Kalinauskaitė, Danutė

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Niekada nežinai"

"Išėjusi šviesa"




Niekada nežinai

 

 Dabar atiduodu duoklę lietuvių autoriams. Skaitau D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“. Labai patinka.

Tokie šilti, artimi mano dūšiai pasakojimai.

/radasta_, 2008 gruodis/


 Aš jau pasigardžiavau šia TIKRA literatūra. Ir Metų knygos rinkimuose būtent Kalinauskaitę palaikau.

/Dolitlė, 2008 gruodis/


Šiandien užsukau į knygyną ir, galvoju, pavartysiu D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“... Pavarčiau… Užbūrė tekstas. Nusipirkau ir numetus viską puoliau mėgautis. Tikrai puiki kūryba. Labai malonus jausmas apima skaitant...

/saule^, 2009 sausis/

 

Atsiverčiau ir įklimpau. Be galo tikra ir kartu meniška. Skaitydama jaučiuosi taip pat fainiai, kaip stebėdama debesis. Turiu tokį įprotį: kai dūšioje taip bloga, kad tempia prie žemės, visad įsispoksau į dangų – garantuotai pakelia nuotaiką. Net nežinau, kodėl kilo tokia analogija.

/Darbinga, 2009 sausis/


O Kalinauskaitė („Niekada nežinai“) man tikras atradimas – net geriau uz Navaką. Na, Navakas turi savo „vyriškus“ pliusus – ironiją ir jumorą, bet Kalinauskaitė labiau griebia už širdies.

/Mamce, 2009 vasaris/


Apturėjau didžiulį malonumą, skaičiau lėtai ir pasimėgaudama. Tekstai labai smagiai skaitosi, autorė puikiai atskleidžia kalbos grožį ir skambumą. Novelių kalba talpi, tikra, sodri. atrodo nei pridėsi, nei atimsi. Tiek visko yra, kiek reikia. Skaitant vietomis aplankė melancholija ir ilgesys, vietomis rašytoja bloškė šių dienų realijas tiesiai į akis, bet finale optimizmo gaidelė nebuvo pamiršta niekur... net neabejoju, kad ši autorė ir ši knyga bus mano metų atradimas. Labai rekomenduoju visoms, kas dar neskaitė.

/saule^, 2009 gegužė/

 

Skaitau Kalinauskaitę. Po gabaliuką, po kąsnelį, pasimėgaudama. Ji mane žavi. Ir tas jos sugebėjimas taip paprastai ir taupiai pasakyti tiek daug. Ačiū Savūnei, padėjusiai man atrasti šią rašytoją!

[...]

Iš pradžių ketinau skaityti lėtai, pasimėgaudama, pasilikdama kitam kartui, bet nieko iš to neišėjo - skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Tiesiog užbūrė ji mane... sodria gyva kalba, spalvingu ir šiltu stiliumi, netikėtais ironiško humoro blyksniais, atidumu detalėms ir mokėjimu įžvelgti kažką nepaprasto net ir rodos visai jau banaliose kasdienybės smulkmenose... Ir nors rašo ji dažniausiai apie ribines situacijas, apie žmones, kurie jau net ir prarasti nebeturi ko, nes rodos viska lyg ir prarado, kažkaip iš tų pasakojimų dvelkia viltis ir tikėjimas. Labai norėčiau dar ką nors jos paskaityti, bet kiek supratau, tėra išleidusi apsakymų rinkinį prieš daugiau negu 20 metų, tai turbūt jau be šansų jį įsigyti...

/Jurzole, 2009 birželis/

 

Šįryt pabudau anksti, pasiėmiau ,,Niekada nežinai" ir, galima sakyti, neišlipau iš lovos, kol neperskaičiau. Labai patiko. Aišku, iš karto tiek Kalinauskaitės buvo per daug, bet kad nieko negalėjau su savim padaryti: tiek į širdį kibo detalės, tokie tarpais artimi buvo jutimai, taip, atrodo, viską supratau, ką norėjo pasakyti, kad skaičiau ir dar neperskaičius norėjau skaityt iš naujo. Paskutiniai skyriai gal dėl nuovargio, gal dėl pasikartojančių detalių jau ne taip kabino, bet būtinai įsigysiu šią knygą. Tik pagalvojau: tą knygą daug kas gyrė, bet ar jaunesnėms skaitytojoms, ar ji gali būti artima, suprantama, išjausta? Mano protu, amžiaus cenzas turėtų būti virš 40.

/Aimma, 2009 birželis/

 

Drįstu teigti, kad gali - nors man tik šiek tiek virš 30, bet panašiai apsikabinusi Kalinauskaitę jos nepaleidau. Tiesa, ne vienu prisėdimu, bet tik todėl, kad mano mažoji dar tikrai nedidelė. Gal supratimas ir išjautimas ne nuo metų, o nuo vidinės brandos priklauso. Žodžiu, amžiaus amplitudę drąsiai praplėsčiau.

/*saulėgrąža*, 2009 birželis/


Aukštos prabos moteriška literatūra, kur žavi ir sakinių pynės, temos atskleidžiamos taupiai bei elegantiškai.
/gintarelia, 2009 rugpjūtis/


Labai gražus tekstas, malonu skaityt, bet truputį nugąsdino niūruma. Tai neskubu.

/madrugada, 2009 rugsėjis/


Apie šitą knygą... gal aš jau ne šitam aprašomam laikmety gimiau, man ta Kalinauskaitės kasdienybės-buities-kvapų-rakandų magija nieko nesako. Aš neturiu savy tokių prisiminimų, nors ir gimiau kaime.

[...]

Man tas lietuviškas smūtkelių sentimentalumas ne prie širdies, arba aš dar ne tokia sena.

Rašo ji turbūt gerai, bet manęs asmeniškai jos novelės emociškai nesujaudino.

/Alexia, 2009 rugsėjis, 2010 sausis/


Gėris neišpasakytas, atgaiva dūšiai, perlas lietuvių literatūroje.

[...]

Įvertinčiau LLL.

/tutele, 2010 sausis/


Jau seniai iš lietuvių rašytojų bebuvau, ką skaičius, tai buvau maloniai nustebinta labai vaizdinga, gražia kalba,o ir temos novelių tokios iki skausmo lietuviškos, giliai kabinančios.
Skaitau novelę po vieną, nes daugiau jau būtų per stipru.

/rutast, 2010 kovas/


Radau pernai užmestą „Niekada nežinai“ ir vėl pradėjau skaityti, šį kartą su didesniu malonumu. Labai artima ir lietuviška, nuostabus tekstas.
/madrugada, 2010 spalis/




Išėjusi šviesa

 

Mažutėlė, bet svari, gražios kalbos. Lyg mažas trupinėlis to, ką apturėjome visai neseniai, prieš porą metų.
Nors tikriausiai, „Niekada nežinai“ man visokeriopai - esnė.
/martux, 2010 rugpjūtis/


Pradėjau ankstyvąją D.Kalinauskaitės novelių knygelę, išleistą 1987 m. Kadangi paskutinė jos knyga paliko labai gerą ir stiprų įspūdį, norėjau pažiūrėti, koks rašytojos ne/šuolis padarytas per beveik 25 m. Šiaip skaitosi tikrai neblogai, tik dvelkia chrestomatija, lietuvių lit. klasika: gamtos vaizdams aprašyti parenkami tokie "mandri" tarmiški žodžiai, kurie turėtų pridėti spalvingumo tekstui, bet man dvelkia dirbtinumu. Paskutinė knyga tikrai žymiai žymiai brandesnė, stipresnė, gilesnė, gyvesnė

/Mamce, 2010 spalis/