Beresnevičius, Gintaras

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

"Ant laiko ašmenų"

"Ne apie tai mano dūzgelė"

"Paruzija"

"Lietuvių religija ir mitologija"

"Pabėgęs dvaras"

 



Ant laiko ašmenų


image src=images/paveiksliukai/antlaikoasmenu.jpg
Man labai patiko.

/Dolitlė, 2008 rugpjūtis/

 

 

 








Ne apie tai mano dūzgelė

 

Žavinga, kaip ir viskas, kas jo parašyta. Tai eseistika. Rekomenduoju.

/saule^, 2008 spalis/

 

 

 












Paruzija

 

image src=images/paveiksliukai/paruzija.jpgMaloniai nustebino. Bibliotekoj ėmiau su nusistatymu „ai, pažiūrėsiu kas čia tokio“. Nors buvau skaičius Beresnevičiaus knygų, bet šios atžvilgiu turėjau tokią išankstinę nieko gero nesitikėjimo nuostatą. Tai kol kas labai smagiai skaitosi. Nors apie knygą geriau rašyti ją visą perskaičius, tai kol kas nesiplėsiu. Vat ir lietuvių autorių akiratį dar labiau praplėsiu...

[…] Niekaip negaliu pabaigt. Taip džiūgavau, kad gera knyga ir... įstrigau antroje pusėje. Jau ir kitas knygas pradėjau skaityt, o šitą gal kai kokia keista nuotaika apniks pabaigsiu.

/Aš ir Morka, 2009 sausis/

 

Bandžiau skaityti „Paruziją“, bet neįveikiau... Pradžia įtraukė, sudomino, bet kuo toliau, tuo labiau atstūmė mane ši knyga, ir jos nebaigiau. Tai ir guli ji pas mane laukdama geresnių laikų...

/Minciukas, 2009 sausis/

 

Būtų įdomu sulaukti atsiliepimo, kai perskaitysi visą knygą, nes man liko labai dvejopas įspūdis. Iš pradžių užkabino, suintrigavo, pasirodė geras tekstas, paskui kuo toliau, tuo labiau pradėjo rodytis, jog tai girto žmogaus kliedesiai. Taip ir likau be jokios bendros nuomonės apie knygą.

/gintarelia, 2009 sausis/

 

Man „Paruzija“ lygiai tokį patį įspūdį paliko – pabaiga nuvylė, labai jau silpna pasirodė lyginant su pirmąja puse.

/Helianta, 2009 sausis/

 

Irgi mano nuograužų sąraše, visiškai sutinku su išsakytom nuomonėm apie dvi dalis, tik atrodo, kad ta įdomioji pradžia man labai greit baigėsi.

/madrugada, 2009 sausis/

 




Lietuvių religija ir mitologija

 

Po to, kai Kernavėje Gyvosios archeologijos dienų metu užtikom baltiškų papuošalų prekiautojus, kurie įdomybių visokių pripasakojo apie pardavinėjamus daikčiukus, įkritau į “Lietuvių religiją ir mitologiją”. Na, aš labai daug nežinojau, tiesiog net negaliu sakyt, kad skyles lopiau nežinojimo, nes skylės turi kažkokioj materijoj rastis, o pas mane ten tik voratinklis koks tai vėjyje maskatavosi. Žodžiu, informatyvi labai knyga, iliustracijosj vežančios - kas domisi ta linkme, irgi pliusas. Riebus.

/*saulėgrąža*, 2009 rugpjūtis/





Pabėgęs dvaras

 

Knygą sudaro 3 dalys. Pirmoji ir trečioji labai patiko, bet antrąją (romaną „Karalius plaukia“) mielai būčiau iš šios knygos išoperavusi... Kažkaip net kaip absurdui, man rodos, jau per daug absurdo ir nesąmonių. Nors fantazijos autoriui galima pavydėti (vien ko verti veikėjų pavadinimai fifaičiai, babaušiai), bet ne vieną kartą norėjosi šią dalį praleisti, tarpais net erzino, bet norėjau iki galo pažiūrėti, kuo baigsis tie kliedesiai.
Pirmoji knygos dalis, ypač „Trumpas Lietuvos istorijos kursas“, man regis, turėtų patikti J. Erlicko gerbėjams, ypač mėgstantiems tuos trumpus tekstukus šeštadieniniame Lietrytyje.
Trečiosios dalies tekstuką „Apie pagavimą šnipų. Iš japonų imperatoriškosios kontržvalgybos vadovėlio (Kiotas, 1693), skyriaus „Šnipo pagavimas pagal zen metodą“ labai rekomenduočiau saulei^ ir kitoms „Siogūno“ skaitytojoms. Trečioji knygos dalis, ypač tekstukai „Kaip švęsti šventą Valentiną?“, „Kaip eiti per gatvę“, „Apie moteris, kurios patinka“, „Vyrai, pavieniai ir grupiniai“, ir kaip vasaros skaitinys labai tiktų.

/Vitalija, 2010 liepa/