Jazukevičiūtė, Dalia

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Anarchistės išpažintis"

"Dviejų mėnulių baras"

"Juodas kvadratas"

"Stiklinis paukštis"

 


 

 

Anarchistės išpažintis 

 

image src=images/paveiksliukai/anarchistesispazintis.jpgPradėjau "Anarchistę", skaitosi, gerai, tik dar nesuprantu, kas, bet kažkas mane joje erzina. Gal autorės asmenybė?

[...] Šiaip mintys jos visai geros, maištingos, bet teisingos iš principo. Neabejoju, kad mūsų visuomenėj su tokia pasaulėžiūra "normaliu" nebūsi laikomas, bet man daug kas artima. Tik gal kiek perspaustai, perdėtai, karštligiškai pas ją ten tos mintys galvoj verda... Gal tas ir kliūva...

[...] Vakar pabaigiau. Na, susiskaitė išties neblogai, bet vietomis tokia primityvoka ta knyga... Be abejonės, nors knyga - romanas, bet persišviečia daug biografinių detalių, neabejoju. Visa pagrindinės herojės pasaulėžiūra, man rodos, yra identiška pačiai autorei. Kaip ir sakiau, daug kur ji man artima, bet iš principo tai erzino tas aklas maištavimas prieš beveik visus ir viską, ta preišprieša tarp iš tikrųjų stiprių minčių ir silpnos valios neatsispiriant alkoholiui bet kuriom progom - ir kai skauda, ir kai gera. Neretai apimdavo toks jausmas, na, kai kartais kas nors bando neva tai šokiruot, bet iš tikro tik prajuokina.

/geniuks, 2008 rugpjūtis/

 

Pradėjau "Anarchistės išpažintį", šmaikštus tonas ir visa kita, nu bet neužveža ji manęs...

/katinas2, 2008 rugsėjis/


Labai maištinga knyga, toks jausmas, kad knygos herojė nemaištauja tik prieš savo dukrelę...

/alma1224, 2010 kovas/

 




Dviejų mėnulių baras


Man kažkodėl pagr. personažas [Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus dukters“] – tobulas siužetų kūrėjas siejasi su kitu – Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baro“, trečio Dalios romano, personažu – tobula šokėja. O jie abu siejasi su kažkokiais autorių kompleksais: kaip smagu susitapatinti su savo herojum, kuris arba turi absoliučią valdžią kitiems, arba žavi kitus... tik Dalios dar ir dvelkia paauglyste (paauglės taip rašo: aš pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau tobulą savo figūrą, dieviškų bruožų veidą... ach, kokia aš graži ir kokia talentinga, visi krinta kaip musės man po kojų). […] mano manymu, silpniausias jos romanas, bet kompoziciškai tvirčiausias. Beje, jame rašoma apie striptizo šokėjos gyvenimą užsienyje, jos baisią vaikystę iki tol Lietuvoj, meilę ir kaip šauniai, bo buvo žiauriai protinga ir talentinga, ji išsikapstė ir susitvarkė gyvenimą, o dar dėl savo nuostabiai geros širdies ir kitiems padėjo. Labai rekomenduotinas tiems užsienio rašytojams, kurie bando rašyt apie visokias lietuves mergaites, dėl skurdo ir asocialios aplinkos įtraukiamas į... na, žodžiu, Wassmo visokioms. O mums jį skaityt nebūtina. Va taip griežtai.

Tiesa, aš jos ir kitus skaitysiu, kai išleis. Matyt, karma mano tokia.

/Savūnė, 2009 sausis/


Suskaičiau ir antrą Jazukevičiūtę. "Dviejų mėnulių barą". Baisiai priminė priešistorinius laikus, kai mano rankosna buvo pakliuvę Malūko opusai. Nu grynut grynučiausias popsas. Redagavimas tai knygai niekuo padėt nebegalėtų. Nustebau tik : koks lėkštumas. Ar p. Jazukevičiūtė tokia gera verslininkė?
Jei "Anarchistei" daug ką atleidžiu už aistrą, tai "Mėnulių" dėl manęs galėtų ir nebūti iš viso.
Nors ne - biškį meluoju. Gerai juk, kad turime aiškius literatūrinius savo, kaip tautos, normalumo įrodymus. Visi rašo krūvas, ir mes ne prastesni.

/anė, 2009 gegužė/

 


 

Juodas kvadratas 


image src=images/paveiksliukai/juodaskvadratas.jpgMan tai visad patiko Jazukevičiūtė. Ir kai „Veide“ dirbo (o ir kiti, kas jame dirbo), ir pirmas jos romanas, na gerai, pirmo romano du trečdaliai, paskui jau nebeišlaikė jin. Tas pirmas truputį nelygus buvo. Bet vis tiek geresnis už antrą, kurį dabar va ir perskaičiau. Pirmam buvo daugiau pašėlimo, o antram – daugiau žinojimo apie pašėlimą. Bet ir trečią su dideliu smalsumu skaitysiu, kai tik pateks į rankas. Ir šiaip Daliai sėkmės linkiu. Čia buvo „Juodo kvadrato“ recenzija. Dalia, jei dar nusiversi nuo laiptų, daugiau netempsiu tavęs viršun. Pasenau, psio.

/Savūnė, 2008 rugpjūtis/


Jazukevičiūtė baigta. Kokius tris metus jos tikrai nebeskaitysiu, net jei išleistų dar penkiolika knygų.
"Juodas kvadratas", mano supratimu, yra "Išpažinties" kalkė. Man tik keista be galo, kad galima taip atkartot save pačią. Ir sau nenusibost. Suprantu, kad mes turime esminių savybių, kurios apibrėžiamos kaip charakteris, bet rašytojui gal vien charakterio negana? Ypač romanų rašytojui? Gal reikia kur nors gaut ir išmonės , kad ją kur...

/anė, 2009 gegužė/




Stiklinis paukštis

 

Iš moters, kuriai lipdoma skandalistės/provokatorės etiketė, tikėjausi visai ne to. O ką gavau... kažkokią banalią meilės istoriją, aplipdyta religine pseudofilosofija, verta paties Coelho — "aš jums parodysiu, kaip reikia gyventi", šį kartą „kerštas — Dievo, ne žmogaus reikalas“. Gal ir tiesa, bet nepatinka man, kai grožinė literatūra jėga bruka kažkokias tiesas.
O ir stilius, kaip jau čia buvo pastebėta, reikalauja geros redaktorės ir aštrių žirklių.

/marakeš, 2009 birželis/