Borges, Jorge Luis

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

„Fikcijos“

„Smėlio knyga“

"Pramanytų būtybių knyga"




Fikcijos


Jau kiek anksčiau buvo išleistas apsakymų rinkinys „Fikcijos“. Skaičiau ir gardžiavausi!

/Dolitlė, 2006 rugpjūtis/


Plonytė, bet iš "sunkiosios artilerijos" serijos, bent jau man. Pirmą apsakymą godžiai rijau neatsitraukdama, lėtai lėtai kąsniais gromuluodama, virškindama. Labai patiko. O dar ta įsiminusi frazė iš pirmo apsakymo 'Tlon, uqbar, orbis tertius", "...kad veidrodžiai ir lytiniai sntykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių." Man patiko. Labai jau daug Borgesas vartoja metaforų, simbolių, dėl kurių mane šis ir patraukė. Va su antru ir trečiu apsakymu tai jau sunkiai man ėjosi. Pastaruosius du perskaičiau, atrodo, visai gerai skaitėsi, ir užvertus pagalvojau, kad apie juos ne ką ir prisiminsiu. Man jie kažkas tokio sunkai nupasakojamo. Žiūrėsiu kaip toliau eisis.

[...]

Šiais metais viena iš tokių panašių, priskiriamų aukštajam pilotažui, buvo mano perskaityta Borgeso "Fikcijos". Reikalaujanti susikaupimo, labai patikusi nestora knygutė.

/Pajauta, 2010 sausis, gruodis/




Smėlio knyga


Tas pats ir su naujausiu rinkiniu „Smėlio knyga“ – skaičiau ir gardžiavausi!

/Dolitlė, 2006 rugpjūtis/


Neblogas palyginimas, kad šią knygą galima priskirti prie „sunkiosios artilerijos“. Na, ji tikrai ne lengvam pasisėdėjimui prie kavutės. Ja reikia mėgautis, po vieną apsakymėlį kartkartėmis perskaitant, kai tam tinkama nuotaika apėmus. Beje, knygos vertėjas paruošė puikius komentarus, tik jų labai daug, tai skaitydama kartais pasijusdavau kaip prie kokio mokslinio veikalo prisėdus (bet gerąja prasme).

/Aletheia, 2009 kovas/

 

Ir tapybiška, ir tekstas gražus. O jei rimtai, tokia lėto, su pasimėgavimu, pamąstymu skaitymo knyga. Mat Borgesas mane savo „Fikcijomis“ užkabino, tai ir „Smėlio knygą“ skaičiau. Iš tiesų stengiausi po truputį, neskubant ją ragauti. Kai kurie jo kūriniai pateikiami kaip simuliakrų teorijos pavyzdžiai, kai kurie nagrinėjami folosofijoje ir pan. Čia šiaip nukrypimas, siekiant įrodyti, kad smagus skaitymas, turintis paslėptą arba ne prasmę.

/As ir Morka, 2009 kovas/

 

Jau kaip balzamas dūšiai tekstas. Matyt, pavasarėjant tokio grožio reikia mano dūšiai. Po mažytį gabalėlį skaitysiu.

/saule^, 2009 balandis/


Jei Borges prie širdies, tai labai rekomenduočiau jo "Smėlio knygą", neįveikiau visos, bet jei kas lieptų pasiimti vienintelę knygą, greičiausiai rinkčiausi ją. Kiekvienas puslapis man buvo atradimas.

/prabegom, 2009 liepa/


Ši man irgi patiko.

/Pajauta, 2010 sausis/


Pamažu skaitinėju „Smėlio knygą“ (po gabaliuką prieš miegą). Aukštasis pilotažas vietomis, ir greitai niekaip nepaskaitysi, bet užtai kokie puikūs, gilūs, žaižaruojantys tekstai... Ir lietuviškas vertimas puikus.

[...]

"Alefas" ir "Broudžio pranešimas" - du esė rinkiniai, sudarantys didesnę pusę Lietuvos rašytojų sąjungos išleistos storulės "Smėlio knygos". (Kitus du rinkinius pasilikau kitam kartui.) Borgesas mane sužavėjo - stulbinančia erudicija, beribiu smalsumu, interesų platumu, pagauliu stiliumi, intrigos ir paslapties prieskoniu kiekviename, net ir trumpiausiame, pasakojime. Meistras is didžiosios raidės.
Šie du rinkiniai labai skirtingi. "Alefas" - sudėtingesnis, pasakojimai reikalauja daugiau susikaupimo, o visko suprasti kartais neina net ir paaiškinimus perskaičius, bent jau man tikrai dar liko daug neįmintų mįslių - ką Borgesas norėjo pasakyti viena ar kita fraze? Ir kalbu čia ne apie rašytojo išmonę, o apie įvairias istorines, kultūrines, literatūrines ir kt. aliuzijas. Skaitydama vietom pasijusdavau tooookia neišmanėle... O kartais džiaugdavausi it pinigėlį radus, kai pavykdavo bent trumpam pavyti Borgeso mintį. "Broudžio pranešimas" - paprastesnių, labiau žemiškų trumpų apsakymų rinkinys. Kaip pratarmėje sako pats Borgesas, "Aš sumaniau (nežinau, ar man pavyko) parašyti apsakymų be įmantrybių knygą". Bet ir čia kiekviename pasakojime išlieka netikėtumo elementas, net ir labiausiai kasdienišką (iš pažiūros) istoriją nušviečiantis netikėtom spalvom ir suteikiantis jai mįslingo nepaprastumo. O kai kurios istorijos - išvis grynai mistinės, tą mistiką tarsi savaime supinant su kasdienybe. Labai labai patiko.
Labiausiai įsiminusi citata (iš "Nemirtingojo"):
"Mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis; nėra veido, kuris nesutirptų, kaip sutirpsta sapnuoto veido bruožai. Viskas mirtingųjų gyvenime turi vertę - nepakartojamą ir lemtingą. Nemirtingųjų gyvenime, priešingai, kiekvienas veiksmas (ir kiekviena mintis) - tik atbalsis kitų, įvykusių ir neatsekamų praeityje, arba tiksli pranašystė kitų, kurie kartosis ateityje iki šleikštulio. Nėra nieko, kas neatrodytų atspindžiu, pasiklydusiu tarp nedūžtančių veidrodžių. Nieko neįvyksta tik vieną kartą, niekas nėra vertinga savo laikinumu.“

/Jurzole, 2011 vasaris, kovas/




Pramanytų būtybių knyga

 

Iš lentynos išsitraukiau Borges "Pramanytų būtybių knygą", nes nutariau, jog tiek apie jį prisiskaičius "Paryžius niekada nesibaigia", jau subrendau šiam autoriui. Knyga savotiška - smagi grožinė enciklopedija su daugybe išnašų apie įvairius mitinius ir rašytojų išgalvotus gyvūnus. Sužinau, kad niekas iki šiol nežino, iš kur atsirado Češyro katino šypsena ir kitų smagių dalykų (pvz., kuo skiriasi rytietiški ir vakarietiški drakonai).

[...]

Smagiai studijuoju "Pramanytų būtybių knygą". Labai maga keletą vietų pacituoti. Perskaitai ir iškart supranti, kad turi reikalą su žmogaus fantazija, mistika:
"Kita žuvis, Mulkiša (Goofang), plaukioja atbula, kad jai į akis nepatektų vandens. Žmonės kalba, kad ji "mėnulžuvės dydžio, tik daug didesnė". (Žavingas žuveliokės apdairumas ir itin aiškiai nusakytas jos dydis).
“Hsiao panašus į pelėdą, bet žmogaus veidu, beždžionės kūnu ir šuns uodega". (Iki šiol mėginu įsivaizduoti, iš ko tas panašumas į pelėdą.)
“Muzikinė gyvatė turi gyvatės galvą ir keturis sparnus. Jos leidžiami garsai panašūs į muzikinio akmens garsus". (Gal muzikės pasakytų, kokia čia muzika?)

/gintarelia, 2009 liepa/