Kunčinas, Jurgis

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuomonės apie rašytoją:

Geresnio pasakoriaus už Kunčiną lietuvių literatūroj tikrai nežinau - negali nuo jo knygų atsiplėšti...

/*saulegraza*, 2008 rugpjūtis/

 

"Tūla", "Glisono kilpa","Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis" - skaičiau ir gėrėjausi jais.

[...]

Kunčinas mane žavi savo romanų topografiškumu. Gyvenčiau Vilniuje, tai išvis jo knygos būtų savotiški kultūriniai žemėlapiai.

/Dolitlė, 2008 rugpjūtis, lapkritis/

 

 

 

Atsiliepimai apie knygas:

"Bilė ir kiti"

"Tūla"

"Baltųjų sūrių naktis"

"Didžiosios žiurkės šešėlis"

"Blanchisserie, arba Žvėrynas - Užupis"

 

 

 

Bilė ir kiti

 

Pasakojimas - apie Andropovo laikų Vilnių, vieno bohemiško žmogelio meilė ir jos objekto tragiška žūtis iširus pontoniniam tiltui virš Neries. Jei kas nesat nieko Kunčino skaitę - drąsiai rekomenduoju. Nors, aišku, "Tūlai" neprilygsta.

/*saulegraza*, 2008 rugpjūtis/

 









 

 

 

Tūla

 

Vakar pradėjau "Tūlą". Taip ir norisi lėkt į Vilnių ir paslankiot po Užupį, pasikišus po ranka tą knygelę.

/Mamce, 2008 lapkritis/


Tai viena geriausių lietuvių literatūros knygų. Kaip ir S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Klasika. Verta perskaityti ypač tiems, kurie nuo mokyklos laikų įsitikinę, kad lietuvių literatūra vien tik agrarinė.

/Vitalija, 2009 sausis/


Gera knyga. Apie meilę. Ne tik Tūlai, bet ir Vilniui - Senamiesčiui, Užupiui...
Knygos herojus man pasirodė kaip koks Bukowskio ar Beigbederio alter ego lietuviškas atitikmuo. Bohema jo neišeina pavadinti, kad ir kaip plačiai šią sąvoką apibrėžčiau. Nieko jis nekuria (na, paminėtas kažkoks senokas vertimas), neturi pretenzijų ir nejaučia įkvėpimo. Tiesiog - valkatėlė, girtuoklis, benamis. Pagrindinis rūpestis - už ką gerti ir kur šiąnakt nakvoti. Ai, ir dar su moterimis jam visai neblogai sekasi, dažnai pačios ant kaklo kabinasi.
Stilius, kaip anotacijoje parašyta, poetinis. Gražiai ir lyriškai parašyta istorija. Patiko. Jei dar yra neskaičiusių - rekomenduoju.

/Helianta, 2009 birželis/

 

Mano gražios jaunystės viena iš gražiausių knygų. Nors visą laiką gyvenau Vilniuje, bet tik po šitos knygos susipažinau su Užupiu, gėda.

[...]

Skaičiau prieš 11 metų (siaubas, atrodo, kad vakar...), meilė Vilniui įstrigo daug labiau, nei meilė moteriai.

/bulkute, 2009 birželis/


Knyga mane tiesiog įsiurbė ir negaliu nuo jos atsiplėšti. Jei nebūtų jokių reikalų, tikriausiai per dieną būčiau ją suskaičiusi. Labai sužavėjo kalbos stilius, vietomis ir padzūkavimų yra, tad labai miela dūšiai. Knyga man labai patinka, nors siužetas ir nėra džiuginantis, tačiau ta graudi meilė Tūlai ir graudus gyvenimas mane sužavėjo. Ačiū visoms knygėms, kurios rekomendavo šią knygą.

/agnuzeb, 2009 liepa/




Baltųjų sūrių naktis

 

Kadangi labai patiko "Tūla", tad ir toliau nusprendžiau pažindintis su Kunčinu. Na ir manau neapsirinku. Patinka jo rašymo maniera. O "Baltųjų sūrių naktis" patinka dar ir dėl to, kad knygoje aprašomas gimtasis mano miestas Alytus. Tiesa, aprašomi senesni laikai, 1950-1960 m., bet daug ką prisimenu iš mamos pasakojimų ir iš senų Alytaus nuotraukų. Smagu man skaityti šią knygą. O mano mamos kartai išvis turėtų patikti ši knyga, nes galbūt ir kokią pažįstamą pavardę atrastų, ar kokį žinomą įvykį. Beje, beskaitydama atradau ir minimus mano giminaičius.

[…]

Smagi knygelė alytiškiams ir tiems, kas norėtų susipažinti su 1940-1960 m. Alytumi. Man buvo smagu paskaitinėti apie ano meto alytiškių gyvenimą, įvykius, įžymias vietas, tokias kaip Gegutės baras. Trumpa info apie Gegutės barą. Toks buvo dabartiniame Dainų slėnyje. Vyrija bariuką pasistatė kuo toliau nuo miesto centro, kad moteriškių akys į juos per daug neveizėtų ir per dažnai namo iš bariuko netemptų. O tokioje nuošalioje vietoje ir kartu su vaidilutėmis (arba kaip moteriškės grubiau vadino, "gegšėmis") galėtų pasisėdėti. Bet kaip kalbama, neapsikentę moterys Gegutę sudegino, o gaisrininkams gaisro neleido gesinti. Kai Gegutė sudegė iki pamatų, piktosios moteriškės tą vietą užsėjo varnalėšų sėklomis. Va tokių smagių istorijų ir daugiau yra. Keletą įdomesnių vietų pasižymėjau, tad kai iš mamos parsinešiu knygą, nes jai dabar daviau paskaitinėti, tai daugiau įdomybių parašysiu.

[…]

Kaip ir žadėjau, įmetu dar keletą įdomybių apie mano gimtąjį miestelį. Vienas iš patikusių dalykų, kaip anksčiau vykdavo draugiški teismai. Vienas pilietis buvo teisiamas už tai, kad pardavėją pasiuntė eiti... O viskas vyko štai taip:
"- Nu, kų aš galiu pasakyc? Nugi pijokas šitas dziedas! Prisiputįs buvo nuo pačio ryto, gatavutukas. Nu tai aš i nedaviau jam vynelio. Kojinukis, sakau, geriau nusipirktai, o tai va nukscys juodas iš sandalio kyšo!
[…]

- Tai žinot, kų jis man šnekėc puolė? Sveikata, sako, Juzuke, brangesnė už viskų! Ir už kojinukis! Led ne led išstenėjo tuos žodžius... Prakaitas cik pila visų, nosis varva, kapeikutis delni suspaudis laiko... dreba kaip drebulė... Neduosiu, sakau, aik iš kur atėjįs, aik, aik!
[…]

- Ma gi negaila, ale tep prisipusc!Tep prisipusc nuo pačios ankstumės! Da, sakau, po gruzoviku kur papuls! Tep jam i pasakiau. Tai ka šoks, ka šoks, kap drigantas kokis! Ka šoks!
- Gerai, drauge Juzefa, net labai gerai! O dabar visiems girdint pasakykit, kaip Vigraitis jus įžeidė. Klokit viską tiesiai šviesiai, nesibijokit!
Bet Juzefa čia kiek sutriko. Juk, tiesą sakant, jokio piktumo ant to Vigraičio ji neturėjo. Jeigu jau visus pirkėjus, kurie ją per dieną užgauna, reikėtų teisti... Bet ji krunkštelėjo, atsiduso ir išspaudė:
- Nu... tai jis ma i sako... i sako: aik tu žinai kur! Nu... O kur ma aic? Kur ma aic, sakykit. Aš gi darbi!"

Na o čia šiek tiek apie tuos, kurie Kaune pabuvodavo:
"Kaune pabuvoję žmonės ilgainiui taip išpuikdavo, taip įsismagindavo, kad užuot žmoniškai sakę "matiau", "skaitiau", "būtau", lyg grynakraujai kauniečiai oriai tardavo: "mačiau", "skaičiau", "būčiau" ir taip toliau. Vieni tokius pasipūtėlius smerkė, net jų pusėn nebežiūrėjo, bet kiti, ypač besimokantis jaunimas, akivaizdžiai pavydėjo ir netgi bandydavo pamėgdžioti!"
O čia apie mūsų garsiąją "Gegutę":
" Visais takais ir takeliais į "Gegutę" paplūdo vyrai, vedini ir nešini savo moterimis, nes teisėtos žmonos iki tokios tolybės dar nesusivokdavo atkeliauti, o ir ištikus tokiam pavojui, buvo lengva šmurkštelėti į gervuogių ir aviečių brūzgynus. Itin jauku ir gera čia būdavo vakarais, atlėgus kaitrai. Netoliese srūvant Nemunui, ūkaujant apuokėliui, mirguliuojant švento Jono vabaliukams, dažnas nevilties apimtas vyriškis, padėjęs galvą ant patogios vaidilutės krūtinės, palengva užmiršdavo žemiškuosius rūpesčius ir kuriam laikui panirdavo kad ir į negilią nirvaną. O paniręs toks žmogus neretai palikdavo čia ir rankinį laikrodėlį, ir švarką su alga, o rytą net nebeprisimindavo tos vaidilutės veiduko...
Miesto moterija širdo, tūžo, vaidilutes vieningai vadino "gegutėmis" arba net sodriau - "gegšėmis"! Tik, deja, maža tai gelbėjo - užgirdę tolimą jų "kukū!" vyrai iškart pamesdavo galvas ir darbus."

Štai tiek smagių istorijų apie Alytaus miestą.

/agnuzeb, 2009 liepa, rugpjūtis/




Didžiosios žiurkės šešėlis

 

Dasikasiau iki tos vietos, kai jis iš namų išėjo ir su mandolina grojo. Na super pasakojimas, man patinka.

[...]

Ši knyga - "Baltųjų sūrių nakties" tęsinys. Neseniai ją perskaičiau. Smagus, ironiškas pasakojimas apie Kunčino jaunystę, pirmąją meilę, neeilinius miestelio gventojus ir jų nuotykius. O aš žinau, kas ta Kunčino išgirta Mildutė...

[...]

Aš galvoju, kad šios knygelės labiausiai turėtų patikti alytiškiams, nes skaitant prieš akis taip ir iškyla aprašomi vaizdai. Gi nevieciniai nežino, kas tas Dailidės ežerėlis, kur sanatorijos miškas ar Kaniukų tiltas. O kai kuriuos asmenis dar ir mano mama pažįsta.

/agnuzeb, 2010 sausis/


Vis paskaitinėju „Didžiosios žiurkės šešėlį“ - visai nieko, nors ir primityvoka. Bet ganėtinai linksma.

/martux, 2010 sausis/




Blanchisserie, arba Žvėrynas - Užupis

 

Šį kartą mano nuostata: kai nežinai, ką skaityti ir nori geros knygos, skaityk Jurgį Kunčiną, nepasitvitino. Knyga gera, kaip ir kitos mano skaitytos Kunčino knygos, na bet nesugebėjau aš jos perskaityti iki pat pabaigos. Pirmoji Kunčino knyga, kurią taip padėjau į šoną neiveiktą.
/agnuzeb, 2010 rugpjūtis/