Amirrezvani, Anita

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Gėlių kraujas

 

Trumpai ir aiškiai:

 

Graži knyga, labai ryškūs vaizdiniai iškildavo ją skaitant.

/Liepune, 2008 birželis/


Labai, labai rekomenduoju - ypač jeigu įdomu moterys, arabų kultūra, menas.

/Brūkšniukas, 2008 lapkritis/


Tai viena iš gražiausių mano kada skaitytų knygų.

/tutele, 2008 lapkritis/


Na, šita knyga tai iš viso fantastiška, čia nėra prie ko prikibti... Pasakiška visom prasmėmis.

/Atlantida, 2009 sausis/

 

Viena iš maloniausių knygų.

/dolly’, 2009 sausis/

 

Graži, maloni knyga.

/agnuzeb, 2009 sausis/


Graži knyga, ačiū rekomendavusioms.

/saintlina, 2009 kovas/

 
Plačiau:


Visai nieko įspūdžiai perskaičius „Gėlių kraują“. Iš pirmo lyg kaip vaikiškas pasakojimas/pasaka pasirodė, bet realiai tai visai rimta knygutė.

/ramirėja, 2008 vasaris/

 

Man ši knyga atsidūrė gražiausių moteriškų knygų krūvelėje. Malonu buvo skaityti tiek apie kilimo kūrimą, tiek apie moters gebėjimą būti savimi.

/gintarelia, 2008 vasaris/

 

Įpusėjau Amirrezvani „Gėlių kraujas“ – radau bibliotekoj, bet žadu ir nusipirkti – patinka. Tokia labai meniška, man rodos, jei pagal šią knygą kas sukurtų filmą, tai būtų labai malonus akiai – visi tie kilimai, raštai, spalvos, įdomūs ir keisti Irano papročiai, posakiai... Pvz., moteris sako vyrui: „Aš esu tik dulkė po tavo kojomis“ – toks visiškas nusižeminimas ir savęs niekinimas... Sujuokino viena vieta, kai verslo reikalais į Iraną atvykęs olandas pasakoja, jog jų tauta maudosi tik vasaros pradžioje, žiemą ir rudenį per šalta – o iranietis klausosi pasibaisėjęs, jis gi maudosi kasdien. Dar vienas juokingas pastebėjimas, kad prieš meilės naktį jaunavedžiai valgo ryžių su pupom ir svogūnais – fantastika!

Gaila, autorė neparašė sudedamųjų dalių tepalo, kurį užtepus ant kojos nutirpsta visi plaukeliai, o skaitant tas vietas, kaip merginos maudosi, kaip jas masažuoja, kokiais aliejais tepa, kokie kvapai, kokie rūbai, papuošalai ir t. t., belieka mirti iš pavydo. Na daug priplepėjau, bet tikrai gera knyga toms, kurios mėgsta skaityti apie egzotiškas šalis.

/Palaida Bala, 2008 kovas/

 

Pritariu nuomonei apie „Gėlių kraują“... O dar sako, kad europiečiai tuomet buvo civilizuoti ir kultūringi... Paskaičius apie olando švaros supratimą, suabejoji... Skaitant raibsta akys nuo kilimų spalvų gamos ir imi jaust visų prieskonių, smilkalų skonius ir aromatus...

/saule^, 2008 kovas/

 

Beje, saule^ – ar tau nepasirodė, kad „Gėlių kraujas“ be pabaigos? Gal bus tęsinys?

/Palaida Bala, 2008 kovas/

 

O man kažkaip patiko tokia pabaiga – gali įsivaizduoti kaip patinka. O dėl tęsinio, tai nemanau, kad bus, o jei būtų, tai kažin ar toks pat geras... Bet kas žino...

/saule^, 2008 kovas/

 

„Gėlių kraujas“ ir man paliko gerą įspūdį ir nepasakyčiau, kad knyga be pabaigos, kaip tik atitinka bendrą knygos dvasią, galiausiai yra autorės prierašas gale, paaiškinantis anonimiškumą, tas pats paaiškinimas, manau, galioja ir būtent tokiai, o ne kitokiai pabaigai.

Hm, knyga puiki, bet tęsinio tikrai nenorėčiau, sugadintų viską tik.

/Nėšypt, 2008 kovas/

 

Man labai patiko. Nesudėtinga, švelni, labai moteriška. Patiko skaityti apie kilimų techniką: kaip piešia ornamentus, kaip parenka spalvas ir pan. Net vaizdiniai iškyla galvoje. Taip pat įtraukė aprašomas jų gyvenimas, toks skirtingas nuo mūsų.

Išvada: knyga nėra sunki, tinkanti atsipalaidavimui, bet taip pat ir truputį pažintinė.

/Minciukas, 2008 balandis/

 

Ką tik perskaičiau „Gėlių kraują“. Taip įtraukė, kad kol nepabaigiau, negalėjau atsitraukti! Labai sužavėjo kilimų aprašymai, ir visa istorija užburianti.

/Darling, 2008 balandis/

 

Super patiko! Gal kada norėčiau turėti ir savo asmeninėje bibliotekoje. Knyga – puikiai subalansuota moterims apie jauną merginą/moterį, ryžtingai siekiančią tikslo; nuostabus pasakojimas apie senovės Persijos kultūrą, papročius ir tautosaką. Iš tiesų džiaugiuosi ją perskaičiusi, ne veltui Amirrezvani rašė ją net devynerius metus. Jaučiasi, kad ji yra „išmylėta“, brandi , o ne „tep lep“ parašyta.

/daite, 2008 gegužė/

 

Aš dar beskaitydama kažkodėl iš karto pradėjau lyginti su „Kabulo knygininku“ ir pagalvojau, kad abiejų knygų tema lyg ir ta pati – moters padėtis musulmoniškoje kultūroje, bet kaip skirtingai autorės atskleidžia tą temą. Viena – spalvingai, su nesibaigiančia optimizmo gaida, išryškindama gražiąsias tos kultūros puses. Kita – irgi vaizdingai, bet sausoku, žurnalistiniu stiliumi, be jokios „poezijos“, nepalikdama pagrindinėms veikėjoms moterims vilties (gal kad pati autorė Asne Seierstad yra žurnalistė, karo korespondentė). Nepaisant to, abi šios knygos man tikrai patiko.

/Bahama mama, 2008 gegužė/

 

Viena iš paskutiniųjų, didžiausią ispūdį palikusių knygų tapo A. Amirezzvani „Gėlių kraujas“. Gal todėl, kad galva perkaito nuo rimtesnės literatūros, o gal todėl, jog paprasčiausiai tuo metu jos labiausiai reikėjo, tiesiog dvasiškai atsigavau po šio romano, kuris man priminė tuos laikus, kai, net mamos nuvaryta miegoti, knygas „žlibindavau“ po paklode, pasišviesdama staline lempa, kiek neidavo sustoti, neperskaičius iki pabaigos! Nors ir lengvai skaitėsi, bet priskirčiau prie stiprių knygų.

[...]

Skaičiau ir tiesiog jaučiau, kaip herojė vartoja tam tikrus posakius („tegu tavo rankos nepažįsta skausmo“), kreipinius („mano dukra, tavo širdis tyra kaip karneolis, nes kalbėjai tiesą“) ar kalbos manierą („Duok man pažadą, jog tavo žalios kaip smaragdai akys švies man meile, ir tikrai žinok, kad būsiu tau amžinai ištikimas kaip deimantas“).

Pvz., kai herojės dėdės namuose lankosi pirklys olandas, kuris vietoj to, kad atsakytų į maloniai užduodamus klausimus apie šeimą (vnž., atsiduotų „pokalbiams apie orą“), iš karto pereina prie reikalų, mergaitė tai palaiko baisiausiu storžieviškumu ir neišsiauklėjimu, nors mums tai būtų tik pilstymas iš tuščio į kiaurą... Sakyčiau, tokie pastebėjimai gerai atskleidžia kultūros ir mentaliteto skirtumus, tereikia į juos įsijausti.

/tutele, 2008 rugėjis, spalis/

 

Viena geriausių moteriškų knygų. Tik norėjosi pabaigos, man kažkaip ji lyg ir nesibaigė, o gal palikta pačiam susikurti tolimesnį jos gyvenimą, įsivaizduoti, kad gyveno „ilgai ir laimingai“... Šią knygą galiu drąsiai visoms rekomenduoti.

/langana, 2008 rugsėjis/

 

Mano sekmadienio knyga – Anita Amirrezvani „Gėlių kraujas“. Per 5 valandas pusė knygos kaip nebūta, pasakojimas apie Irano moters (-ų) gyvenimą, o dar viskas įpinama į XVII a., tai vaizduotė vos spėja kurti vaizdus.

/kvietkaite, 2008 gruodis/

 

Laaaabai įdomi knyga… liux! taip atrodo, kad pati ten esu…

[...]

Šiandien baigiau skaityti… ir visiškai nesupratau pabaigos… skaičiau skaičiau, taip įdomu buvo ir visiškai nesupratau pabaigos. Baigiasi pasaka tokia… nu ir?

/amber123, 2009 sausis/

 

Mane sužavėjo Anitos Amirrezvani „Gėlių kraujas“ apie jaunos merginos gyvenimą senovės Persijoje (dabartinis Iranas), man šis romanas pasakiškas, nuostabus, skaičiau negalėdama atsitraukti, tiesiog gyvenau knygoje, jaučiau kvapus, nuotaikas, net maisto skonį, ir svarbiausia – parašyta su meile tai šaliai ir tai kultūrai.

/Bjjanka, 2009 sausis/


Ką čia ir bekomentuoti. Gera, nuostabi, įtraukianti ir atpalaiduojanti knyga. Mačiau, kad jau seniau ją aptarinėjote, tai nebeturiu ką pridurti (ne veltui žurnalisto duonos ragauju, lengviau sekasi aprašyti tai, kas blogai, nei naujai ir įdomiai kalbėti apie tai, kas gerai).

/Salsa, 2009 balandis/


Prisidedu prie visų pagyrų, nes labai jau visur buvo giriama, tai per daug ir nesikartosiu.
Trumpai pasakysiu, kad labai patiko, įtraukianti, lengvai skaitosi, įdomi, laisvalaikio knyga apie gyvenimą kitoje kultūroje, kilimų audimo meną ir stiprią moterį, nutarusią imtis savo verslo.

/Pajauta, 2009 balandis/

 

Miela, paprasta, įdomi ir įtraukianti persų moters - kilimų audėjos - istorija. Man ši knyga - savotiškas T. Chevalier "Mergina su perlo auskaru", "Dama su vienaragiu" ir L. See "Baltoji Gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė" lydinys.

/Dolitlė, 2009 gegužė/


Įdomi, įtraukianti istorija, gražiai parašyta, labai lengvai ir maloniai susiskaitė. Patinka man tokios knygos - iš pažiūros lyg ir lengvas skaitalas, paprasta kaip trys kapeikos, o perskaitai, ir lieka toks geras šiltas jausmas...
/Jurzole, 2009 gegužė/

 

Nekantriai, "be eilės" pasipainiojo "Gėlių kraujas". Tikrai įtaigi, "teisinga" istorija, kurią pradėjęs negali sustot. Įtiktų bet kokiam skoniui. Įtiko ir manajam, bet... kaip daugumą panašių "linijinių" istorijų, prarijau ir pasisotinau, antrąsyk nebeskaityčiau.
[...]

Miela ir maximaliai autentiška knyga apie 14-15 amžiaus Persijos kultūrą. Jaučiasi, kad autorė gerai išstudijavo tą laikmetį ir labai kruopščiai rinko medžiagą knygai.

/klopedija, 2009 gegužė/


Ji man labai stipriai įsirėžė į atmintį. Skaičiau jau ją gan senokai, tačiau ji vis dar tupi mano dūšelėje ir primena apie save. [...] Tikrai KITOKIA knyga, nukelianti į rytus, į nepažįstamus kraštus, pas jauną mergaitę, norinčią tapti kilimų rišėja aplinkoje, kur šia profesija gali užsiimti greižtai tik vyrai. Musulmoniškas kraštas, su savo papročiais, kartais man visai nesuvokiamais, su atitinkamu požiūriu į moterį, merginą. Labai graži istorija, labai gražiai nupasakota. Šitą knygą tikrai drąsiai rekomenduočiau perskaityti visoms.

/Sielos Sparnai, 2009 liepa/


Prisidedu prie visų pagyrų, labai gerai praleidau laiką su šia knyga, manyčiau tai išvis viena gražesnių pastaruoju metu mano perskaitytų knygų.

/vakare, 2010 vasaris/


Labai graži knyga. Žaviuosi tokiais drąsiais, tikslo siekiančiais žmonėmis. Tokia įdomi, skirtinga kultūra, stebinantys kai kurie papročiai... Net nepajutau, kaip į savo dukrytes pradėjau kreiptis "mano ryškiausia žvaigždute" arba "mano akių šviesa". Nu gražu, negaliu. Labai norėčiau pamatyti Isfahano grožį, pačiupinėti persišką kilimą. Skaitant apie ornamentus, spalvų parinkimą, taip užsimaniau piešti! Įkvepianti knyga.

[...]

Man dar labai patiko, kaip ji aprašo meilę tėvui ir jo meilę jai. Taip įsigyvenau į tai, kad net švelnumo daugiau prasibudino (negi mane taip lengva paveikti?!) - bet tik tol, kol kai kas nepasikiaulino ir atsiminiau, kur gyvenu ir su kuo gyvenu.

/Svajotoja, 2010 kovas/


Nebloga knyga. Ir tas kilimų rišimas, spalvos man asocijavosi su prieš tai skaityta Dinos Rubinos ''Белая голубка Кордовы''. Žodžiu, paeiliui suskaičiau dvi meninės pakraipos knygas.

/langana, 2010 gruodis/