Bjorneboe, Jens

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Jūnas


Įsimintina knyga. Apie tai, kaip švietimo sistema gali sulaužyti vaiką, neatitinkantį jos taisyklių. Nežinau, kaip kitiems, skaičiusiems šią knygą, bet aš verkiau, ją skaitydama.
/Kirkė, 2011 vasaris/


„Jūnas“ ir man labai patiko. Skaičiau labai seniai, ir tik tiek ir atsimenu, kad labai užkabino.

/Svajotoja, 2011 vasaris/


Vakar pradėjau skaityti "Jūną". Šimtas puslapių ėjosi su gniužulu gerklėje. Nors manęs mokykloje niekas neskriaudė, bet knygą priėmiau asmeniškai ir skaitau ypatingai jautriai...

[...]

Atmetant tai, kad knyga gerokai morališkai pasenusi, labai patiko. Aš ją dėčiau į lentyną prie klasikos. Nemažai politikos, filosofijos, netgi karo metų.
Aštuonmetis Jūnas - labai švelnus ir geras berniukas, tačiau turi didelę bėdą, nemoka skaityti. Švietimo sistemoje, kur blogai besimokančių nėra, nes tai rodytų mokytojų klaidas (ko gink dieve, nebūna!), jam skirtas tik užribis. Salamandrų (taip knygoje vadinami senosios sitemos šalininkai) berniukas žalojamas vis labiau ir labiau. Graudu buvo skaityti, kaip kiekvieną dieną mušamas bei išsityčiojamas, Jūnas vis tiek svajoja apie mokyklą ir skaičiuoja, kada baigsis vasaros atostogos. Prie visų patyčų prisideda ir mokytojai, nes toks vaikas sumenkina jų didį darbą.
Savu laiku knyga sulaukė labai didelio ažiotažo. Nors mano mokykloje viskas buvo gerokai švelniau, bet prisiminus ją net vidurius susuka. Atrodo jau 50 metų praėjo nuo aprašytų įvykių, bet ir šiomis dienomis mokytojai slepia vaikų patyčas, kad nekristų mokyklos prestižas, kitokie labai mikliai sudorojami ir taip toliau, ir panašiai. Knygos aktualumas, nors ir perkeltine prasme, išlieka. Ir visgi, tokiam tamsiam pasaulyje atsiranda ir to laikmečio šviesuolių, norinčių viską pakeisti ir į vaiką žiūrinčių kaip į žmogų.
Knygis stilius gan patosiškas, vietomis pamokslaujantis. Kai kurie skyriai, atvirkščiai, iš šių dienų persikelia į karo metus ir pasakoja kodėl mokytojas yra toks, o ne kitoks. Nemažai analizės. Ir šiaip knyga tikrai labai "turtinga".
Rekomenduoju visoms pedagogėms.
Nesitikėkite lengvo skaitinuko su žiaurumais, nieko panašaus. Parašyta tik tiek, kiek reikia atskleisti turinį, nemanipuliuojant skaitytojo jausmais.
„- Mokykla iš tiesų yra didelė mesmalė, tik emaliuota ir higieniška iš paviršiaus. Ir aš nenoriu būti mokytojas, nes nenoriu skersti žmonių.“
Kažkodėl skaitant šitą knygą galvoje sukosi Pink Floyd "Sienos" vaizdai...

/Forget, 2011 kovas, balandis/


Perskaičiau neseniai. Daug dalykų nepatiko, nors knyga ir nebloga. Jaučiu, pats rašytojas man kažko nesimpatiškas - be reikalo lindau į googlę prieš pradėdama skaityti knygą.

/madrugada, 2011 kovas/


Knyga apie kitokius žmones (Jūnas kenčia dėl disleksijos), apie švietimo sistemos inertiškumą ir piktžaizdes, apie nesibaigiantį sustabarėjusių ir pažangiai mąstančių mokytojų konfliktą. Deja, mūsuose tokių istorijų - nors "vežimu vežk", tik gal vaikai šiais laikais drąsesni ir žino savo teises, todėl mokytojai negali taip žiauriai terorizuoti.
Tskant, vaizdeliai iš mano profesinės kasdienybės. Bet minčių aptikau įdomių.

/klopedija, 2011 balandis/


Jei trumpai, tas patosas, kaip tu [Forget] įvardinai, mane ten žudė. Daug emocijų ir nelabai kas konkretaus. Man pvz. labai įdomu buvo, už ką konkrečiai tą švietimo sistemą autorius pjauna, kol antroj knygos pusėj neradau ištraukų iš vadovėlių, tol nenurimau. Dar struktūrikškai keistai ta knyga sudėliota man, nelabai supratau, kodėl tiek išsiplėsta apie jūreivio ir to vokietuko mokytojo gyvenimą. Na skaityti gal ir įdomu, bet kodėl būtent apie juos. Ir šiaip, tokia labai apibendrinta gėrio kova prieš blogį banaliąja prasme, ir dar knygos pabaigoj visi geriečiai susitinka gerojoj mokykloj. Emociškai stipri knyga, bet va šitie trukūmai mano akimis kažkaip sugadino visą įspūdį.

/madrugada, 2011 balandis/


Šiaip man šitai sirgi kliuvo. O labiausiai tai nesupratau Jūno tėvų pozicijos. Kur jie?! Vaikas pabėgo, vaiką skriaudžia, o jie nikeo, nei žodžiu neužsimenama...
Struktūra irgi nustebino. Bet iš esmės man patiko. Vat taip skaitai pradžią ir skauda. Gal dėl to, kad man, hiperaktyvui, tarybiniais laikais ne pyragai buvo. Aš dar dabar pravažiuodama pro mokyklą atsiodūstu su džiaugsmu, jog tikrai tikrai nereikės į ją grįžti.

/Forget, 2011 balandis/


Na va, kaip emocinė knyga tai ir pataiko į išgyventą patirtį... Man šitoj vietoj nepataikė, bet užtat tėvų pasyvumą suprantu, nes ir manieji nekovotojai. Jūno tėvai - paprasti, nemokyti žmonės, o mokytojas - autoritetas, šviesulys tiesiog, kaip pasakė, taip ir bus. O pabėgimo scena man išvis keistoka, nelabai reali. Nurašau tai kitam laikmečiui.

/madrugada, 2011 balandis/


Ačiū Klopedijai ir Forget, šiaip jau būčiau šios knygos ir "nepamačiusi". Dvi kraštutinės mokyklos, antroji - be galo įkvepianti, tik va kur tokių talentingų/kūrybingų žmonių/mokytojų/tėvų surasti? Esu už kūrybą, bet su tam tikrais pagrindais, esme, už kurios galima "užsikabinti“.

/martux, 2011 gegužė/