Heller, Joseph

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

22-oji išlyga


Labai neįprastas romanas apie karą. Įdomi ir iš pradžių truputį paini pati romano struktūra, verčianti skaityti labai atidžiai, nes pirmajame skyriuje gali būti užsiminta apie įvykį, apie kurį plačiai pasakojama galbūt tik dešimtajame. Pasakojimas susideda iš atskirų siužetų, ir po trupinėlį susidėlioja iš daugybės detalių. Romano vientisumą užtikrina tie patys veikėjai, kurių pagrindinis – pilotas Josarjanas, kuris mėgstamas karių, nes skrendant su juo paprastai niekas nežūsta, bet nemėgiamas vadovybės, nes paprastai nepataiko į taikinius. Iš pradžių pasakojimas gali pasirodyti šiek tiek be ryšio (kaip, beje, buvo ir man), bet kai įsijaučiau, kai pradėjo dėliotis bendras siužetas, sunku buvo paleisti knygą iš rankų. Šiek tiek priminė atminties žaidimus, kai reikia atversti dvi korteles ir jas įsidėmėti, kad vėliau būtų galima atversti dvi vienodas. Taip ir čia kiekvienas skyrelis kaip atskira kortelė, kurią atvertus atsiskleidžia dar vienas siužeto vingis, grįžtama atgal laiku, kad papasakoti apie jau žuvusį kareivį, įvykusį mūšį, ar tiesiog tarpinę sceną tarp dviejų veiksmų.

„22-oji išlyga“ – absurdo romanas, kuriame nagrinėjamos įvairios temos: biurokratija (begalės pranešimų, kuriuos pasirašius, sugrįžtančių tam pačiam karininkui naujo parašo laiškų cenzūravimas ir kt.), nesusišnekėjimas (du vienodo karinio laipsnio karininkai duoda priešingus nurodymus, jų įgyvendinimas priklauso nuo asmeninių simpatijų to, kuris sėdi raštinėje ir kt.), vienoks ar kitoks pamišimas (pvz, karininko, kuris vis didina privalomų skrydžių kiekį, arba medalio įteikimas pilotui, kuris įvykdė užduotį, bet dėl jo kaltės žuvo kito lėktuvo įgula, o pilotas ateina atsiimti to medalio visiškai nuogas ir kt.), karas (nors tikrų mūšių, strategijos ar politikos romane beveik nėra).

Romano „vinis“ – 22oji išlyga. Internete radau daug komentarų dėl lietuviško pavadinimo vertimo, daug kam jis nepatinka. O man jis labai logiškas ir labai tinkamas. Daug kas siūlo romano pavadinimą versti „uždaras arba užburtas ratas“. Mano manymu, šis siūlymas yra niekinis, kadangi tai – jau yra savos nuomonės piršimas, vertimo interpretacija, o ir nelabai tiksli, sakyčiau. Juk visa šio absurdo romano esmė ir sukoncentruota į 22-ąją išlygą, pagal ją gyvena, ja remiasi ir vadovaujasi veikėjai. Norėdamas neskraidyti pilotas turi būti pamišęs, kad būtų pripažintas pamišusiu, jis turi paprašyti savo psichinės būklės įvertinimo, nors pats prašymo veiksmas jau savaime reiškia, kad jis nėra pamišęs. O jei nėra pamišęs, privalo skrist. O savo noru į kovinius skrydžius gali skristi tik beprotis... visame romane primėtyta tokių absurdų.

Dar dėl vertimo. Mane labiausiai erzino faktas, kad kai kurie veikėjų vardai išversti, o kai kurie ne, pvz, Clevinger – Gudruteris (nuo žodžio „clever“), Nurse Ducket – Sesutė Antelė. Kas mane privertė susirasti anglišką variantą ir pasiskaitinėti, palyginti. Labiau patiko, be abejo, angliškas tekstas, kuris daug greičiau ir lengviau skaitosi. Lietuviškas vertimas kažkoks klampus, lėtai skaitosi.

Savo dvasia knyga kažkuo primena L.Reinhart „Kauliukų žmogus“, kuri man taip pat patiko. Visų pirma, juodu humoru, situacijų absurdiškumu. Nors jausmus sukėlė labai skirtingus šios knygos: „22-oji išlyga“ sulaukė mano pateisinimo, supratimo „Kauliukų žmogus“ mano prigimčiai visiškai priešinga – negaliu pakęsti visko, ko negaliu suplanuoti, numatyti, atsiduoti visiškam atsitiktinumui – tikrai ne man.

/Gemma, 2012 sausis/