Čepaitė, Zita

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Emigrantės dienoraštis


Suskaičiau per porą dienų. Autentiški pasakojimai apie lietuvių emigrantų būtį ir buitį Londone. Patiko autorės stilius, patiko ir tai, kad jos pasakojimuose nėra piktumo ir kategoriškumo. Ji tiesiog pasakoja, ką matė, patyrė, ir kaip jai viskas atrodo, niekam nebrukdama savo nuomonės. O aš skaičiau ir svarsčiau - emigrantė aš ar ne? Nes gyvenu ne tik kitur, bet ir visai kitaip. Todėl šią knygą skaičiau daugiau kaip egzotišką pasakojimą apie man nežinomą ir nesuvokiamą gyvenimo būdą. Bet įdomu buvo.
/Jurzole, 2011 gruodis/


Visai nieko, bet kai įsigilini, tai jau toks negatyvas, kad vieną naktį jos prisiskaičius sapnavau košmarus...

/marakeš, 2011 gruodis/

 

Tai ji juk rašo apie tam tikrą emigrantų sluoksnį - tuos, kurie važiuoja į niekur, kurie neturi šansų svečioj šaly gauti gerai apmokamo darbo, jie tiesiog važiuoja, per pažįstamus, per agentūras, ir paskui kažkaip kapstosi, kuriasi, nuo nulio pradėdami. Tai ir to pozityvo gal nedaug, bent jau iš pradžių. Man nepasirodė, kad knygoje vien tik negatyvas, bet prisipažinsiu, ją baigusi pagalvojau - gerai, kad man tokių dalykų neteko patirti. Bet tai dėl tos pačios priežasties ir papasakoti apie mano emigrantišką gyvenimą nebūtų ką, kas tautą sudomintų...

/Jurzole, 2011 gruodis/

 

Taip, bet juk ji ne šampinionus rinko – dirbo redaktore, o dauguma tų istorijų nesusijusios su ja tiesiogiai, tai tik žurnalistinis smalsumas ir noras iškapstyti kuo daugiau purvo, kuo daugiau „įdomybių“.

/marakeš, 2011 gruodis/

 

Net nežinau, kodėl, bet man taip nepasirodė, labai normaliai suskaičiau tą knygelę. Gal kad LT spaudoje kur kas purvinesnių istorijų yra tekę skaityti? Bet kad rašoma tik apie "sunkią emigranto dalią", tai faktas.

/Jurzole, 2011 gruodis/

 

Aš gal blogai išsireiškiau. Pati knyga parašyta įdomiai, su sveika doze saviironijos, neblogu stilium - bet kai įsigilini, tai tik apie vargą, vagystes, girtuokliavimą, apgavystes, prostituciją ir taip toliau. Negi nebuvo kitokių istorijų?

/marakeš, 2011 gruodis/

 

Tikiu, kad buvo, bet... kam jos įdomios? Aš gal irgi blogai išsireiškiau, nes būtent tai ir norėjau pasakyti - kad gražios istorijos su laiminga pabaiga neturi skaitytojo. Nes ką gi daug papasakosi apie žmogų, kuriam normaliai sekasi? Atsiprašau, kad aš taip ciniškai, bet man tikrai atrodo, kad emigrantų istorijos su laiminga pabaiga (o ypač - su laiminga pradžia) Lietuvoje paklausos neturi.
Iš kitos pusės, tie, kam geriau sekasi, paprastai ir su kitais tautiečiais mažiau bendrauja - tiesiog nėra poreikio, kad ir kaip grubiai tai skambėtų. Ir laiko dažnai nėra. Tai gal autorė su tokiais mažiau ir susidūrė...

/Jurzole, 2011 gruodis/


Vakar pasiėmiau "Emigrantės dienoraštį", ir visą naktį baisūnai babajai sapnavos. Kol kas įspūdžiai labai nekokie, gal kaip nors iškankinsiu iki pabaigos.

/madrugada, 2012 sausis/

Labai jau ji tendencinga. Ypač tiems, kas turi patirties, apie kitokius emigrantus, negyvenančius su "babajais", nevalančius tualetų ir mokančius anglų kalbą.

/Forget, 2012 sausis/


Aš šįkart matyt prie mažumų, nes man ta knyga visai normaliai susiskaitė ir tendencinga nepasirodė. Jei autorė rašo tik apie "tokius" emigrantus, tai nebūtinai reiškia, jog ji yra tendencinga ir nežino ar nenori pripažinti, kad yra ir "kitokių". Toli neieškant pavyzdžių, taip pat sėkmingai tada galima ir Sabaliauskaitei prikišti, kad ji taip negražiai apie viduramžių Vilnių rašo - vien badas, maras ir paplavų, elgetų bei plėšikų pilnos gatvės. Kiekviena knyga turi savo temą, ir tiek. Žodžiu, man neužkliuvo šįkart, nors lyg ir turėjo, nes irgi esu iš tų, "kitokių", emigrantų - bent jau pagal Forget suminėtus kriterijus.

Tiesa, pirkti šios knygos nerekomenduočiau - ji tik vienkartiniam pasiskaitymui.

/Juzole, 2012 sausis/


Bėda ta, kad tų "tokių" emigrantų pagal Čepaitę yra didžioji dauguma. Apgavysčių niekam išvengt neįmanoma, gyvenimo virš kebabinės, problemų tvarkantis dokumentus taip pat. Suprantu, kad tokių atvejų daug, bet kad absoliuti dauguma, tai nenoriu tikėt. Be to, ta knyga yra ir apie ją pačią, ji tarsi bando aprašyti kitų gyvenimus, bet iš tikrųjų pasakoja labai daug apie save, nors gal to ir nenorėtų. Ir kaip autorė man ji labai nesimpatiška. Netgi nuobodi - pradeda pasakot kokią istoriją, jau laukiu, kas gi čia tokio nutiks, o po kelių puslapių - nieko ir nenutiko ypatingo. Žodžiu, rašymo įgūdžius turi, šiokių tokių istorijų pasigaudžius, bet bandymai apibendrinti, sisteminti tai nepasisekė, mano supratimu.

[...]

Dar pagalvojau, kad kažkoks keistas žanras ta publicistika - nėr tai mokslinis darbas su faktais ir tyrimais, bet nesinorėtų, kad būtų šiaip forumų lygio plepalai. Gal per daug reikalauju...

/madrugada, 2012 sausis/