Alvtegen, Karin

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuomonės apie rašytoją:

 

Pagaliau prisiruošiau porą sakinių parašyti apie Karin Alvtegen detektyvus „Dingusi“ ir „Išdavystė“. Abi „prarijau“ vienu ypu. Tikrai įtraukiantys psichologiniai romanai su trilerio, paslapties, intrigos elementais. Įdomu tai, kad abiejuose romanuose, išleistuose „Savaitgalio detektyvo“ serijoje, beveik nėra paties nusikaltimo tyrimo, policijos, seklių ir pan. Tiesiog romano veikėjai patenka į painias situacijas. O tos situacijos ir žmonių santykiai romanuose taip gražiai supinti, „susukti“, kad vienas malonumas skaityti. Ypač man įstrigo „Išdavystės“ peripetijos. Pasakojama neištikimybės istorija. Žmona sužino apie vyro neištikimybę ir jam keršija. Bet kas iš viso to išeina, tai paskaitysit, pamatysit. Nežinau, kokį įspūdį susidarys kitos skaitytojos, bet man K. Alvtegen – vienas smagiausių įtempto siužeto romanų autorių atradimų. Būtinai skaitysiu anonsuojamą jos romaną „Kaltė“ ir jau išleistą „Gėda“.

[...]

Jos psichologiniai detektyvai-trileriai man labai patiko. „Gėda“, atrodo, jau bus ne detektyvas, bet paprastas, normalus, psichologinis romanas, bet vis tiek labai smalsu jį perskaityti.

[...]

"Gėda" tikrai išskirtinė, bet K. Alvtegen detektyvų nevadinčiau pigiais trileriukais. Gal tik "Šešėlyje" neišlaikytas saikas, visko per daug, bet jos kiti romanai/socialiniai/psichologiniai detektyvai manęs nenuvylė, visai smagiai susiskaitė.

/Dolitlė, 2008 liepa, spalis, 2010 balandis/

 

Aš kol kas tik dvi jos knygas perskaičiau – „Dingusi“ ir „Išdavystė“. Tai „Dingusi“ man labiau patiko, „Išdavystė“ kraupoka ten biški vietom buvo, jei būčiau skaičiusi vien tik „Išdavystę“ ir negalėčiau palyginti, tai gal įdomu būtų ir „Išdavystė“, bet dabar man nesulyginamai įdomiau buvo „Dingusi“.

[...]

Aš esu visas jos knygas perskaičiusi, kurios išverstos į lietuvių kalbą. Kai ją atradau, tai ėmiau pirktis viską iš eilės, nes įdomios visos, man patinka ši autorė. Dazniausiai rekomenduoju jos "Dingusi", bet nežinau kodėl ji man labiau patiko, gali būti, kad pirmos skaitytos knygos įspūdis išlieka ilgiausiai.

Dar siūlyčiau "Gėdą", be kriminalo, mane itraukė.

"Išdavystė" man gal mažiausiai patiko, bet labai tikiu, kad daugeliui ji pasirodytų gan įdomi, apie šeimyninius santykius, nukrypimą iš kelio ir pan. Nežinau kodėl, bet man kažkaip nelipo, įdomi, bet savotiška.

"Kaltė" patiko, bet jau gal labiau kriminalinė, nors jos knygos tokios labiau buitiškai kriminalinės, nėra nei vienoje daug to kriminalo, daugiau psichologinių portretų.

/luiziana, 2009 sausis, 2010 sausis/


Prarijau tris Alvtegen knygas - "Šešėlis", "Gėda" ir "Dingusi". Stilius tas pats, rašytoja ištikima sau – aišku, "Gėda" brandžiausia."Šešėlio" tai net nerekomenduočiau, nes jau toks tikras nusivažiuojantis į lankas detektyvas. "Dingusi" - visai nieko skaitaliukas, kai nekeli ypatingų reikalavimų.
Kol kas jaučiuosi pasisotinus Alvtegen... nors, jei pasitaikytų kas po ranka, gal ir vėl suskaityčiau.

/svetima, 2010 balandis/


Perskaičiau tris Alvtegen knygas: „Dingusi“, „Kaltė“, „Išdavystė“. Tikrai gerbiu autorę už netikėtas perspektyvas, už keistus pasakotojus ir keistas pasakojimų nuotaikas. Labai labai netradiciniai detektyvai, bet ne mažiau įdomūs už tradicinius.

/Junda, 2010 rugpjūtis/


Dėl Alvtegen - tai buvo vos ne pirma pažintis su detektyvinės pakraipos literatūra ir atradimas, kad tokie lengvi skaitiniai kartais irgi turi savo prasmę ir funkciją. Perskaičiau jos visas knygas metų laikotarpyje. Viso labo jos penkios ir tėra išverstos. Po teisybei, daugumos jau nei neatsimenu. Nepasakyčiau net, apie ką konkrečiai buvo įžymioji "Gėda". Bet patyriau jas skaitydama tokį iškrovos nuo rimtumų malonumą, kurio ir daugiau neatsisakyčiau, tik nežinau, kur dabar kažką panašaus berast. O šiaip man labiausiai patiko "Išdavystė"-kaip prisėdau, taip ir nepakilau, kol nepabaigiau. Knyga seniai ištekėjusioms moterims.

/svetima, 2011 kovas/

 

 



Atsiliepimai apie knygas:

 

„Dingusi“

„Išdavystė“

„Gėda“

„Kaltė“

Šešėlis

 

 

 

 

 

Dingusi

 

Labai patiko, psichologinis trileris. Prarijau per porą vakarų. Ir įtampa, ir veiksmas buvo, ir graudu šiek tiek pabaigoje ... Vienu žodžiu – super.

/radasta_, 2008 rugpjūtis/

 

Žinoma, patiko. Skandinaviškas detektyvas, pastebėjau, dažnai turi socialinį atspalvį. Man tai net labai priimtina.

/Aimma, 2008 rugpjūtis/

 

Knyga tikrai nebloga, man patiko. Tik vienas minusiukas, kad iki paskutinių sakinių tikėjau, kad sužinosiu, kas jos vaikas, o taip ir liko nepatenkintas mano smalsumas. Visa kita knygoje liuks parašyta – susipažinau su benamių kasdienybe, pamačiau auksą ir pelus, buvau įlindusi ir į žudiko smegeninę, pasivaikščiojau po Stockholmą... O svarbiausia, įvertinau, ką aš turiu ir kaip būtų, jei neturėčiau, po tokių knygų išmoksti į viską žiūrėti paprasčiau, pasitenkinti ir džiaugtis mažais ir būtiniausiais dalykais, tokiais kaip karštas dušas, sumuštinis ir šilta lova.

/luiziana, 2008 spalis/

 

Negaliu sakyti, kad mane ypatingai sužavėjo autorės stilius, bet pati romano tema buvo tiek aktuali, tiek įdomi – požiūris į pasaulį benamio akimis, nors tai turbūt kitokia realybė nei daugumos apie šiukšlines besirenkančių „bomžų“.

/Minciukas, 2009 sausis/


Skaičiau, tikrai patiko. Skaitysiu ir kitas knygas, nes man patinka šiek tiek socialinis detektyvas.

/Aimma, 2009 kovas/


Skubu dėkoti Luizianai už jos rekomendacijas. Ką tik užverčiau paskutinį "Dingusi" puslapį. Veiksmo ne per daugiausia, tačiau pats rašymo stilius, situacija privertė pamąstyti, ir "blogiuko" neatspėji knygos pirmoje pusėje. Aišku, gaila kad nepaaiškėjo, kur ir koks tas žmogutis, gulėjęs vienišas, mažytis prieš daugelį metų (tačiau čia tikriausiai jau ne trileriui).

/kirbiziuke, 2009 balandis/


Gerai ir įtaigiai parašytas trileris, per du vakarus labai skaniai susivalgė. Ir nors tiek turinio logikai, tiek pagrindinės veikėjos psichologiniam portretui daug ką galima būtų prikišti, o socialinis knygos pamušalas manęs išvis neįtikino, bet skaityti visa tai netrukdė. Ačiū Luizianai už šią knygą ir už tai, kad supažindino mane su Alvtegen.

[...]

Pigia šios knygos nevadinčiau, bet lengva tai tikrai. Visai maloniai susiskaitė, bet ilgam neišliko, ir apetito labai nesužadino. Bet aš ir šiaip detektyvus ir trilerius nelabai skaitau pastaruoju metu, tai turi jau labai kažkas gero pakliūti, kad tikrai patiktų.

/Jurzole, 2009 liepa, 2010 balandis/


Man kažkaip šita irgi visai patinka, vos ne dar labiau negu "Gėda" - socialinė tematika šiek tiek, kol kas visai gerai lenda prieš miegą.

/svetima, 2010 vasaris/


Tokio gero įspūdžio, kaip „Gėda“ ir „Išdavystė“, nebepaliko. Beveik eilinis negudrus detektyvas + (visa laimė) tam tikrų socialinių sluoksnių retrospektyva. Penkiolikmečio vaidmuo neįtikino, nebent jei knyga, kartu su visais M. Burgesso ir pan. Romanais, būtų buvusi įtraukta į „Beveik suaugusių“ seriją.
Negaliu sakyti, kad visiškai nusivyliau, bet logikos visame kame aiškiai pritrūko.

/martux, 2010 liepa/

 

Manau, veikia tai, knygą pirmiau skaitai. Aš pažintį su Karen Alvtegen pradėjau būtent nuo „Dingusi“, ir man kažkodėl ši knyga labai patiko, todėl ir kitų užsimaniau. Net įdomu pasidarė, kaip būtų, jei būčiau pirma pasiėmusi „Išdavystę“, nes šitoji man patiko mažiausiai...

/luiziana, 2010 liepa/

 

 

 

Išdavystė

 

Irgi labai įtraukiantis psichologinis skaitinys.

/Dolitlė, 2008 rugpjūtis/

 

Patiko, ir žadu skaityti kitas jos knygas. Bet prieš tai skaityta „Dingusi“ man labiau patiko.

/luiziana, 2008 spalis/


Sakyčiau, daugiau nusikaltimo anatomija, o ne tyrimas. Negana to, man buvo sunku skaityti šią knygą: tema slegianti, visokie sutapimai, atsitiktinumai tragiški, jauti, kad viskas neišvengiamai eina velniop, ir nė vieno išmintingo, kad ir prasigėrusio detektyvo. Tai koks čia detektyvas, jei žudiką žino tik skaitytojas ir jis nuo pirmų psl. net nesimaskavo? Ir pagaliau bobiškai pasakysiu: kaip visada užvirę patys tą košę net nesusižeidę išplaukia vyrai. Kas skaitė, supras.
/Aimma, 2009 kovas/

 

Man ši knyga irgi neitin patiko, bet rekomenduoju paskaityti jos knygą „Dingusi“, mane ji įtraukė, netgi gaila buvo skirtis su ta istorija, norėjosi dar skaityti... po jos ir pradėjau pirktis visas Alvtegen knygas, bet kai perskaičiau „Išdavystę“, jau pradėjau truputuką abejoti, ar nebūsiu paskubėjus nusipirkti visas jos knygas, gal tik viena buvo vykusi, būna gi ir taip... nekantrauju perskaityti kokią dar kitą jos knygą, kad geriau suprast, mano tai autorė bus ar ne.

[...]

"Išdavystė" man patiko maziausiai.

/luiziana, 2009 kovas, balandis/


Labai patiko, skaitysiu ir kitas jos knygas.Šią knygą perskaičiusi dar kurį laiką ja gyvenau, apie ją galvojau,nes pabaiga lygtais ir prašytusi tęsinio ir paliekanti daug neatsakytų klausimų.

/Pajauta, 2009 lapkritis/


Savaitgalį dar susigundžiau Alvtegen "Išdavystę" nusičiupt - tai kaip sėdau, taip ir perskaičiau kone vienu prisėdimu. Šimtas metų jau man taip nėra buvę, miegas visada įveikia, bet šįkart kablys geras buvo.
Manau, privaloma knyga bet kuriai seniai ištekėjusiai moteriai - taip taikliai aprašyta visa ta kasdienybė, rutina ir joje slypintys pavojai. Aišku, nesinorėtų, kad tokia linkme nusivažiuotų šeimyninis gyvenimas, bet ką ten gali žinot... Man buvo apie ką pamąstyt - o ką gi aš daryčiau, jei taip nutiktų. Ir net nežinau, ką daryčiau... Kaip nebūtų keista, man pagrindinės herojės priemonės net nepasirodė perdėm drastiškos. Moralas aiškus - geriau taip nedaryt, bet kas ten žino... neteisčiau, jaučiau jai tik užuojautą ir tarsi pateisinau, skirtingai negu visus kitus veikėjus. Įdomi būtų knyga aptarimui, kurie kažkaip apmirė pas mus. Grynai litearatūriniu požiūriu vėlgi ne šedevras, bet psichologine prasme man buvo net labai įdomu. Žodžiu, man tai geriausia knyga iš Alvtegen repertuaro - kol kas.

/svetima, 2010 gegužė/


Metai beveik įpusėjo, tad galiu drąsiai šią autorę įvardinti šio pusmečio atradimu. Paprastai, bet labai jautriai, skaudžiai ir neatitaisomai, be jokių privalomųjų gerųjų ir laimingųjų end'ų autorė įtraukia, įsuka, užkuria mintis ir net norą analizuoti, keisti, išteisinti...

/martux, 2010 birželis/


Sužavėjo mane ši knyga. Pasiilgusi jau buvau tokių knygų su gilia mintimi ir tokiu rašymo stiliumi, kai ne viskas paprastai atpasakojama, o dar lieka ir skaitytojui mintyse viską susidėlioti, kas ir kaip...

/dista, 2010 rugsėjis/

 

 

 

Gėda


Apibūdinčiau kaip mane slėgusią knygą. Gyvenimas ne iš šviesiosios pusės. Vis dėlto skaityti buvo verta.

/saintlina, 2008 gruodis/

 

Ši knyga apie savęs kaltinimą. Kai po nelaimingų atsitikimų herojė jaučiasi kalta ir mėgina tos kaltės atsikratyti. Nenoriu daug atskleisti, bet knyga man patinka, vietomis ir ašarą išspaudė... Rekomenduoju.

/radasta_, 2009 sausis/


Man ji tokių neigiamų minčių sukelia, kad noris mesti į šalį. Ar visgi verta paskaityti iki pabaigos?

/daite, 2009 gegužė/

 

Ir man ji labai persunkta neigiamomis mintimis pasirodė. Emociškai sunki knyga mano galvai. Bet iki galo perskaičiau.

/saintlina, 2009 gegužė/


Beveik baigiu skaityti. Bet jau darosi baisu versti puslapį po puslapio. Gąsdina tokia didelė žmonių manija. Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Ir tuo pačiu visiškai neaišku, kaip baigsis knyga, kadangi dviejų pagrindinių herojų susitikimas gali tiek padėti, tiek dar labiau viską sugadinti...
Bendrai apėmus knyga įtraukė, kai kurie jausmai neatrodo tokie jau svetimi man pačiai.

/node, 2009 rugpjūtis/


Labai gili ir įtaigi veikėjų psichologinė analizė, persipynęs kelių, rodos, visai svetimų moterų gyvenimas. Knyga pritraukė nuo pat pradžių, nors emociškai buvo nelengva ją skaityt.

/alma1224, 2009 rugsėjis/


Traukia, kai skaitai, norisi versti puslapį tolyn ir žiūrėti, kaip įvykiai toliau plėtojasi, bet daugeliui poelgių ten aprašomų žmonių tai aš nepritariu.Tai kažkokie per daug savyje užsidarę mazochistai (tik ne seksualine prasme, o dvasine). Aš tokio tipo žmonių nemėgstu, kaip toje knygoje aprašomi, bet dėl to knyga man nesidaro neįdomi, parašyta kažkaip užvedančiai ir žadinančiai smalsumą.

[...]

Knyga patiko, skaitėsi labai greitai, nors manau, kad po kurio laiko aš jos jau nebeprisiminsiu [...] Vienoje vietoje šokiravo būdas nubausti - kai mergaitę išrengė nuogai ir pasodinę prie vaišių stalo pririšo prie kėdės, po to atėję svečiai bandė reaguoti kaip niekur nieko... kažkokia absurdiška ir netgi sielą žalojanti bausmė, sakyčiau. Na o pabaiga pas Alvtegen, kaip ir jau įprasta, būna nevisai išbaigta, nesakau, kad neaišku, kaip baigėsi, ten viskas aišku, bet tik šiaip norėtųsi kažkokios kitokios pabaigos, gal kiek platesnės, išsamesnės.

/luiziana, 2009 lapkritis/


Kadangi aš irgi visiška detektyvų nemylėtoja, tai retai kada paimu tokias knygas. O vat "Gėda" visai kitas reikalas. Ten kriminalo nėra, bet istorija puikiai suregzta. Apie tai, kad kartais mes savo viduje esame pačiame didžiausiame kalėjime. Pamenu ilgai mąsčiau apie tą knygą.

/Forget The Pain, 2010 sausis/

 

Tinka, kad ją įtraukė į seriją "savaigalio knyga", nes per dvi naktis persiskaitė. Labai patiko. Lengvai skaitėsi, puslapiai patys vertėsi.
Kažkaip ten Skandinavijoje labai keistos tos religinės bendruomenės. Kokį jos ten dievą išpažįsta, kad taip žiauriai elgiasi su savo nariais? Mačiau danų filmą, kuris man kojas pakirto, "Prieš bangas", apie Bese. Ten irgi kažkokių fanatų religinė bendruomenė.
Dar susimąsčiau apie tą berniuką berankį.... Kol jam nepradėjo sakyti visi, kad jis luošys  - buvo vaikas kaip vaikas, linksmas, judrus, išdaigininkas. Kai pasakė, kad invalidas, tada vaikas ir pamatė, ir suprato, kad jis ne toks kaip kiti, ir ta mintis padarė jį neįgaliu, o ne tai, kad neturi rankų. Labai panašiai ir su manim yra buvę... Jei nebūtų aplinkinių žmonių su savo kandžiom replikom, gal tų tariamų "trūkumų" net nežinotume. Jie mums patiems gyventi anaiptol netrukdo, tik vat kažkodėl aplinkiniams labai kliūna...
Na labai daug kas užkabino... Atrodo, kad net tavo mintimis autorė kalba, daug kas labai artima. Patiko.

/shantal, 2010 sausis/


Kol kas man patinka.
Radau SM knygų klubo puslapyje Forget komentarą apie Alvtegen, kuris gal kiek ir kategoriškas šios autorės atžvilgiu, bet šiaip patiko man ta mintis, kad tinka pavargusiems žmonėms po darbų paskaityt, nes smegenis tikrai praplauna.

Dar, sakyčiau, tas herojų pesimizmas ir jų liūdnos istorijos skaitytojui kaip tik įkvepia tokio savotiško optimizmo, nes mūsų kasdienės problemos gerokai susitraukia, palyginus jas su knygoje gvildenamomis peripetijomis ir psichologinėmis kančiomis.
Įtariu, kad autorė sąmoningai pasirenka tokias ribines situacijas, viskas tarsi hiperbolizuota, kad išgaut tą efektą - visi herojai tokie perdėti nelaimėliai.
Dabar jau įdomu, kaip toliau susuks visą reikalą - labai tikiuosi, kad nepersistengs į galą ir nesugadins visos knygos.

[...]

Jei taip visai trumpai tariant - šiaip skaityt man patiko. Šįkart charakteriai labiau išbaigti ir motyvuoti (lyginant su "Šešėliu"), nėra grynų kriminalų, tik didelės žmogiškos nelaimės. Na, to gal ir šiek tiek per daug vienai knygai, bet viskas kažkaip tarsi logiškai susidėlioja. Pabaiga šiek tiek netikėta savo totaliu happyend'u. Kita vertus, galbūt rašytoja sąmoningai norėjo suteikti skaitytojui savotišką satisfakciją, po visų tų kartu su herojais patirtų išgyvenimų. Sakyčiau tokio pobūdžio knygai ta pabaiga galbūt ir visai į temą - bent nelieka nevilties prieskonio, gali sau užversti ir ramiai eit miegot.
Dar vis galvojau, kad ta Alvtegen tiesiog nepadoriai lengvai skaitosi, jei taip galima išsireikšt. [...] iš skaitymo paprastai tikiuosi daugiau iššūkio, patinka įdėt pastangų į tą procesą, ir nors kartais būnų kažkurios knygos nugalėta, juolab tada jaučiu pasitenkinimą, kad po kurio laiko ją imu ir įveikiu. Tiesa, yra lentynoje vis dar neįveiktų - jaučiu pagarbą toms knygoms ir kaupiu jėgas. Kita vertus, laikausi nuomonės, kad gera literatūra turi būt įkandama ir suprantama, tada ji lengviau transliuoja savo žinią platesniam žmonių ratui. Bet Alvtegen balansuoja ant ribos - emocijas išsiūbuoja neblogai, bet protui leidžia poilsiaut. Nesakau, kad tai būtinai blogai...
Reziumuojant, "Gėda" tikrai labiau patiko nei "Šešėlis", kol kas neatgrasė nuo šitos autorės, ir žadu relaksui dar kažką jos paskaityt, juolab, kad tam nereikia ypatingų pastangų ar nusiteikimo.

[...]

Visgi galvoju, ta "Gėda" buvo tokia tikrai nebloga - gerai sukalta, ryškūs charakteriai, skandinaviškai lakoniška.

/svetima, 2010 vasaris/

 

Žinok, "Gėdą" aš visai kitaip vertinu. Būtent ją paskaičius pagalvojau, kad vis tik mūsų mintys turi labai didelę įtaką. Savo mintimis galime pasidaryti kalėjimą sau patiems. O iš jo išsivaduoti daug sunkiau nei iš tikro kalėjimo. Ji buvo mano pirmoji pažintis su autore ir labai maloni. Ji tiesiog psichologinė, be jokių kraujų ir moterų kurios sutvarko kelis vyrus net nesuprakaitavusi. O kitos, kaip sakiau, po sunkio darbo dienos, kur puslapiai net patys verčiasi.

/Forget, 2010 vasaris/


Pirma man knyga šios autorės. Vertinu labai. Gerai, puikiai ir t. t. Daug emocijų, dauguma keistos, bet taip jau būna. Dažnai. Kas įkalintas kūne, kas praeityje. Visa kita nesvarbu.

/martux, 2010 balandis/


Trinktelėjo per galvą. Oi kaip man patinka tokios psichologinės painiavos... Skaičiau, verčiau ir negalėjau patikėt, kad čia AŠ taip greitai skaitau.

/Svajotoja, 2011 vasaris/


Atsiliepimus SM knygų klube pasiskaičiau ir nežinau, kažkokia nejautri aš šitai knygai. Man gal tik keista, kaip taip žmonės gali save kaltinti, skriausti. Labai neužkabino, bet parašyta gerai.

/madrugada, 2011 kovas/





Kaltė


Per porą prisėdimų prarijau - pagavo ir nepaleido. Kaip ir kitose jos knygose, vėl intriga, įtampa. Beje, kai kurios detalės priminė jos "Dingusią".

/Dolitlė, 2008 gruodis/


Labai labai man patiko, įtraukianti detektyvinė ir psichologinė istorija. Skaičiau ir negalėjau nieko kito daryti, kol nepasibaigs knyga, labai rūpėjo sužinoti, kodėl, kas ir kaip... Žodžiu, pagavau azartą ir knygą prarijau.

/luiziana, 2009 balandis/


Jei patiko Alvtegen, tada sekančią gali skaityti "Kaltę", čia stilius kiek ritmingesnis, bus įdomu sužinoti kodėl, kas, kaip ir dėl ko, žodžiu, daugiau intrigos. Bet pabaiga irgi šiek tiek keistoka, lyg tai paskubėta užbaigti greičiau knygą. Gal čia jos toks stilius, kad pabaigas mėgsta palikti su rūku...

/luiziana, 2009 balandis/

 

Aš noriu luizianai padėkoti už Alvtegen rekomendaciją. Vakar perskaičiau "Kaltę". Patiko. Įdomi knyga, kažkiek keista, ir pabaiga nustebino. Tikrai ir kitas šios rašytojos knygas skaitysiu.

/SOFIJA5, 2009 gegužė/


Labai smagiai susiskaitė, pagalvojau kaip smagu, kai iš niekur atsiranda žmogus, kuris padeda tau išbristi iš didelio š… Tik įdomu, ar gyvenime tai būna ... tikriausiai ne. Ačiū, Luiziana, kad užvedei ant K. Alvtegen.

/kirbiziuke, 2009 rugpjūtis/


"Gėda" man labai labai patiko, ko negaliu pasakyti apie šią. Trileris, veiksmas vyksta greitai, kai kur nustebina. Kai kur gal ir netikėtai. Bet galutinai įsitikinau, kad visokie detektyvai ne mano literatūra. Man reikia kažko apie ką aš susimąstyčiau. O čia jau viskas sukramtyta.
Knyga tikrai nebloga ir rekomenduočiau visom, kas mėgsta tokias. Įtampa yra, ir siužetas yra. Būtų neblogas filmas. Bet kai žiūriu filmą, man į akis taip stipriai nekrenta visokie nelogiškumai. O kai skaitau knygą, tai man šypseną kelia tokios peripetijos, kai viena boba tvarko kelis vyriškius, ir policiją apgauna, ir šiaip nemirtinga yra. Siužeto neatskleidžiau, čia bendrąja prasme.
Vat galvoju, jei labai sunkiai dirbi, protinį darbą, tokios knygos yra labai gerai, nes įsijauti ir pamiršti visus rūpesčius. Bet aš skaitant dar ir pagalvoti noriu. Beje, esu garantuota, kad po savaitės jau nepasakysiu, apie ką ji buvo.
Kad nesuklaidinčiau, pabrėžiu, kad knyga yra gera, bet tieiog ne mano literatūra. Tralialiuškėm aš tokias vadinu. Tokių net ir aš 100 per metus perskaityčiau.

[...]

Po "Gėda" skaičiau "Kaltė", tikėdamasi kažko panašaus, o ten... tiesiog pigus trileriukas.

/Forget, 2009 lapkritis, 2010 balandis/


Tai buvo pirma pažintis su šia rašytoja. Bet patiko, tikras "savaitgalio detektyvas", kai norisi kažko lengvo, bet tuo pačiu ir įdomaus.

/Dorifore, 2010 rugsėjis/


Kadangi lengvo skaitymo kablys užkabino, tai ant tos bangos dar suskaičiau K. Alvtegen "Kaltę". Na čia tai kaip visada lengvas lengvo skaitymo malonumas pagavo... Tiesa, pati istorija šįkart (o gal kaip visada) nelabai įtikinama, bet iki atomazgos skaitėsi kaip per sviestą. Užvertus knygą pagalvojau - visas į lietuvių kalbą išverstas knygas šiai dienai jau perskaičiau. Net savotiškai gaila pasidarė.
/svetima, 2011 sausis/


Pirmoji pažintis su K.Alvtegen nuvylė. "Kaltės" mintis gal ir nebloga, tik aprašymas toks skurdus, jog net nespėjus pasireikšti fantazijai ar susigyventi su personažu, knyga buvo pabaigta.

/tutele, 2011 kovas/


Pritariu visiems teigiamiems atsiliepimams apie šią knygą, labai patiko ir įtraukė. Reikės paieškoti ir kitų šios rašytojos knygų progai pasitaikius. Nors, tiesą sakant, pirkti jas gaila, nes, kaip bebūtų, vienkartiniai detektyvai.
/langana, 2011 gegužė/




Šešėlis

 

Kaip ir anksčiau skaitytos šios autorės knygos, šis socialinis psichologinis detektyvas įtraukė ir nepaleido. Tik šį kartą visų nelaimių, mirčių man buvo per daug.

/Dolitlė, 2009 lapkritis/


Šiaip absoliučiai ignoruoju detektyvus - niekad neperku, o ir nepamenu, kada beskaičiau pastarąjį kartą. Bet čia tiesiog draugė pasiūlė, tai pusę jau ir prarijau - ir visai man nieko toks skaitaliukas. Nėra ten jokių baisių kriminalų, žudynių, pasirinkta patraukli tematika, nemažai buities vaizdelių, šeimyninių santykių narpliojimo. Žodžiu, visai nieko atsiplaidavimui po sunkios darbo dienos. Galbūt tokia skandinaviško detektyvo specifika?

[...]

Pradžioj įtraukusi įdomiom peripetijom ir herojų charakteriais, į pabaigą gerokai nusivažiavo. Ir lavonų gerokai per daug, kažkaip pradžioj maniau, kad tiek mirčių tikrai nebus. Žodžiu, net nežinau, lyg buvau užsidegus skaityt tos autorės dar kokią knygą, bet nebent būtų kokia mažiau kriminalinė. Ir pabaiga neįtikino -visi kažkokie labai jau blogiečiai be ypatingos motyvacijos.
Na, nežinau, pakartosiu sparnuotą ne mano sugalvotą frazę - ne meistro ranka parašyta knyga, ir tiek.
Pradžioj buvo įdomu, greitai ir lengvai skaitosi, bet visuma nuvylė.

/svetima, 2010 sausis/