Ambjørnsen (Ambjornsen), Ingvar

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail


Nuomonės apie rašytoją:



„Užkrėtė“ mane Ambjornsenu ir tapau jo knygų „fane“. Tai žavaus stiliaus pasakojimas apie šiek tiek kitokį, gyvenantį savame pasaulyje 32 metų keistuolį vyriškį Elingą. Veiksmo nedaug, svarbiausia – Elingo mintys, mąstysena, priverčianti susimąstyti, kas iš tikrųjų yra normalu, teisinga ir pan.

[...]

Ambjornseno pasakojimas apie Elingą – nuostabus.

/Dolitlė, 2006 rugpjūtis, 2007 liepa/

 

Baigiu Elingo istorijas sustatyti į vietas. Jeigu Nr. 1 nelabai patiko, Nr. 3 – labai, tai Nr. 2 tvarkingai atsistojo į savo vietą – per vidurį. Tik nežinau, kodėl taip slegia Elingo gyvenimas iki klinikos. Kaip ten bebūtų, įsimylėjau tą keistuolį ir trys knygos ilgai bus po ranka, kasmet pavartomos. Žiauriai laukiu paskutinės dalies, kurioje, įtariu, ateis laikas meilei...

/Aimma, 2007 rugpjūtis/

 

Man Elingas irgi labai tiko. Ir nepasakyčiau, kad pirmoji dalis slogi. Tiesiog antroji ir trečioji kai kada net gerokai juokingos, o pirmojoje tokio humoro mažiau. Tik man atrodo, kai skaitai iš eilės, viskas aiškiau susidėlioja.

/gintarelia, 2007 rugsėjis/

 

Ambjorseno perskaičiau visas į lietuvių kalbą išverstas knygas. Man labai patinka jo rašymas.

/rutast, 2008 kovas/

 

 Neseniai visą trilogiją perskaičiau... verta skaityti... nors man vis tik pirmoji dalis patiko labiausiai... tas Elingo pasaulio matymo kampas geriausiai atspindėtas pirmojoje dalyje....

/Minčiukas, 2008 balandis/

 

Pirmiausia trys Elingai. Nors ką čia apie juos rašyt, dauguma pažįstat šitą nepakenčiamai arogantišką tipą, pavertusį motinos gyvenimą pragaru. Bet vis tiek simpatišką, ar ne? Neatremiamai protingą, kilnų ir socialiai bei visaip kitaip susirūpinusį. Tai geriau palyginsiu su filmais. Jų irgi mačiau visus tris, bet jie su knygom siužetiškai „nesiporuoja“. Tiksliau, ne visai. „Elingas“, pats pirmas, kuris buvo pristatytas Oskarui, – pagal 3 knygą. „Mamytės Elingas“ – pagal vidurinę 2 knygos dalį, kur veiksmas vyksta Benidorme (tik filme vieta iškeista į Palma de Maljorką). Beje, statytojai buvo labai gailestingi ir pakeitė pabaigą. Atsimenat, kaip knygoj baigiasi jų atostogos? Tai va, filme Erna lieka gyva. O „Mylėk mane rytoj“ – pagal 4, kuris lietuviškai dar neišleistas. Tai dabar jau siužetą žinau. Nelinksmas, bet manykim, kad knygos stilius tai kompensuos (vis dar tikiuosi, kad bus ir pas mus išleista).

Dabar apie bendrą įspūdį. Filmai gana iliustratyvūs, aišku, neperteikiantys visų niuansų, ypač Elingo samprotavimų, ir būtų gal neverta jų žiūrėti, jei ne aktoriai. Kjelis Bjarnė gal kiek per gražus, sunku patikėti, kad iki ligoninės nepažinęs moters. Bet Elingas toks... nu toks... nepamirštamas, jau kaip savas pasidarė.

/Savūnė, 2008 spalis/


Ambjornsen'as su savo Elingu – mano meilių meilė.

/Rasma, 2009 vasaris/


Dauguma jūsų jau seniai šią seriją perskaitė, o aš va tik praeitą rudenį pirmąją perskaičiau, „užsikabinau“ ir specialiai darydama poros mėnesių pertrauką tarp kiekvienos jau visas tris pabaigiau.

Žavu... Keistuolis Elingas, kurio mintys dažnai ne visai jau tokios ir „keistuoliškos“, savita logika. Lengvas stilius, „šiltas“ humoras.

Ech... Galėtų jau išleisti ir ketvirtąją serijos knygą.

/Helianta, 2009 kovas/

 

Tikrai žavi serija. Į daug ką imi žvelgti šiek tiek kitaip.

/gintarelia, 2009 kovas/


„Vaizdas į rojų“, „Paukščių šokis“, „Kraujo broliai“ – nerealu. Na, nemažai jau kas ir skaitė. Pankas tas Ambjørnsenas... Žiauriai tiesiai ir paprastai viskas surašyta, ir juokinga, ir baisu, nes tikriausiai kiekvienas galime savyje atpažinti bent truputėlį Elingo. Pradėjau dabar ketvirtają dalį, „Mylėk mane rytoj“.

/madrugada, 2009 rugsėjis/

 

 

 

Atsiliepimai apie knygas:

„Vaizdas į rojų“

„Paukščio šokis“

„Kraujo broliai“

„Mylėk mane rytoj“

„Karalienė miega“

 

 


 

Vaizdas į rojų


Trumpai ir aiškiai:

Mane Elingas jau ir pirmoje knygoje sužavėjo.

/Dolitlė, 2007 rugpjūtis/

 

Plačiau:


Na, perskaičiau Ambjornseno „Vaizdą į rojų“ ir turiu pasakyti, kad tas vaizdas pasirodė nekoks. Vos pažinau pamiltąjį Elingą. Pirma ir trečia dalys nepaprastai skirtingos. Gal ir gerai, kad pradėjau atbulai skaityti, nes kitaip nebūčiau traukus iki trečios dalies. Ir būčiau daug ką praradus. Žinoma, kažkas paaiškėjo, bet mirtinai reikia perskaityti antrą dalį. Šiaip jau buvo sunku ir nuobodu skaityti tuos Elingo kliedesius, užtat supratau, kodėl Ambjornsenas laikomas „literatūros panku“. Erotinės fantazijos su norvegų premjere – net skandinavam turėjo būti kietas reikalas.

/Aimma, 2007 rugpjūtis/

 

Perskaičiau Elingą (pirmą dalį). Galiu pasakyt tik tiek, kad sužavėjo autoriaus fantazijos turėjimas. Juk ne kiekvienas sugebėtų parašyt monologą ir dar tokį. Kitų dalių turbūt neskaitysiu, nebent labai sugundytumėt. Labai jau vargau, kol baigiau.

/rutulux, 2007 rugpjūtis/

 

 Šitą skaičiau, man labai patiko.

/salome, 2008 balandis/

 

Ingvar Ambjorsen „Vaizdas į rojų“ (Elingas nr. 1) labai patiko. Talentingas rašytojas. Stilius lengvas, skaitosi greitai. Daug kas šioje temoje ją jau skaitė, tai tik trumpai pasakysiu, kad „Vaizde į rojų“ keistuolis Elingas stebi savo kaimynus žiūrėdamas į juos pro teleskopą ir pats kuria jų gyvenimo istorijas. Prisijungiu prie Elingo gerbėjų.

/Helianta, 2008 lapkritis/

 

 

 


Paukščio šokis

Perskaičiau antrąją Elingo dalį „Paukščio šokis“. Sakyčiau, pirmoji man labiau patiko... visas tas svetimų gyvenimų stebėjimas ir per juos kuriamas savas gyvenimo vaizdinys. Šioje daugiau veiksmo. Vėlgi, kaip ir ankstesniojoje knygoje, situacija pasirodė pažįstama. Manau, dauguma žmonių turi savyje mažus Elingus... 

/Minčiukas, 2008 kovas/

 

Oi, kaip smagiai skaitėsi, atrodo tokios „savos“ to Elingo mintys. Ir kodėl gi jis „kurorte“, o aš ne...

/Shusha, 2008 rugpjūtis/

 

O aš šį savaitgalį su Elingu draugavau, antrąja knyga („Paukščio šokis“). Kai kliniką pakeitė Ispanijos prisiminimai, labiau pradėjo patikti, lyg „grįžo“ tas Elingas, kuris taip sužavėjo „Vaizde į rojų“.

Šiaip nebloga knyga, mielai sugraužiau, bet pirmoji geresnė. Padarysiu pertraukėlę ir imsiuosi trečiosios.

/Helianta, 2009 sausis/

 

 

 



Kraujo broliai

 

Įrašykit mane į Elingo fanių gretas. Beje, juokas juokais, bet aš kartais pagaudavau save skaitydama Elingo postringavimus pritariamai linguojant galva... Išmintinga knyga. O tas humoras... Seniai taip smagiai ką buvau beskaičius.

[...]

Jei [jus] pirma dalis užkabino, tai trečia!!! Aš pradėjau nuo trečios, pirma lyg ir nuvylė, antros dar negavau. Bet tą trečią tai jau daugiau kaip savaitė laikas nuo laiko pasiimu ir kaifuoju.

/Aimma, 2007 rugpjūtis/

 

Baiginėju Elingo trečią dalį – galiu pasakyti tik vieną žodį – super! Labai laukiu ketvirtos dalies!

/ievule, 2007 lapkritis/


Nemirtingasis Elingas... Deja, perskaičiau jau trečią dalį, o dar norėtųsi ir tęsinio... paskui kito tęsinio...

/Shusha, 2008 rugpjūtis/






Mylėk mane rytoj


Sveikos, prisiduodu su I. Ambjornsen „Elsk meg i morgen“ (Mylėk mane rytoj). 4-oji Erlingo serijos dalis. Šį kartą pats Erlingas ieško meilės, o štai ir ji – pardavėja dešrelių kioske, suaugusiais antakiais ir didele nosim, bet vis tiek pati pačiausia vienintelė. Knyga paliko sumaištį, nes nebe tokia optimistinė, kaip antra ir trečia. Tai vis galvoju, kodėl. O šiaip – stiliukas išlaikytas, puikiai, kaip ir visa serija.

/madrugada, 2009 rugsėjis/


 

 

 





Karalienė miega


„Karalienė miega“ silpnesnė nei kitos.

/rutast, 2008 kovas/


Ambjornseno „Karalienė miega“ – nebloga, bet kitos jo knygos paliko didesnį įspūdį.

/trude, 2008 kovas/


Savo stiliuje - apie tuos, kas paribyje ar ant ribos. Pasakojama labai normaliu tonu ir stiliumi apie tai, kas nelabai normalu ... Kas neskaitė, nesakysiu, apie ką ir kaip, nes nebus intrigos. Tik pacituosiu, kas ant viršelio:
„Šitas namas tiesiog skirtas man, žinau, kad ir Gretei atrodo lygiai taip pat. Čia šviesu ir daug gryno oro, nors iš vienos pusės driekiasi Pajūrio gatvė, o iš kitos - geležinkelio linija. Tolimas automobilių gausmas nuteikia mane raminamai. Klausydamasis, kaip visi tie žmonės nuolatos duodasi iš vienos vietos į kitą, jaučiuosi ne toks vienišas. O Gretei visuomet sekdavosi geriau rašyti, kai aplinkui daug garsų - ji tiesiog negali pakelti tylos. Taip ir sėdime kiekvienas sau šimtmečio senumo šveicariško stiliaus viloje ir galvojame apie meilę. Arba apie jos parodiją. Nesu tuo visiškai tikras. Sėdime čia, geriame ir svajojame. Naktį, kai alkoholis pradeda grasinti paguldysiąs mus ant menčių, pėdiname i savo vienutes. Aš myliu ją, bet iš antrojo aukšto. Manau, kad ir ji myli mane. Ten, apačioje, pirmajame aukšte.“

/Alexia, 2010 balandis/