriniuose žavi būtent išsilavinimas ir kalba.

[...]

Iki Akunino (o gal ir po jo) nebuvau skaičiusi tokių inteligentiškų detektyvų, parašytų tokia gražia kalba.

/langana, 2009 spalis/

 

Išsilavinimas mane visada fascinuoja. Be išimčių. Todėl ir paminėjau tą dalyką. Skaitau rusiškai – tačiau beveik paraleliai turiu Nabokovo rinkinį, skaitinėju „Daliokije berega“... Akuninas kalbos grožiu pralošia Nabokovui. O reik turėt galvoj, kad vienas bent kilme gruzinas, gyvenimu – tarybukas, išsilavinimu – japonistas, kitas aiškina augęs trikalbėj aplinkoj, rusų–anglų–prancūzų, ir gyvenęs, ir rašęs ne vien Rusijoj... Abu ne grynuoliai.
Akuninui, manau, trukdo komercija. Rašo ne tai, ko negali nerašyti. Tada ir žodžiai ne taip skamba.

/anė, 2009 spalis/




Atsiliepimai apie knygas:

„Kapinių istorijos“
„Rašytojas ir savižudybė“
„Azazelis“

„Sakalas ir kregždutė“

Fantastika

Младенец и черт





Kapinių istorijos

Skaitau Dolitlės padovanotą „Kapinių istorijos“ (rusiškai). Tema gal ir ne iš smagiųjų, bet skaityti tikrai smagu.

/gintarelia, 2008 rugpjūtis/


Knygutė plonutė, tai greitai labai susiskaitė. Kiek žinau, tai kažkas iš forumo turi šią knygą rusų kalba ir dar su nuotraukom, tikrai būtų įdomu pavartyti.
Taigi, knyga kaip ir iš dviejų (vienas kitą keičiančių) skirtingų rūšių tekstų – Akuninas rašo detektyvinius apsakymus, o jau kitas, Čchartišvili, apie šešerias garsiausias pasaulio kapines – Maskvos, Londono, Paryžiaus, Jokohamos, Niujorko ir Jeruzalės.
Beje, apsakymai ta tema visai man nepatiko, o apie kapines tai tikrai įdomiai parašyta, verta paskaityti.
Citata:
„Tarkime, kad tikslas pasiektas, žmogui nebegresia mirtis nei dėl ligos, nei nuo smurto, nei nuo stichinių nelaimių, nei nuo nelaimingų atsitikimų. Kai mirtis nustos sėti baimę ir nebebus suvokiama kaip blogis, tai bus galima sakyti, kad žmonija savo kelią sėkmingai užbaigė ir sugrįžo į Edeną.“
Autoriui labiausiai patiko Jeruzalės kapinės... o kodėl, sužinosite perskaitę „Kapinių istorijas“.

/rutast, 2008 spalis/

 

Taip, ir man esė labiau patiko, bet ir apsakymai visai smagiai susiskaitė. Ypač apie Per Lašezo kapines ir Oskarą Vaildą. Priminė vaikystėje pasakotas siaubo istorijas.

/Dolitlė, 2008 spalis/

 

Man joje viskas patiko – ir rimtoji, ir ta „siaubo pasakų“ dalis. Ši knyga buvo praeitų metų superatradimas.

/Shusha, 2008 spalis/


Puikiai tiks mėgstančioms skaityti E. Po.
Tekstas sukaltas taip įtaigiai, kad man buvo baisu eiti iki pašto dėžutės vakare, ir aš tikrai tikrai dar ilgai ilgai neisiu į kapus.
A, tiesa – ten toli ne gerai rašoma apie mirusius, tuo pažeidžiant patarlę „apie mirusius gerai arba nieko“.
Maloniai pasitampiau nervus ir laikau be galo patenkinta gyvenimu.
Porą citatėlių, kad ir jums gyvenimas gražesnis būtų:
„Kiekvienas gali nuvažiuoti iki Danfer-Rošro stoties, nusileisti į požemį ir apžvelgti bekraštes kaukolių eiles, įsivaizduoti savąją kur nors kamputyje, septynioliktoje eilėje šimtas aštuntą iš kairės, ir galbūt kiek pasikoreguoti savo asmenybės reikšmingumą.“
„Neabejotinas tikros laimės ženklas – kai nuotaika tau iš tikro sugenda dėl blogo oro. Arba važiuoji mašina, ir staiga suskamba mobilusis, o tu pamiršai jį išsitraukti iš švarko kišenės, ir štai rangaisi iš saugos diržų, o esi dar ir su lietpalčiu, o mobilusis skamba ir skamba, ir staiga liaujasi – ir dėl tokio menkniekio kaip reikiant susinervini kokioms dviem valandoms. Todėl kad nieko blogesnio už prastą orą ir praleistą skambutį tavo gyvenime neatsitinka.“
„Visas momumentas (Oscar Wilde kapas) nusėtas padažytų lūpų atspaudais, prie kojų sukrautos kaugės Vaildui adresuotų meilės raštelių. Praėjus šimtui metų nuo Oskaro mirties jis mylimas kur kas karščiau, nei būdamas gyvas. Štai ir išeina, kad plasirs d'amour kartais ilgaamžiškesnis už chagrins d'amour, kurios tetrunka toute la vie, pamaniau aš ir fotoaparatu nusitaikiau į juodą katiną, įsitaisiusį nulaižyti lūpdažius nuo vargšo sfinkso kelio.
Kai sugrįžau į Maskvą ir išspausdinau nuotrauką, jokio katino ten, savaime aišku, nebuvo – tik perregimas šešėlis ant akmens.“

O tai, apie ką rašoma po to, kažkaip mane atgrasė nuo O. Vaildo skaitymo.

/Brūkšniukas, 2009 rugsėjis/

 

O man ši knygelė kaip tik tokia ... jauki pasirodė, na, miela šilta, ir net į kapines užsimaniau. Gal aš nesveika?

/SOFIJA5, 2009 rugsėjis/

 

Oi, ir aš kažkada ją taip smagiai „surijau“. Tik skaičiau ne vertimą, o rusų kalba.
Jei neklystu, lietuviškas leidimas labai „biednas“ – be jokių iliustracijų. Tad šį praradimą kompensuok pasižiūrėdama internetinį rusišką variantą. 
http://bookz.ru/book.php?id=18774&n=1&...id=akunin-boris

Oi, kaip man Vaildo istorija patiko. Taip ir iškilo vaikystėje girdėti „siaubiakai“ apie mane/tave smaugiančią ranką.

/Dolitlė, 2009 rugsėjis/

 

Na va ir aš dabar įnikau skaityti šią knyga. Kol kas labai labai netgi intriguoja ir pritraukia.

[...]

Sunku pasakyti kažką. Kažkaip knyga nepaliko ypatingo įspūdžio. Taip, neeilinė, išsiskirianti iš kitų, bet manęs nelabai sužavėjo.

/Fatimaallaa, 2009 rugsėjis/


Perskaičiau kol kas tik Cchartišvilio esė, Akunino "siaubiakus" palikau kitam kartui. Labai patiko. Gal dar ir dėl to, kad man, kaip ir autoriui, patinka kapinės, nors tafofile savęs gal visgi nevadinčiau...

/Jurzole, 2009 gruodis/





Rašytojas ir savižudybė

Aišku, tematika tikrai nėra maloni, bet tikrai verta dėmesio studija. Pirmame tome rašoma apie savižudybes įvairiose epochose ir šalyse, filosofų, psichologų, Bažnyčios požiūris į tai, savižudybių priežastys, būdai. Kadangi autorius – rytų kultūrų, ypač japonų, žinovas, tai knygoje ypač daug labai įdomių faktų iš šių šalių. Kai kurie tiesiog šokiruojantys, net sunkiai ar visai nesuprantami europiečiams. Paminėsiu tik vieną, iš Kinijos. Ten brangus ir gražus karstas – visai tinkama dovana sunkiai sergančiam draugui arba seniems, ligotiems tėvams...
Antrame tome pateikiamos rašytojų savižudžių biografijos. Jų tarpe minimas ir mūsų Julius Janonis.
Beje, man užteko pirmosios dalies... Jau ir taip slogu buvo... Rašytojų sąrašą tik perverčiau...
[...]

Tikrai neeilinė knyga. Nors ir ne iš šviesiųjų, bet verta dėmesio.

/Dolitlė, 2008 liepa, rugpjūtis/


Pagaliau pabaigiau (kažkaip labai ilgai skaičiau). Neskaičiau atidžiai tik ''Literatų savižudybių enciklopedijos" (turėtų maždaug taip verstis terminas ''literatūricid''), nes daug man visai nežinomų pavardžių vienoj vietoj ir faktų tiek tikrai neatsiminsiu. Nebent turint tą knygą namie kartais atsiverst, jei prireiks...
Knyga man patiko, tema įdomi, anksčiau nebuvau skaičiusi jokios studijos apie savižudybes, na ir kaip knygu mylėtojai buvo įdomu skaityt apie rašytojus, pateikiami ne tik jų mirčių aprašymai, bet ir šiek tiek gyvenimo faktų ir pan. Kažkada buvau skaičiusi knygą ''Rašytojas ir herojus'', lyg ir taip vadinosi, kur buvo nagrinėjamas rašytojų gyvenimas per jų sukurtų herojų prizmę. Tai ši knyga man šiek tiek asocijavosi su ana. Taip pat verta ją skaityti dėl nepakartojamo stiliaus. Na, ir dar sužinojau keletą įdomių savižudybės būdų...

/langana, 2009 birželis/




Azazelis


Man jis labai patiko.

/SOFIJA5, 2009 rugsėjis/











Сокол и ласточка

(Sakalas ir kregždutė)

 

Gera knyga, tik jau visai ne detektyvas. Greičiau lobių ieškojimo nuotykiai. Labai gražiai išleista, malonu skaityti. Rekomenduoju pamėgusioms Fandorino anūko nuotykius, nors ten jų ne tiek daug, didžiąją dalį knygos užima įvykiai, vykę prieš 300 metų.

/langana, 2010 vasaris/















Fantastika


Įtraukė nuo pirmo skyriaus. Du paaugliukai, išgyvenę autobuso avariją, įgyja fantastinių savybių. Toliau pasakojama, kaip klostėsi jų gyvenimas, kaip jie pasinaudojo įgytu“turtu“. Veiksmas prasideda tarybiniais metais, po to peršoka į „perestrojką“. Toliau dar nespėjau išklausyt.
Patinka man kol kas viskas, ką jo skaitau. Jis kartu su Marinina man tokie „neliečiamieji“. Nors Marinina gal jau nebe tiek. Gal kad Akuninas vis kokį žaidimą susigalvoja, neleidžia nuobodžiaut. Juk nepavadinsi jo vien tik detektyvų rašytoju. Man jis toks populiarus literatūros istorikas ir populiarios istorinės literatūros kūrėjas. (Dar kad pati suprasčiau, ką čia privėliau...) Žodžiu: myliu aš jo kūrybą. Va!

/langana, 2010 spalis/









Младенец и черт

 

Ši apysaka priklauso žanrų serijai ir pavadinta kino romanu. Šiaip nemačiau aš ten ypatingo kinematografiškumo, neblogas "akuniniškas" detektyvas ir tiek. Tikrai ne pats geriausias jo kūrinys.

/langana, 2010 gruodis/