Wassmo, Herbjørg

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuomonės apie rašytoją:


Dinos trilogija ir „Septintas susitikimas“ buvo įvykis mano literatūriniame gyvenime, „Tora“ paliko jau mažesnį įspūdį, bet dar kabino, o štai „Bėgimas nuo Franko“ jau kėlė nuobodulį. Galbūt aš keičiuosi, o gal rašytoja keičiasi? Nežinau, abejoju, ar skaitysiu daugiau jos knygų...

/Mamce, 2007 gruodis/

 

Labai įsiminė Wassmo visos knygos, išskyrus „Bėgimą nuo Franko“. Ši nepatiko.

/Gintarasa, 2008 gegužė/


Labai labai labai patiko jos knygos. Žinoma, pradėjau nuo "Dinos knygos", po to perskaičiau visas kitas jos dalis. Sunkios knygos, bet tokios gerai taip užspaudžiančios smegenis, net nemoku kitaip išsireikšti. Kai perskaičiau šias knygas, nu nebegalėjau skaityti kažkokius lengvus skaitalus, taip norėjosi to tokio šalto sunkaus norvegiško grūzo ant galvos. Labai patiko ir "Stiklinė pieno". Kitokia šiek tiek knyga, bet užkabino ir savo rėžį manyje paliko. Vienintelė, kurią paėmiau ir niekaip negalėjau pabaigti skaityti, tai "Bėgimas nuo Franko". Nesisekė man ją skaityti, visai nepagavau, kas su kuo kodėl kur ir iš vis apie ką kalba. Gal kada pabandysiu dar kartą. Ir dar skaičiau vieną knygą iš trilogijos, kuri dar nėra išversta, yra tik pirma dalis, "Namas su akla stiklo veranda". Panašu kažkuo į Dinos istoriją, vėl tas kietas sunkus stilius, taip mane užkabinęs, laaaaaaaaabai patiko. Gaila, kad dar nėra tęsinio...

/Sielos Sparnai, 2009 liepa/


Aš tai dabar skaitau Wassmo „Tora“ 2 dalį. Kaip nekeista, antroji dalis man po kol kas labiau patinka. Pirmąją skaičiau sunkiau ir nuobodžiau.
Kažkaip ši autorė užkabino perskaičius „Dinos knygą“ ir visą trilogiją. Tada pradėjau skaityti „Bėgimas nuo Franko“ ir labai nusivyliau. Labai nepatiko knyga, net neturėjau noro jos užbaigti skaityti.

/mile, 2009 spalis/


Aš pradėjau nuo Dinos trilogijos, kuri man patiko, kaip ir Septintas susitikimas, ir... daugiau Wassmo tiesiog nebenoriu. Sutinku, jog ypatingos jos knygos, bet... nenoriu skaityti, man gana.

/SOFIJA5, 2009 lapkritis/

 

Šiaip dar esu visa esybe panirusi į Herbjørg Wassmo kūrybą. Dabar nusprendžiau, kad jos knygas skaitysiu pasitaupydama, nes susipirkau visas, kiek buvo. Kol kas kiek perskaičiau, nei viena nenuvylė. Jos stilius kažkuo primena J. Picoult. Ta prasme, užkabinimo lygiu.

/Subjektyvi, 2009 lapkritis/

 

Aš, perskaičiusi "Septintas susitikimas", irgi puoliau visas pirkti ir skaityti. Bet galiu pasakyti, kad ne visos taip patinka... “Dinos knygos” trilogija įdomi, bet antroji knyga apie tą jos sūnų... Na, kažkaip užkniso tas jo ėjimas per mergas, buvo neįdomu skaityti. Bet kadangi visas tris turėjau nusipirkusi, tai antrą skaitant mesti ranka nekilo. Perskaičiau. Trečia vėl buvo įdomi. Dar buvau pradėjusi “Bėgimas nuo Franko”, bet kažkaip neįtraukė ji manęs... nebaigiau (kas retai būna). Gal kada vėl paimsiu.

/Kirameki, 2009 lapkritis/



  

Atsiliepimai apie knygas:

„Dinos knyga“, „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“

„Septintas susitikimas“

„Tora“ (Namas su akla stiklo veranda“, Nebylus kambarys“, Beodis dangus“)

„Bėgimas nuo Franko“

„Stiklinė pieno“

Šimto metų istorija“

 

 

 


Dinos knyga

Laimės sūnus

Karnos kraitis


Trumpai ir aiškiai:

Atsimenu, kad labai patiko „Dinos knyga“.

/Pajauta, 2007 balandis/


Mano kygų knyga. Nereali!

/Gili, 2007 birželis/


Man “Dinos knyga” nerealiai artima dūšiai.

/braske77, 2008 lapkritis/

 

Plačiau:


Wassmo su Dina – revoliuciniai. Tikrai tiktų į temą apie knygas, kurios pakeitė kažką gyvenime. Galima sakyti, kad aš nuo jos iš naujo užsikabinau skaityti (buvau padarius kokių 5 metų pertrauką...). Patinka savo skandinaviškumu, fatališkumu, laukiniškumu, kuris labai kontrastingas pakankamai buitiniam fone.

/Seppuku, 2007 kovas/

 

„Dinos“ trilogijos pirmoji knyga geriausia, o tolesnės pasirodė mažiau įdomios...

[...]

„Dinos knyga“ liuks, klasika apie moters stiprybę, įkvepianti, užburianti, knyga, kurią prisimeni.

/Snape, 2007 balandis, birželis/

 

Man „Dinos knyga“ patiko laaabai, „Karnos kraitis“ neypatingai, na o tos trečiosios – „Laimės sūnus“ – nepabaigiau, nepatiko, susidarė įspūdis, kad kol autorė rašo apie moteris, tai viskas tvarkoj, bet su vyriškos psichologijos supratimu neypač...

/Azazella, 2007 balandis/

 

Trilogijos dalys man skirtingai skaitėsi. Įspūdingiausia – pirmoji dalis, „Dinos knyga“. Stiprūs, šiaurietiški charakteriai tikrai įstrigo. Antroji ir trečioji dalys jau ne taip sužavėjo.

/Dolitlė, 2007 balandis/

 

Ir man pasirodė, kad kitos dvi, tik bandymas pratęsti, o ne kurti vėl, kai vėl turi ką pasakyti. Dina buvo įspūdinga savo šiaure, kaip Markesą skaitant ir per šalčius karštis krečia (negaliu jo skaityti vasarą...).

/norako, 2007 balandis/

 

Dinos pirmąją dalį skaičiau – labai patiko, o vat likusios dvi knygos taip ir liko nebaigtos skaityti.

[...]

„Dinos knygą“ skaičiau gal prieš metus, bet dar dabar atsimenu, apie ką knyga. Paliko neišdildomą, stiprų įspūdį, bet to nepasakyčiau apie likusias trilogijos dalis. Tikrai verta paskaityti „Dinos knygą“.

/rutast, 2007 balandis, birželis/

 

Skaičiau neseniai, įspūdį tikrai paliko didelį. Tik man gal šiek tiek per niūri, sunki ji buvo, ypač kai skaičiau žiemą šaltame kambarėly...

/madrugada,  2007 birželis/


 Ne skaičiau, o rijau. Ir nesutikčiau, kad tai niūri ir šalta knyga – greičiau priešingai. Gal todėl, kad pagrindinė herojė pasirodė labai artima.

/Sophi, 2007 birželis/

 

Man ji nelabai patiko, o mano mamai labai. Bet aš skaičiau ją būdama paauglė, gal tiesiog per anksti. Reiktų kada vėl perskaityti.

/muminukas, 2007 liepa/

 

Šiaip jau Dinos trilogiją įsiminiau kaip pirmą mano skaitytą, kur tęsiniai nenusileido pirmai daliai.

[...]

Bet kaip vis dėlto įdomu. Man Dinos trilogijos visos trys knygos patiko ir kabino – kaip tik galvojau, kad va, ko gero, vienintelis pavyzdys, kai tęsiniai verti pirmosios knygos... O filmas – sutinku, blankus prieš knygą.

/*saulėgrąža*, 2007 spalis, gruodis/

 

Vakar vakare baigiau H. Wassmo „Dinos knygą“. Ilgai tempiau, išsigandusi Jertrūdos mirties, ir knyga ilgai gulėjo lentynoje, kol nusprendžiau, kad reikia ją pagaliau grąžinti skolintojui, tai „teko“ prie jos grįžti. Vėjuota, atšiauri, aistringa, jūra kvepianti knyga. Prabudino manyje giliai ir ramiai tūnančią Diną. Laukinę. Tiesią. Nepripažįstančią ribų. Veikė mano elgesį ir nuotaikas. O tai biški gąsdino.

Gražu matyti, kad kažkada žmonės susirinkę dainuodavo. Labai noriu, kad tokie laikai grįžtu. Kai įsivaizduoju, kaip Levas dainuodavo rusiškas dainas, šiurpas eina. Kartu įdomu buvo skaityti, kaip vyksta prekyba 19 amžiuje.

/Svajotoja, 2007 lapkritis/

 

Prieš porą savaičių ir aš užbaigiau „Dinos knygą“. Keista, bet tikrai patraukianti.

[...]

Na, ne pati knyga keista, bet pati veikėja savo poelgiais. Taip ir nesupratau, kodėl ji atsikratė tais vyrais – nebereikalingi ir atia suvisam? Nors, iš kitos pusės, jei būtų teigiama, įtelpanti į standartus, ir knygos nebūtų.

/Kirma, 2007 lapkritis/

 

Perskaičiusi H. Wassmo „Dinos knygą“ puoliau prie „Laimės sūnaus“. Na ir ką... Skaitau (jau daugiau nei pusė perskaityta) ir galvoju, kada čia pradės būti įdomu... Na kaip nuobodu. Net nepalyginsi su „Dinos knyga“, kuri buvo jausminga ir įsimintina. O čia – tuščia tuščia...

/Svajotoja, 2007 gruodis/

 

Sutinku, man irgi „Laimės sūnus“ sunkiai skaitėsi. „Dinos knyga“ geriausia, trečia dalis irgi gera.

[...]

Vėl grįžtu prie Dinos trilogijos. Antra knyga man tokia slogi pasirodė. Skaitai ir jautiesi

kaip susitepęs. O „Karnos kraitis“ tolygu pirmai daliai. Čia tik mano nuomonė.

/Irvel, 2007 gruodis/

 

Man irgi ne vienodai patiko. Aš jau anksčiau minėjau, kad taip ir likau antros ir trečios „Dinos knygos“ dalių neperskaičiusi. „Dinos knyga“, atsimenu, taip patiko! Po to, kai išleido 2-ąją „Laimės sūnų“, griebiau ir nusivyliau, taip trečios dalies ir likau neperskaičiusi. Gal nelipo ji man todėl, kad po „Dinos knygos“ buvo praėjęs didelis laiko tarpas ir tikėjausi daugiau to malonumo, kurį patyriau beskaitydama „Dinos knygą“.

/Pajauta, 2007 gruodis/

 

Na aš tai perskaiciau visas trilogijos dalis vienodai su malonumu, na gal kiek pirmoji buvo jausmingesnė... Tačiau tikriausiai man tuo gyvenimo momentu jos buvo tokios prie širdies... Bet filmas „Aš Dina“ tai nuvylė. Būčiau knygos neskaičius, tai nelabai būčiau ir supratus, kas filme vyksta.

/saule^, 2007 gruodis/

 

Man „Dinos knyga“ iš Wassmo kūrybos pati pačiausia ir stipriausia.

/katinas2, 2008 birželis/

 

„Dinos knyga“ labai labai patiko. Bet kai pradėjau skaityti „Laimės sūnų“, nusivyliau. Iki „Karnos kraičio“ net nepriėjau.

/Jurzole, 2008 liepa/

 

Esu turbūt viena is nedaugelio, kurių ši knyga ypatingai nesužavėjo... Nežinau, man buvo „šalta“ tą knygą skaityti, per daug niūri.

/Darling, 2008 rugpjūtis/

 

„Dinos knyga“ tikrai stebuklinga. Labai seniai mano skaityta, bet niekada nebus  pamiršta.

[...]

Seniai skaityta. Superinė knyga. Tiesa, ne kiekvieno skoniui, nėra lengva ir paprasta.

/SOFIJA5, 2008 rugsėjis, 2010 sausis/

 

„Dinos knyga“ skaitėsi labai greitai, bet kad labai patiko – negalėčiau pasakyti. Ir net nežinau, ar tęsinių labai jau geidauju... Kaip visada, labai sunku argumentuot (čia kaip ir meilėj – negali papunkčiui įvardint, už ką myli... Pradžioj nervino, kad neperprantu aš tos Dinos, paskui jau pasirodė, kad susigyvenau, dar vėliau supratau, kad nė velnio. Per visą knygą erzino akcentuojamas seksas, nors negali sakyt, kad perteiktas vulgariai, bet man pasirodė per daug ir visai nereikalinga. Apskritai labai nemėgstu sekso knygose – ne dėl to, kad davatka būčiau, bet man tai asocijuojasi su nupiginimu, banalumu, bulvariškumu – kas vilioja mases? Seksas, smurtas, mirtis. Žodžiu, nemanau, kad XX a. klasikos fondų knygai būtinas šitas elementas, bet akivaizdu, kad autorei kitaip atrodė, gal Dinos paveikslas jai būtų buvęs neišbaigtas be to seksualinio jos gyvenimo pusės atvaizdavimo.

/geniuks, 2008 rugsėjis/

 

Jau seniai skaičiau šitą trilogiją. „Dinos knyga“ man pasirodė stipriausia ir su malonumu perskaičiau. Antra ir trečia dalys šiek tiek nuvylė. Tad jei „Dinos knyga“ „neužkabino“, manau, tikrai gali neskaityti tęsinių. Nors aš vien iš smalsumo jas bent perversčiau.

/Dolitlė, 2008 rugsėjis/

 

Iš lėto, pasimėgaudama ir susižavėjusi „Dinos knygą“ skaitau.

/kiršė, 2008 spalis/


Man patiko, bet skaičiau daugiau nei prieš 10 metų. Mėgstu Wassmo, manau, kad ten ji pati ta.

/martux, 2010 sausis/


Man visi skandinavai super, ir Dinos trilogija taip pat labai patiko. Bet reikia pajust tą jų gyvenimo būdą, tą neskubrumą, daug ko nutylėjimą, kai lieka tarp eilučių. Tą velnišką moterų tvirtumą - vis dėlto vikingų palikuonės, vyrų netuščiažodžiavimą...

/Nelsona, 2010 vasaris/


Perskaičius prologą, net pasimečiau ir numečiau. Tuomet po kelių savaičių vėl pabandžiau skaityti, bet vis tik pradžia man nepatiko. Viskas atrodė taip niūriu ir beviltiška. Nors po to mane labai sužavėjo Dinos asmenybė, tokia stipri, valinga, ryžtinga. Vis tik verta buvo pabandyti antrą kartą skaityti.
/Fatimaallaa, 2010 rugsėjis/


Labai mielai perskaičiau Dinos trilogiją. "Laimės sūnus", nors daugelio ir labiausiai kritikuotas, man gal didžiausią įspūdį paliko. Galvoju, gerai, kad neskaičiau anksčiau, o tik dabar, nes būdama mama visai kitaip žiūriu, ir motinos atsakomybės bei asmeninės laisvės temos daug jautresnės. O Dinos trilogija man turbūt labiausiai apie tai ir yra.

/madrugada, 2011 rugsėjis/

 

 

Septintas susitikimas

 

Gera knyga. Labai patiko.

[...]

Kaip aš supratau, tai autorė „Septintajame susitikime“ norėjo pasakyti,kad visi mes turim savo likimą, kad visi mes turim savo antrą puselę, ir jei jau tau skirta ta puselė, tai kartais taip susiklosto aplinkybės, kad galiausiai jos vis tiek susitinka, nesvarbu, ar tiesiai susitinka, ar po išbandymų. Kad ir pagrindinei herojai vaikystėje praskelta galva, to berniuko. Juk akmuo tai mergaitei, pagr. herojai Rutai, pataikė visai netyčia į kaktą, o tik kažkur atsitrenkdamas ir atšokdamas atgal. Ar tai ne likimas? Tai jau ir buvo jiems abiem, kaip savotiškas ženklas. Sako, gyvenime atsitiktinumų nebūna, būna tik ženklai, kuriuos reikia mokėti skaityti...

/Pajauta, 2007 balandis/

 

O man taip džiugu, kad būna įvairių nuomonių, tai ir pasisakysiu, man tai visai nepatiko ši knyga, siužetas dėl siužeto, dirbtinė kažkokia, nežinau, netikra ir nors tu ką, nors gerbiau Wassmo nuo Dinos taip „aklai“, tai net gaila buvo atsitokėt, bet... O ir jausmai... Na sukurta kažkaip man ta knyga tik tam, kad būtų sukurta tarsi, o ne kad kažką pasakyti ji norėtų. Bet tai tik dar viena nuomonė...

/norako, 2007 balandis/

 

Nepadarė įspūdžio, pasijutau panašiai, kaip norako parašė, kad nelabai ten kas pasakyta.

/miegelis, 2007 balandis/

 

Taip, „Septintas susitikimas“ – kitokia nei Dinos trilogija. Man tikrai patiko. Švelnesnė, jaukesnė, ramesnė knyga.

/Dolitlė, 2007 balandis/

 

Gera knyga (iš siužetinių), bet, manau, šiek tiek pavojinga vienišiams. Būčiau vieniša, skaitydama šitą knygą visai susiromantinčiau ir vilku į mėnulį staugčiau. Jau dabar panašių minčių buvo.

/Snape, 2007 balandis/

 

Iš pradžių nelabai „kabino“, bet dabar jau „veža“.

/Gintarasa, 2007 rugsėjis/

 

Man tai šita knyga labai patiko, kažkaip keistai buvo, skaičiau ją ir jaučiau du jausmus vienu metu, ir nervino, ir padėt negalėjau. Nervino, nes buvo kiek kitokio stiliaus, negu buvau pratusi skaityti (tai buvo pirmoji Wassmo skaityta knyga, vėliau užsikrėčiau ir daugiau skaityti šią rašytoją), ir lentynoje gulėjo kiek patrauklesnės ir labiau mano skonį atitinkančios tuo metu knygos, todėl rūpėjo greičiau perskaityti ir griebtis savo mylimųjų knygų, bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau įtraukdavo ir savąsias jau ne taip skubėjau griebti.

/luiziana, 2008 kovas/

 

Gėda prisipažinti, bet „Septintas susitikimas“ pirma Wassmo knyga, kurią perskaičiau... Patiko nerealiai. Skandinaviškas literatūros stilius apskritai turi savo specifiką, ne visi jį įsimyli. Labai patiko siužeto struktūravimas – tai, kaip pirmas skyrius atsiliepia veiksmui plėtojantis. Yra neįkyrios didaktikos, priimtinos psichologiškai. Atsivertus taip įtraukė, kad nepastebėjau nei kiek valandų, nei kokia savaitės diena...

/Šilingė, 2008 kovas/

 

Tikrai graži knyga apie meilę, kai galiausiai vis tiek atsiduri pas žmogų, kuris tau skirtas. Ačiū, kad rekomendavot.

[...]

Patiko, bet negalėčiau sakyt, kad geriausia knyga, kokią skaičiau. O šiaip šiltesnė nei „Dinos knyga“, visgi apie meilę pagrinde.

/Mexxica, 2008 liepa/

 

Knyga patinka, bet dar taip neužsikabinau, kad vis norėčiau skaityti, gal vėliau įtrauks labiau.

[...]

Už „Dinos knygą“ man tikrai labiau patiko, šiltesnė ir ne tokia niūri. Patiko, bet pavadinčiau tiesiog meilės romanu su gera pabaiga, mintis tokia, kad jei skirta būti su savo žmogum, tai niekur nuo likimo nepabėgsi.

/Darling, 2008 rugpjūtis–rugsėjis/

 

Pritariu, man taip pat šioji knyga buvo geresnė už tą trilogiją. Wassmo būdingo niūrumo galima įžvelgti ir joje, bet žymiai mažiau, čia viskas šviesiau ir lengviau skaitosi.

/luiziana, 2008 rugsėjis/


Tai mano pirmoji pažintis su šia rašytoja. Knyga man patinka, tik ji man pasirodė labai liūdna. Vietomis net graudulys suima ir ašaros akyse beskaitant pasirodo.

[...]

Šitą knygą ir aš rekomenduočiau paskaityti. Labai graži, šilta ir miela meilės istorija. Skaitant net verkt norėjosi vietomis. Man ši knyga labai patiko.

[...]

Tos graudžios vietos duoda knygai žavesio. Per savaitgalį jau daugiau kaip pusę suskaičiau. Skaičiau, žavėjausi, šniurkščiojau ir gailėjau. Labai jau įsijaučiau į knygą.

[...]

Baigiau skaityti. Knyga man patiko - graži, šilta, jausminga ir tuo pačiu graudi. Knyga labai atitiko šio meto mano nuotaikas ir ją suskaičiau su malonumu. Tai buvo mano pirma pazintis su šia rašytoja ir manau, kad jos knygų daugiau perskaitysiu.

/agnuzeb, 2008 lapkritis, 2009 vasaris/


Baisiai džiaugiuos atradusi šią knygą, kadangi dabar nebegaliu atsitraukti. Labai švelni, graži istorija. Ir kaip tik tinkanti Valentino dienai skaityti.

[...]

Man be proto patiko. Jau tokia žavi meilės istorija... Galbūt pernelyg sentimentali esu, bet skaitydama prisiminiau savo vaikystės/paauglystės meilę, bet ji tikrai neprilygo pagrindinių herojų meilei. Ir šiai knygai labai tiktų posakis „pirma meilė nerūdija“. Skaičiau ir žavėjausi tiesiog.

/Darkness, 2009 vasaris, kovas/

 

Aš esu skaičiusi Wasmo ir „Septintą susitikimą“, ir „Stiklinę pieno“. Pirmąją pati pirkau, o antrą pasiskolinau ir džiaugiuosi, kad nepirkau. Galiu pasakyti, kad man abi patiko, bet literatūrine prasme ir man labiau tiko „Septintas susitikimas“.

/Darling, 2009 kovas/


Labai patiko, paskutinius puslapius vakar baiginėjau su dideliu gailesčiu, kad jau viskas, dar taip norėjosi, kad visa ta magija dar prasitęstų... Šiltesnė ir „normalesnė“ nei „Dinos“ trilogija, galiu drąsiai sakyti, kad ir vėl iš naujo atradau šią autorę, bandysiu greitu laiku dar ką nors.

/martux, 2009 birželis/


Man ši knyga tikrai patiko.

/SOFIJA5, 2009 spalis/


Po nevykusio bandymo įsijausti į "Bėgimą nuo Franko", pasiėmiau "Septintą susitikimą". Iš pradžių skaičiau "nepatikliai", vis laukiau ir lyginau su pirmiau minėtąja, bet lengvi, tarsi dailininko, potėpiai, dviejų pagrindinių veikėju charakteriai, atskleidžiami jau (beveik) žinant istorijos baigtį, sugrįžtant į jų vaikystę ir nuolat persipinančius kelius, nuteikė labai nostalgiškai, tarsi paraleliai pergyvenčiau savo pačios, nors ir visiškai skirtingas, gyvenimo peripetijas. Priverčia susimąstyti apie tai, ar geriau klysti/klupti/dvejoti, bet nuolat siekti/ieškoti savo gyvenimo meilės, nors tam prireiktų viso gyvenimo, ar gyventi susitaikius, kad tos meilės nėra, nes kitaip būti negali, nesvarbu, kad jautimasis nelaimingu priveda prie ligos ar savižudybės... Dar romanas pasirodė stiprus herojės išgyvenimų pateikimu, juos prilyginant naujiems pojūčiams per dailės prizmę - spalvas, kintančią šviesą, matymo kampą... Labai patiko tokios alegorijos. Kartais net atrodė, jog rašo vyras. Tačiau perskaičius daugiau nei pusę knygos, atsirado vis daugiau detalių, primenančių grynai moterišką romaną (pvz., visiškai neįtikinęs susitikimas viešbutyje, ir pan.). Nežiūrint to, romaną įvertinčiau LL.

/tutele, 2010 vasaris/

 

Nuteikė labai nostalgiškai ir atrodo kiekvieną tą jų mintį išgyvenau kaip savo, nes irgi turiu tokį žmogų, su kuriuo kas keli metai susibėgu ir dažniausiai vėl dramatiškai išsiskirstom. Tai tema man buvo baisiai artima. Ne visada pavyksta skaitant apie žmonių jausmus, juos įsivaizduoti, suprasti, o ką jau ten išgyventi kaip savo... Bet Wassmo šitą sugeba.
/Junda, 2010 vasaris/


Nebloga knyga, bet, man rodos, Dinos trilogija gerokai stipresnė.

/langana, 2010 kovas/


Tai pirmoji Wassmo knyga, kuri man tikrai laaabai prie širdies. Nėra to niūrumo, kažkokia šiltesnė, dūšiai artimesnė. Tiesiog traukia, užburia tie susitikimai, paties likimo skirti. Labai, labai patinka, nors dar ne tiek daug teperskaičiau.

/saintlina, 2011 rugsėjis/

 



Tora ("Namas su akla stiklo veranda", "Nebylus kambarys", "Beodis dangus")

 




"Namas su akla stiklo veranda" įtraukė taip, kad nesitikėjau. Viskas aprašoma mažos mergytės akimis, jokio vulgarumo, kurio šiek tiek

prisibijojau.. Tai pasakojimas apie vienišą mergaitę, išnaudojamą patėvio, pašiepiamą aplinkinių. Ji siekia

motinos dėmesio, idealizuoja savo mokytoją, į kurią labai nori būti panaši... Labai rekomenduoju, bent jau kol neperskaičiau iki galo, labai įdomu.

/Elnes, 2007 balandis/

 

Perskaičiau "Namą...", bet man tokio įspūdžio kaip Dina nepaliko. Na, tikriausiai normalu, čia jos viena pirmųjų lygtais knygų. Vienas džiaugsmas, kad trilogija, tai reiškia, bus dar mylimos rašytojos knygų ir daugiau.

/Gili, 2007 gegužė/

 

"Namas..." patiko, kaip ir visos Wassmo knygos. Dar beskaitydama pagalvojau, kad gal veltui dabar skaitau, nes kol išleis kitą dalį, šitos smulkmenas būsiu jau pamiršus. Taip būdavo ir su „Dinos“ trilogija – pasiimi antrą, trečią knygas po pertraukų ir bandai atgaminti buvusius įvykius, „suvesti galus“...

/Mamce, 2007 birželis/

 

Nors, tiesą pasakius, „Namas su akla stiklo veranda“ man pasirodė pilkiausias iš Wassmo knygų, ale vis tiek laukiu tęsinio.

/Neverk, mama, 2007 liepa/

 

Perskaičiau „Namą su akla stikline veranda“. Wassmo knygos jau patikrintos. Jei siužetas ir nelabai, tai visada atpirks metaforiška, vaizdinga kalba. Tema vėlgi panaši. Bet pritariu, kad geriau skaityti visą trilogiją.

/Aimma, 2007 liepa/

 

"Namas su akla stiklo veranda" man labai patiko, bet prieš miegą nerekomenduočiau skaityti, nes tokį slogų įspūdį paliko. Verčianti susimąstyti ir kaip visada kupina skandinavams būdingo atšiaurumo bei šaltumo, žuvies kvapo ir banguotos jūros. Vienu žodžiu, Wassmo savo stilių išlaiko. Labai gyvenimiška knyga. Nenoriu pasakoti turinio, o tai bus neįdomu skaityti.

/kryyste, 2007 spalis/

 

„Tora“ esu labai sužavėta, siūlau perskaityti visoms, kas mėgsta skaityti apie žavų „moters pasaulį“...

/G.Envy, 2007 lapkritis/


Su didžiausiu malonumu skaitau, tiksliau, baiginėju H. Wassmo „Toros“ pirmąją dalį. Greta „Dinos“ ir „Septinto susitikimo“ ši man taip pat lyg mažas literatūrinis stebuklas, su daugybe šilumos ir liūdesio.

[...]

Labai patiko. Nors... Perskaičiusi penktą Wassmo knygą jau galiu įžvelgti kažkokius dėsningumus. Ryškiausias jų – mergaitės/moters paveikslas su šiokiais tokiais, sakyčiau, net ribiniais paplaukiojimais.

[...]

Man „Toros“ antroji dalis tiek panaši į pirmąją, kad net nepasakyčiau, kuo jos skirtingos. Ir šiaip. Kam rašyti trilogiją, jei niekas nepasikeičia, viskas nenutrūkstamai tęsiasi. Neįsivaizduoju simfonijos iš trijų vienodų dalių.

/martux, 2009 rugsėjis, spalis/


Patinka man skandinaviška literatūra. Parašyta įtaigiai įtikinamai, ir tuo pačiu tarsi žvelgiant iš šalies. Knygoje atskleidžiamas vidinis mergaitės pasaulis, kaip ji suvokia išorinį pasaulį, kas vyksta su ja ir kartu tarsi praplaukia pro šalį. Gluminanti, skaudi ir labai įtikinama istorija. Lauksiu kitų šios trilogijos dalių. Rekomenduoju skandinaviško stiliaus gerbėjoms ir mamoms, auginančioms mergaites.

/zis, 2010 balandis/


”Nebylus kambarys” privertė iš naujo perskaityti ,,Namą...". Atvirai pasakius, nesuprantu, kam reikėjo kelių knygų faktiškai tai pačiai istorijai. Antroji dalis prasideda tarsi būtum atvertus naują pirmos knygos puslapį. Matyt, neišėjo dėl apimties kitaip padalinti, bet tiek jau to... Labai sunkiai emocine prasme skaičiau šias knygas. Net pagalvojau, kad tiek betrūksta, kad kokiame forume pradėčiau siūlyti kastruoti pedofilus. Su visom kastravimo detalėm. Bene pirmą kartą pajutau ir autorės subjektyvumą, na, kiek suprantu, tai nėra labai profesionalu, bet... Šiaip manyčiau, kad turinys kiek užgožė Wassmo kalbos stilių, nebėra tiek metaforų, simbolių... net nemoku įvardyti, ko ten pasigedau, gal kokios dermės, vietomis išlenda publicistikos užuominos. Menine prasme, ko gero, gal ir nebus stipriausia, bet įtaigumo... Jeigu žmonės daugiau skaitytų, kai kurios problemos būtų sprendžiamos greitai ir vietoje.

/Aimma, 2009 gruodis/


Per ilgąjį savaitgalį suskaičiau "Toros" trilogiją. Jau kaip panirau į skandinaviškąjį ir "wasmiškąjį" pasaulį, tai ir negalėjau atsitraukti. Norom nenorom lyginau abi H. Wassmo trilogijas. Manau, "jaunesnoji", anksčiau parašytoji "Tora" ne ką nusileidžia "Dinai", o gal ir lygiavertė. "Tora" - lyg ir žemiškesnė, ne tokia mistįška. Tad tos, kurioms patiko "Dina", skaitykite ir "Torą".- stiprios asmenybės, o ir tikrai vaizdinga, turtinga kalba neturėtų nuvilti.

/Dolitlė, 2010 lapkritis/

 

„Beodis dangus“ labai patiko, kaip ir anos dvi dalys. Trūks. Tikrai galėtų būti dar. Norėčiau

/martux, 2010 lapkritis/


Vakar baigiau skaityti antrąją Toros dalį. Ji paliko labai daug jausmų, tarp kurių - ne tik susižavėjimas autorės gebėjimu atskleisti mergaitės charakterį ir stiprybę tokiame baisiame fone, bet ir sugebėjimu aprašyti šią istoriją tarsi iš tolo... Dažnai skaitydama knygą tarsi susitapatinu su vienu ar kitu herojumi. Šioje knygoje tai yra visiškai neįmanoma, nes pasakojimas nuolatos vinguriuoja tarp numanomo ir tikro įvykio. Labai stipri knyga, rekomenduotina visoms skandinaviško stiliaus mėgėjoms. Tačiau [...] visiškai nerekomenduotina toms, kuros negali skaityti istorijų apie skriaudžiamus vaikus.

/zis, 2010 spalis/


Ką tik pabaigiau "Beodį dangų" ir todėl dabar liūdžiu. Kažkaip nesitikėjau tokios pabaigos ir apskritai, Toros istorija labai neįtikima šitoj trečioj knygoj pasirodė. Galbūt dėl to, kad autorė nuolat gilinosi į jos jausmus ir fantazijos pasaulį. Nepaisant to, ši trilogija sukrėtė ir suteikė daug apmąstymų. Beje, be pačios Toros istorijos labai dideli įspūdį paliko jos tetos ir jos vyro istorija, ir visa nugalinti meilė.

/zis, 2011 kovas/


„Beodį dangų" skaičiau pavėluotai, pirkti nenorėjau, nes ši trilogija - ne ta, kurią skaityčiau antrą kartą, o pasiskolint nebuvo iš ko. Kiek nustebino autorės pasitikėjimas skaitytojų ištikimybe. Turiu galvoj, kad pradeda naują dalį taip, lyg skaitytojas būtų ką tik padėjęs į šalį prieš tai ėjusią knygą. Gal norvegai taip ir galėjo skaityti, mums 3 dalys buvo išdėstytos, jei neklystu, per 3 metus. Gera knyga, gera trilogija. Man ji pasirodė viena geriausių Wassmo knygų (turiu galvoje visas tris). Na, baisiai originalios ir tikslios jos metaforos. Jeigu kalbėt apie temą, tai atvirai kalbant, nelabai įsivaizduoju skandinaviško kūrinio be pedofilijos temos. Bet jeigu iš visų kas nors norėtų perskaityti vieną tokios temos knygą, siūlyčiau šią trilogiją - skaudi, įtaigi, meniška.
/Aimma, 2011 birželis/




Bėgimas nuo Franko

 

Ką tik baigiau Wassmo „Bėgimas nuo Franko“. Pasinaudosiu žaviu marakeš apibūdinimu – nieko pribloškiančio... O gaila... Kažkaip buvau isitikinusi, kad Wassmo mano rašytoja, o štai „Bėgimas...“ jau kėlė nuobodulį. Rodos, ir siužetas palyginti įdomus, ir pasakojimas apie skirtingas asmenybės dalis originalus, bet daug kažkokių „tuščių“, mano akimis, žodžių, kuriuos išbraukus romanas nenukentėtų...

/Mamce, 2007 gruodis/

 

Wassmo „Bėgimas nuo Franko“ – nei patiko, nei nepatiko. Atvirai kalbant, nuobodu.

/Aimma, 2008 kovas/

 

Nebloga,bet nuobodoka knyga, žodžiu, kažko tai istorijai stigo. O gal aš, nuvargusi ir išsekusi, nebuvau pasirengusi.

/LINCE, 2008 birželis/

 

Ilgai ir nuobodžiai yriausi per šią knygą, kol galų gale mečiau nebaigusi ir pardaviau... Nežinau, visai neužkabino.

/Palaida Bala, 2008 spalis/

 

Skaičiau visas į lietuvių kalbą verstas Wassmo knygas. Bet ar nemanai, kad „Bėgimas nuo Franko“ yra pati paviršutiniškiausia ir kažkokia beprasmiškiausia, palyginus su visom kitom jos knygom? Aš ją skaičiau tikėdamasi kažkokios atomazgos, bet kai perskaičiau paskutinę eilutę, man pritrūko pabaigos ar dar ko... Tiesa, dar mane erzina paskutiniu metu jos pamėgtos temos – prekyba žmonėmis, seksualinė prievarta. Apie tai rašo „Stiklinėje pieno“, „Namas su akla stiklo veranda“, ir taip pat gana paviršutiniškai...

/mimozyte, 2009 kovas/

 

Nepasirodė ji man tokia bloga. Man labai patiko herojės alter ego – moteris, veikianti greta herojės. Pacituosiu: „Stovėjau šv. Morkaus bažnyčioje priešais Mergelės Marijos altorių ir uždegiau balčiausias žvakes, kokias ten radau. Vieną – už baseiną mano nepažįstamos motinos pilve, kitą – už vaiką po sunkvežimio ratais, ir dar vieną – už Franką.
  – Už ką degi žvakes?
  – Už Franko dukras ir jo apgautą zmoną, – atsakė Frida.“

Arba: „Frida ramiai jam atsakė – gerai nesupratau ką. Bekalbėdamas jis pasižiūrėjo į laikrodį. Ji iš karto padarė tą patį. Tada vienas kitam nusišypsojo, tarsi tai būtų buvę suprantama tik jiems abiems.“
Gal ir ne pati giliausia sudėtingo likimo moters jausmų analizė, viskas slysta paviršiumi. Bet turbūt toks ir buvo knygos sumanymas: tiesiog viena lengvai papasakota istorija apie liūdną patirtį ir kelią „sutarimo su savim link“. Dar nebaigiau skaityti, nežinau pabaigos, bet kažko ir nesitikiu. Man knyga tinka tokia, kokia ji yra, ir nedristu lygint su Dina, nes jos labai skirtingos.

[...]

“Bėgimas nuo Franko” man buvo artimas, palietė kažką man svarbaus, netgi nesigilinant labai į siužeto įdomumą - neįdomumą ar charakterių stiprumą (kaip kažkas lygino su Dina). Man asmeniškai šitie dalykai “Bėgime” buvo neesminiai.

/Alexia, 2009 kovas, gegužė/


Gera knyga, bet ne lengvas skaitymėlis. Nenoriu labai komentuoti nepabaigus, bet jau dabar žinau, kad nepavadinčiau jos geriausia Wassmo knyga.

[...]

"Bėgimas nuo Franko" jau nuograužų krūvelėje. Šiek tiek atsibodo tas susidvejinęs blaškymasis. Pagalvojau - neverta laiko gaišti.

/zose61, 2009 liepa, rugpjūtis/


Labai nesiplėsiu su įspūdžiais, nes labai didelių tų įspūdžių ir nėra po šio kūrinio – patiko pats pirmas skyrius ir priešpaskutinis. Vidurys – liguistas kažkoks. Perskaičius pirmąjį skyrių tikėjausi visai kitokios knygos, istorijos... Bet pažintį su Wassmo būtinai pratęsiu.

/supersandryte, 2009 rugsėjis/

 

Myliu Wassmo stilių, jos knygas, nu bet va šitos knygos nesugebėjau net įpusėti. Perskaičiau gal 20–30 puslapių ir viskas, supykau ir padėjau ją atgal į lentyną. Tai buvo jau gana senai, bet tas likęs ne koks įspūdis vis sutrukdo ją paimti dar kartą ir pabandyti paskaityti, mažu gal dabar patiks. Gal tada buvo netinkamas laikas tai knygai. Nors kažkodėl esu įsitikinusi, kad visgi kažkas ne taip su ta knyga, istorija. Lai ji dar paguli lentynoje.

/Sielos Sparnai, 2009 rugsėjis/


„Dinos trilogija“ ir „Septintasis susitikimas“ – puikios knygos, tačiau "Bėgimas nuo Franko" mane taaaaip nuvylė, teko per jėgą ją pribaigti, jausmas buvo, lyg kitas žmogus būt rašęs...

/Žanė, 2010 balandis/


Kažkodėl ji man skiriasi nuo kitų Wassmo knygų, nėra to juslingumo, ar kaip pavadinti tą dalykėlį... kai skaitai ir tarytum įjungta sensorika, ir perleidi per save visas emocijas. Šita man panašesnė į Sagan, gal dėl požiūrio į problemą, gal dėl paties dėstymo, nežinau. Tiesiog asocijuojasi.

/Mazasvoriukas, 2010 kovas/

 

“Bėgimas nuo Franko” - pati prasčiausia Wassmo knyga (subjektyvi mano nuomonė).

/Motinėlė, 2010 kovas/

 



Stiklinė pieno

 

Po skraidymo padebesiais skaitant "Peonę", teko geras smūgis atsitrenkus į realybę su pieno stikline: toks suliteratūrintas Lietuvos Ryto straipsnio apie merginą, kurią pardavė kaip lėlę, variantas. Nelabai galiu daugiau ką pridurti, žiaurus ir liūdnas pasakojimas, vykstantis 2003 metais - Wassmo užsimena apie Pakso apkaltą, ir šiaip "pademonstruoja", ką žino apie mūsų Lietuvėlę - nors niekaip neįstengiau patikėti, kad pas mus dar yra tokių kaimų, kur žmonės neturi skalbyklių. Visgi noriu šią knygą turėt savo lentynoj.
Ištrauka iš knygos, man pasirodžiusi esmine: " Man gėda būti vyru. Žmonijai tiek visko pasiekus visose srityse, galima iš mūsų reikalauti, kad nesileistume būti valdomi gyvulio smegenų. Civilizacija reikalauja, kad ir vyrai būtų žmonės."
Akis užkliuvo už sakinio: "Jis norėjo tapti konditoriumi" - gal tiesiog turėjo būti konditeriu?
Dabar nekyla rankos ką nors naujo skaityti, mintyse vis dar esu Wassmo knygoje.

/Palaida Bala, 2008 lapkritis/


Skaitau „Stiklinę pieno“ ir kol kas labai jau mane erzina pagrindinės herojės naivumas. Ir dar tai, kad visa tai, kas vyksta, vyksta Lietuvoje.

[...]

Bet kai rašo apie Vilnių: „Jie privažiavo prie pat lyg siena stūksančių blokinių namų ir sustojo priešais vieną iš jų. Į aikštelę krito tamsių medžių šešėliai. Daugelis butų buvo tamsūs, kituose degė šviesos ir įstiklintuose balkonuose margavo plastikinės gėlės. Kai kurie stiklai buvo iškulti. Vienoje vietoje išdaužtą langą žmonės buvo užkamšę spalvotu užtiesalu.“ - aš tokio Vilniaus pasaulinėje literatūroje nenoriu matyti.

Kalbant apie "Stiklinę pieno", man asmeniškai joje per daug pistoletų, kurie taip ir neiššovė (perfrazuojant Čechovą).

[...]

Manau, kad kai minimos tokios vietos Amerikoje, tai yra visiškai kas kita, negu tais atvejais, kai kalbama apie Lietuvą. Nes yra didelė tikimybė, kad tik tai ir sužinoma apie mūsų puikią šalį - Amerika gi turi daug geresnius viešųjų ryšių specialistus.

Dėl Čechovo - yra toks visuotinai eksploatuojamas jo posakis - "Jei istorijoje užsimenama apie pistoletą, galų gale jis turi iššauti". Man tiek Nikolajaus, tiek Tomo personažai per greitai išmesti iš siužeto. Ypač Tomo, iš jo galima buvo dar ohoho kiek išpešt.

/marakeš, 2008 lapkritis/


Labai užkabino […]. Tikrai rekomenduoju perskaityti. Deja, bet knygoje aprašyta istorija pasitaiko realybėje daug dažniau nei norėtųsi.

/AgnĖ.**, 2009 sausis/

 

Ši knyga bus mano antroji knyga, kuri man paliks įspūdį. Na bent jau kol kas taip sprendžiu, tikiuosi, kad ir toliau manęs nenuvils. Dabar ne tik „Tryliktosios pasakos“ herojus sapnuosiu, bet dar ir šios knygos. Begalė klausimų iškilo beskaitant, net pasiėmiau sąsiuvinį ir pradėjau konspektuotis savo mintis, kad nepamirščiau.

Su Wassmo pažintis mano visai neseniai prasidėjo ir mano perskaityta knyga buvo „Septintas susitikimas“. Niekaip negalėčiau šių knygų lyginti tarpusavyje. Viena romantiška, graži, kita žiauri, niūri, sukrečianti. Šiaip jei nežinočiau autoriaus, drįsčiau spėti, kad tai Malūko kūrinys. Siužetas ir rašymo maniera man jį labai primena ir kažkodėl būtent „Šiukšlyno žmones“. Gal todėl, kad ir pastarojoje panaši scena yra. Kol kas tokie įspūdžiai.

[...]

Gal dauguma ir sakytų, kad knygos tema jau nuvalkiota ir pabodusi, bet ji man patiko ir paliko gilų įspūdį. Kaip jau anksčiau minėjau, istorija tikroviška, sukrečianti, žiauri, nyki. Knygoje šiek tiek paminėta faktų apie Lietuvą: Romo Kalantos susideginimas, Pakso apkalta. Tačiau nupieštas vaizdas apie mūsų šalį, manyčiau, kad šiek tiek iškreiptas. Na nėra mūsų Vilnius toks baisus, kaip piešia autorė. Perskaičius atrodo, kad visur pas mus langai išpuvę, namai baisūs. Na nebent autorę tik po visokius šabakštynus vežiojo ir tik tą ir tematė jinai. Knyga skaitosi labai lengvai, stilius lengvas, man asmeniškai primena Malūką. Knygos nerekomenduočiau toms, kurios nenorėtų iš jos neigiamų emocijų. Na čia vienas iš žiauriųjų aprašytų vaizdų, kuris mane sukrėtė. Tikriausiai nesupyksit, jei parašysiu. Labai daug neatskleisiu.
Tikroji diena prasidėdavo, kai duris užtrenkdavo paskutinis klientas, kad ir kaip vėlai. Ji nusišluostydavo tarpkojį, sudėdavo dienos paklodę ir rankšluoščius į skalbimo mašiną. Po to greitai apsiprausdavo po dušu. Nuplaudavo durų rankeną, čiaupą ir klozeto dangtį, visur, kur manė, jog lietėsi klientai. Paskui skaičiuodavo juos naujuoju būdu. Pradėjo tą dieną, kai suprato, kad Tomas nebeateis, ir tai tapo būtinu tam tikru apsivalymu. Po to galėdavo būti pati savimi iki kitos dienos.
Ji tai darydavo virtuvėje virš kriauklės. Aštriu peiliu, kuriuo Tomas perpjaudavo mėsos gabalėlį į dvi dalis. Ji įrėždavo tiek dryžių, kiek tą dieną būdavo klientų. Ant kairės rankos.
Na man tikrai labai liūdna, kad Lietuva ir lietuvės merginos taip aprašomos. Bet toks tas gyvenimas.

/agnuzeb, 2009 sausis/


„Stiklinė pieno“ man visiškai nepanaši nei į vieną Wasmo knygą...

[...]

Kažkaip pabaiga man ne itin, nelabai supratau. Ar yra skaičiusių šią knygą? Kaip supratot? Tikėjausi laimingesnės pabaigos, o čia keistai baigėsi, net nesupratau kaip, kur fantazija, o kur tikrovė. Ir dar, Lietuva parodoma kaip itin gūdus kaimas, nors ir Norvegija ne itin iš geros pusės pavaizduota...

/Darling, 2009 vasaris, kovas/

 

Pabaigos aš taip pat kitokios tikėjausi. [...] kad laimingai baigsis ir ateis gelbėtojas – išvaduotojas ir išgelbės ją...

[...]

Net nžn, ar tau rekomenduoti pirkti, ar ne. Gal geriau iš ko nors pasiskolink paskaityti ir jei patiks, tada pirk. Jei patinka Malūko knygos, Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“, patiko filmas „Lilija amžinai“ ir dar nori vieną tokio pobūdžio knygą turėti, tuomet pirk. Bet kažką naujo nžn ar jau atrasi šioje knygoje, ko neminėjo kiti rašytojai, rašydami apie prostituciją. [...] Beje, ji visiškai nepanaši į „Septintą susitikimą“.

/agnuzeb, 2009 vasaris, kovas/

 

Ir aš šią knygą perskaičiau, ir man ji sukėlė prieštaringus jausmus, tačiau, nors beskaitant pradžioje buvo apėmęs toks pasišlykštėjimas, visgi pasakyčiau, jog knyga savo vertę turi. Aišku, tematika gal ir galima prilyginti Malūko knygoms, bet stiliumi tai tikrai ne. Būtent stilius, pastovios gero (prisiminimai ir pokalbiai su tėvu) ir blogo gyvenimo (klaikios kasdienybės) paralelės pavertė šią knygą ne pigia eiline istorija, o vidinių žmogaus išgyvenimų aprašymu, parodančiu, jog galima išlikti bet kokioje situacijoje, net ir kaip blogai būtų, o egzistencijos sugretinimas su skulptūra parke, kuria grožimasi, bet daroma, kas patinka, nes ji neturi jausmų, manau, geriausiai atspindi šios knygos mintį. Įstrigo knygoje minėta frazė: „Sunku mylėti žmogų, kuris nemyli savęs“ – ji buvo pavartota kitame kontekste, bet pritaikoma visiems, kurie dėl įvairių priežasčių taip ir neišmoko suprasti, o tuo pačiu ir gerbti savęs, kas yra itin sunku paauglystės amžiuje, ypač netekus „atramos taško“ – mylinčių tėvų ir gerų šeimyninių santykių.
Beje, knygos herojės emocijas labai taikliai nusako tėvo turėtos ir vaikystėje skaitytos knygos. Šie sugretinimai tarsi padeda lengviau ištverti visus pažeminimus, kuriuos galima patirti tokioje situacijoje ir būtent jie iš dalies padaro šią knygą vertingą literatūrine prasme.
Tokia mano nuomonė, nors puikiai suprantu (o ir pati tai pajaučiau) siužeto stiprumą ir sunkumą, primenantį policijos suvestines ar televizinių reportažų aprašymą.

/tutele, 2009 kovas/

 

Žiauri knyga, brrrr... manau, ją reikėtų perskaityti jaunoms merginoms, kad žinotų, ko saugotis, nors ta tema nelabai pasimokoma iš svetimų klaidų. Liūdna realybė...

/dolly, 2009 kovas/


Pradėjau skaityti pavakary, na o su pirmais saulės spinduliais jau buvau perskaičiusi. Iš pradžių skaitėsi sunkiai, tie visi baisumai, vertė mesti knygą į šalį ir neskaityti. Maniau, kad esu „per maža“ tokiems skaitalams ir naktį sapnuosiu košmarus, tačiau perskaičiau. Antrą kartą neskaityčiau, tik todėl, kad mane nervino knygoje pastovus nuklydimas į atsiminimus. O labiausiai gaila, kad ir nesupratau, o tai kaip bus pagrindinei herojei toliau?
/kirbiziuke, 2009 balandis/


Pirmus 100 psl. prisiverčiau perskaityti, nes buvo tokie realistiškai koktūs, paskui užsikabinau ir vertinu šitą knygą kaip paliekančią įspūdį perskaičius.

/be*starlet, 2009 gegužė/


Perskaičiau per pusantros dienos. Pabaigoj apsiverkiau. Nu aš jautri būtybė...

/Katherina, 2009 gegužė/


Paskaičiau porą puslapių ir „iškart“ nugrūdau į lentynos kampą. Šlamštas! Abejoju, ar kada nors užsimanysiu skaityt.
[...]

Didžiausiai savo nuostabai baiginėju "Stiklinę pieno". Apie knygą nieko gero pasakyt negaliu, išskyrus tai, kad istorija sukurpta įtaigiai, atsitraukt negalėjau. Bet autorės stilius man patiko, skaitysiu ir daugiau jos knygų.

[...]

Pažintį su Wassmo pradėjau nuo „Stiklinės pieno“. Knyga nepatiko, bet autorės stilius labai sudomino, būtinai ką nors dar skaitysiu.

/klopedija, 2009 birželis, rugpjūtis, rugsėjis/


Perskaičiau, bet pabaigos visiškai nesupratau.

/Holly-, 2009 rugpjūtis/


Patinka. Tai tikriausiai mano autorė Nr. 2, kuriai galiu viską atleisti: ir vienodokus moterų paveikslus (O Šventasis Naivume), ir blogųjų nevidonų vyrų plejadas.

[...]

Šioji man tikrai ne diniška.
Bet pilna naivumo.

/martux, 2009 rugsėjis, spalis/


Knyga patiko, bet antrą kartą neskaityčiau. Tokia, sakyčiau, „vienkartinė“. Nesu didelė autorės gerbėja, o ši man nelabai „Wassmiška“. Kai kam gal bus labai sukrečianti, man – nesakyčiau, būna ir dar baisenių dalykų gyvenime. Žinot, kas nepatiko? Kad kaip ir visose panašiose knygose ta mergaitė turi kažkokią sėkmę, tai padeda kažkas, tai ji kažkuo ypatinga, kad suteneris jos neskriaudžia... kodėl, tarkim, nėra knygos apie kitą heroję Juliją? Manau, jos likimas turėtų būti kitoks. O čia taip knygiškai sudėta. Suprantu, kad Dortei tik 15 metų, bet man užkliuvo ne tik jos naivumas, bet tai, kad tarsi nėra jos charakterio. Ji viskam abejinga, kaip ta statula, su kuria bandė save lyginti. Ji kaip kokia bejausmė stebėtoja iš šalies to, kas vyksta su ja. Trūko charakterio išbaigtumo, o tiksliau, to charakterio nebuvo išvis... Pienas turėtų būti vaikystės, namų simbolis, bet irgi trūksta tam simboliui išbaigtumo. Gal tiesiog aš per daug nagrinėju ne turinį, bet pačią knygos ir rašymo struktūrą. Labiausiai patiko ir atidžiausiai skaičiau pokalbius su tėvu.
Knygą kažkodėl visą laiką lyginau su Ivanauskaitės „Miegančiųjų drugelių tvirtove“. Ir galiu pasakyti, kad ši man įtikinamesnė. Gal to nekalto naivumo buvo mažiau? O gal po visko, ką jos ištvėrė, jos suaugo ir tapo ne tokios naivios. O būtent „Stiklinėje pieno“ man trūko to suaugimo, tiek patyrus, nesvarbu, kiek tau metų, nemanau, kad jau liktum toks tyras ir naivus.
Knygą tikrai rekomenduočiau, perskaičiau per 2 prisėdimus.

/Forget The Pain, 2009 spalis/

 

Buvau tiesiog sužavėta "Dinos knygos" trilogijos, o paskui ir "Septintojo susitikimo". Bet "Stiklinė pieno" mane žiauriai nuvylė. Visiškai neišsiskiriantis rašymo stilius, banali nuvalkiota tema ir absoliutus panašumas su Ivanauskaitės "Kažkokių ten drugelių šventovė".

/orile, 2010 vasaris/




Šimto metų istorija


Susižavėjau. Šiaip H. Wassmo skaičiau tik "Dinos knygą", patiko, bet asmeniškai labai nekabino. "Šimtas metų" yra pasakojimas apie tris Wassmo giminės moteris: prosenelę, močiutę ir mamą, apie jų gyvenimą šiaurės Norvegijoje, gimdytus vaikus, vyrus, kasdienybę ir svajones. H. Wassmo pasakoja ir apie savo vaikystę, seksualinį išnaudojimą. Graži kalba, ryškūs charakteriai, galbūt trūko nuoseklumo ir išbaigtumo, liko toks mozaikinis įspūdis, kas iš kitos pusės nėr blogai. Rekomenduoju.

/madrugada, 2011 rugpjūtis/


Praeitais metais pradėjusi, tik vakar baigiau „Šimto metų istoriją". Tikriausiai nesu dar tiek ilgai skaičiusi jokios savo mėgstamos rašytojos knygos. Strigau, nes supratau, kad nieko nesuvokiu, neatrenku veikėjų, nežinau, kas kieno vaikas. Tikriausiai trūko tiesiog mano įsigilinimo į šią knygą, manau verta kokiam pusmečiui praėjus, perskaityti ją dar kartą.

/martux, 2012 sausis/