Čepulis, Apolinaras

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail


Atsiliepimai apie knygas:

„Likimo upė“
„Rėvos“





Likimo upė

 

Trumpai ir aiškiai:


Nepakartojamos A. Čepulio „Likimo upės“.

/Gintarasa, 2008 gegužė/


Plačiau:


Taip man smagiai skaitosi, buvau pasiilgusi tokio pobūdžio knygų. Ale ir dalia tų moterų kaime, Dieve Dieve. Mums tik džiaugtis belieka, kad gimėm ne tais laikais ir galim sau leisti skaityti ir t. t.

[....]

nuo studijų laikų mano bene pirmas lietuvių autoriaus kūrinys buvo. Ir kažkaip sukėlė norą dar ka nors iš lietuvių perskaityt.

/langana, 2008 balandis, gegužė/


Pradžia nelabai traukė, reikėjo įsivažiuoti į tą kalbą, nes parašyta iš tikrųjų įspūdinga kalba... o dabar be galo įtraukė. Tikiuosi, taip pat nepaleis iki pat pabaigos. 

[…]

Jau kuris laikas vis galvojau, kad man tipiška lietuviška literatūra apie lietuvišką kaimą atsibodo ir jos nenoriu, nors negaliu sakyti, kad man nepatikdavo apie jį skaityti. Tik tiek, kad paprastai viskas labai tipiška ir aišku... kitaip tariant, nuobodoka. Šios knygos tematika panaši: lietuviškas kaimas, ūkio darbai, šeima, kaimynai... tačiau knyga labiausiai patraukia, norėčiau tikėti, autentiška kalba, t. y. knyga nėra parašyta išdailinta dabartine lietuvių kalba. Kas be ko, ir pati istorija įtraukia, sukrečia moters dalia, jos vieta šeimoje, savęs vertinimas ir pan., nors ši situacija yra daugiau ar mažiau žinoma iš anksčiau... Noriu pradėti skaityti ir antrąją dalį. Tikiuosi, ji bus taip pat įtaigi.

[...]

Šį savaitgalį pabaigiau „Likimo upės“ antrąją dalį. Įspūdis geras, tik greičiausiai reikėjo padaryti bent knygos pertrauką tarp pirmosios ir antrosios dalies, nes į pabaigą atsirado noras greičiau pabaigti knygą. Didesnį įspūdį paliko pirmoji dalis, antrojoje per daug kartojimosi, tų pačių minčių... jautėsi suvienodėjimas. Ar verta skaityti: manau, kad tiems, kas neturi nieko prieš lietuvišką kaimą ir tipišką lietuvišką stilių, verta. Labai įspūdingo stiliaus nėra, tačiau žavi autoriaus vartojama kalba. Būtent už kalbą ir dėčiau didžiausią pliusiuką knygai.

/Minciukas, 2008 gegužė/


Šįryt baigiau pirmąją dalį, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu griebtis antrosios. Supratau, kad buvau pasiilgus tokios tikros lietuviškos knygos. Kažkuo primena Juozą Baltušį. Nebesikartosiu, nes jau daug kartų buvo išgirta, tiesiog prisidedu prie visų jai skirtų gerų žodžių.

/Palaida Bala, 2008 liepa/

 

Man irgi super super knyga buvo. Bet va dabar skaičiau Kondroto „Žalčio žvilgsnį“ ir man kažkuo šios knygos panašios. Net nelabai pasakyčiau kuo, bet patraukė lygiai taip pat.

/saintlina, 2008 liepa/

 

Prisidedu prie pagyrų šiai knygai, ypač pirmajai daliai. Antroji truputį vargino, gal reikėjo pertraukos... bet šiaip įtraukianti knyga... man taip pat primena Baltušį.

/Minciukas, 2008 liepa/

 

Aš šiandien beveik visą dieną prie knygos prasėdėjau: vakar pradėjau, o šiandien užbaigiau „Likimo upių“ I dalį. „Užkabino“ ji mane savo moterų vargais ir lietuviška kalba, tačiau kol kas antros dalies neieškosiu – vienam kartui būtų per daug tos monotonijos, darbų, nesibaigiančių vargų aprašymo. Tiesa, pora loginių klaidų pasitaikė, bet paskui viskas buvo paaiškinta. Knyga gal ir nebloga, nors nelabai malonu apie durną Alekso būdą skaityti...

/daite, 2008 rugpjūtis/


…per tą laiką Čepulio „Likimo upę“ įveikiau. Ir, tiksliau, ne įveikiau, o ji nepastebimai ištirpo. Kadangi esu Simonaitytės ir Žemaitės gerbėja, o senasis Lietuvos kaimo gyvenimas ir vargo liūnai manęs neerzina, tai „Likimo upė“ man buvo tikra atgaiva sielai.
Aš kaip tikra lietuvė, skaitydama apie Viktorijos kasdienybę, džiaugiausi, kad gimiau pačiu laiku. Kai jau elektra nebe Dievo stebuklas, o skalbiankė ir centrinis šildymas savaime suprantami.
O jei rimtai, tai abi knygos kupinos „perliukų“. Nė vienas verstas užsienio kūrinys taip nepalies širdies, kai čia skaitant užtinki močiutės mėgstamą posakį. Kai papročiai ir tradicijos jau girdėtos nuo vaikystės iš prosenelių lūpų...
Vertinu kūrinį 10/10.

/Kalipse, 2009 vasaris/


Prislėgė mane ta knyga... Jau nei nežinau, ar labiau gaila buvo Viktorijos, ar labiau pikta, kad ji tokia avelė, skriaudžiama tik tyli, dirba, verkia ir meldžiasi. Ir dar pateisinimų ieško... Lyg ir nesu labai feministė, ir suprantu, kad laikai tada ne tokie buvo, kaip dabar, bet vis tiek kartais skaitant kraujas užvirdavo... Bet šiaip tai labai gražiai parašyta knyga, tokia gyva, sodria kalba, tikra atgaiva sielai. Ir dar visokių nežinomų tarminių žodžių prisigaudžiau.
/Jurzole, 2009 liepa/

 

 

 

 

Rėvos

 

Įpusėjau „Likimo upių“ antrą dalį („Rėvos“) – pradedu pykti ant Viktorijos už tokį šunišką atsidavimą vyrui, bet nesistebiu, žinau panašių istorijų iš močiutės laikų... Bet tikrai noriu turėti savo lentynoj šias knygas, gi labai nepopuliari tema šiais laikais, o kaip įdomu.

/Palaida Bala, 2008 liepa/

 

Šįryt pagaliau baigiau antrąją dalį – „Rėvas“. Tad kol dar minčių apie knygą vėjas po laukus neišnešiojo, rašau jas čia. Apskritai man ši knyga paliko gerą įspūdį ir net pabaigoje sugraudino. Žinoma, ji gal kiek ir monotoniška, bet tai knyga apie gyvenimą, o konkrečiai – senovės kaimo žmonių – kur karaliauja nemaža monotonija: darbai veja vienas kitą, kasmet keičiasi metų laikai... Kinta tik gyvenimo aplinkybės, jausmai ir įvykiai...

Iš tiesų pirmojoje knygoje daugiau buities, darbų aprašymų, o antrojoje yra ir įprasto gyvenimo detalių, ir kontempliacijų (ypatingai pabaigoje). O abi knygos tiesiog yra Veronikos gyvenimo istorija, nuspalvinta kasdieniniais rūpesčiais, karo neramumais ir gyvenimo kančia. Tikrai verta atkreipti į šias dvi knygas dėmesį dar ir todėl, nes kažin ar kas berašys ta tema...

/daite, 2008 rugpjūtis/