Interviu su Kader Abdolah

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuolat jaučiu būtinybę sukurti kažką gražaus, kažką didelio
Su rašytoju Kader Abdolah (*) kalbasi Margriet de Groot



Pirmąsyk atvykęs į Olandiją, rašytojas Kader Abdolah nieko nežinojo apie šią šalį ir jos kalbą. Šiemet jam buvo patikėta parašyti Boekenweekgeschenk - Knygų savaitės dovaną (**), o taip pat pasirodė naujas jo romanas "Karalius": "kol kas geriausia mano knyga".
"Giliai širdyje jaučiau pagundą atsisakyti pasiūlymo rašyti Boekenweekgeschenk. Sėkmingai darbavausi prie naujojo romano, viskas vyko taip, kaip norėjau... Tas prašymas buvo visai ne laiku. Tačiau persų išmintis byloja: "Jei gyvenimas tau kažką pasiūlo, niekada neatsisakyk, atvirkščiai - griebk tą pasiūlymą abiem rankom". Aš myliu gyvenimą ir tikiu tuo, ką jis man siūlo. Tai yra mano motto."
Kader Abdolah atrodo žvalus ir kaip visada nepriekaištingai apsirengęs. Jis pasitinka mane savo erdviame bute Delfte, pro kurio langus galima stebėti pro šalį plaukiančius didžiulius krovininius laivus. Buto interjere skoningai dera olandiškas jaukumas ir persiški meno kūriniai bei kilimai. Ant komodos išdėliotos rašytojo dukrų Denos ir Bahar nuotraukos. Abiems jau per 20.

Koks tėvas jūs esate savo dukroms?
Tikriausiai ne toks, kokiu būčiau norėjęs tapti. Mano tėvas buvo kurčnebylys ir neturėjo jokios įtakos šeimoje. Jis niekada negalėjo manęs kontroliuoti ar netgi man patarti. Jis buvo nepaprastai puikus žmogus, bet joks tėvas. Tarp manęs ir mano dukrų viskas yra kitaip. Mano tėvas niekada nežinojo, kas man rūpi ir kuo aš užsiėmęs, man gi užtenka tik pažvelgti į savo dukras ir aš žinau, kokių rūpesčių jos turi. Nors niekada to nesiekiau, esu aktyvus dukrų gyvenimo dalyvis. Kartais dėl to jaučiuosi kaltas. Būtent dėl to, kad tėvo mano gyvenime praktiškai nebuvo, aš turėjau daug asmeninės erdvės. Priimdavau sprendimus ir už jį, ir už motiną bei seseris. Jis visiškai manim pasitikėjo. Kad ir ką aš dariau, viskas buvo gerai. Tiesiog nebuvo kam mane kritikuoti. Dabar gi aš esu aktyvus ir įtakingas tėvas savo dukroms. Todėl ir mano dukros užaugo visai kitokios. Gal ir geresnės, nežinau. Bet man gal būtų norėjęsi mažiau dalyvauti jų gyvenime. Mano išvykimas į Olandiją paliko pėdsaką vyresniosios dukros, Denos, gyvenime. Jai buvo treji, kai aš pabėgau iš Irano. Tuomet atrodė, kad išsiskyrimas tik laikinas, tačiau praėjo pusantrų metų, kol vėl galėjau pamatyti žmoną ir dukrą. Dena yra rimta ir disciplinuota. Ir protinga. Ji žino, ko nori, ir kaip tai pasiekti. Jos santūrumas yra jos persiškų šaknų išraiška. Jaunesnioji, Bahar, gimė jau čia ir išaugo į pramuštgalvę olandę. Ji išmėgino viską, ką Dievas draudžia, kaip ir visi kiti Olandijos paaugliai. Netrukus ir ji išeis iš namų ir pradės savarankišką gyvenimą, kaip ir jos sesuo. Jos abi yra tikros olandės, kalbančios olandiškai su gražiu persišku akcentu.

Ar norėjote turėti daugiau vaikų?
Ne, dar būdamas jaunas vaikinas svajojau turėti dvi dukras. Ta svajonė man tiko. Niekada nenorėjau turėti sūnaus. Gal mane nesąmoningai gąsdino tėvo kurčnebylystė. Visada girdėjau, kad tai persiduoda iš tėvo sūnui.

Ar Olandiją pasirinkote sąmoningai?
Tikrai ne. Ir išmėginau viską, kas įmanoma, kad iš čia išvažiuočiau. Norėjau pakliūti į Ameriką ir tapti garsiu amerikiečių-persų rašytoju. Bet visi mano bandymai buvo nesėkmingi. Laikas ir gyvenimas privertė mane pasilikti čia. Norėjau gyventi ir kurti Amerikoje, kad mano knygos būtų verčiamos į visas pasaulio kalbas. Smagu, kad dabar mano knygos yra iš tiesų verčiamos į praktiškai visas kalbas. Ir vis dėl olandų kalbos, kuri iš pradžių man buvo tokia svetima. Aš turėjau rašytojo talentą ir esu kilęs iš giminės, kurioje sugebėjimas rašyti buvo laikomas didžiausia vertybe. Bet jei nebūčiau palikęs Irano, niekada nebūčiau tapęs tuo Kader Abdolah, kuriuo esu dabar. Pabėgimo, olandų kalbos ir savo dabartinio gyvenimo dėka tapau visai kitu rašytoju. Būtent todėl, kad turėjau palikti savo namus, savo draugus ir savo mirusiuosius, nuolat jaučiu būtinybę sukurti kažką gražaus, kažką didelio. Mane stumia pirmyn kaltės jausmas seniems draugams, režimo nužudytiems ar vis dar tebesėdintiems kalėjime.

Papasakokite apie tai, kaip atvykote į Olandiją.
Ketinau slapčia palikti savo šalį ir per Stambulą pasiekti Maskvą. Mano pabėgimą suorganizavo tarptautinis kairiųjų solidarumo judėjimas. Viskas buvo suplanuota. Maskvoje ketinau tęsti fizikos studijas, kad vėliau, režimui žlugus, galėčiau su triumfu grįžti atgal į Iraną. Atsisveikinimas turėjo būti tik laikinas. Niekas netikėjo, kad tuometinis režimas išsilaikys ilgiau nei keletą metų. Bet nutiko kitaip. Mano pabėgimas sutapo su didelėmis permainomis pasaulyje. Žlugo Tarybų Sąjunga, su ja žlugau ir aš. Staiga Maskva tapo nepasiekiama. Labai keista. Stambule gyvenau kaip valkata, neturėjau nei pinigų, nei vilčių, nei ateities. Viskas žlugo. Naktimis vaikščiodavau po gatves ir tyliai verkdavau. Nedrįsau netgi paskambinti į namus, nes man atrodė, kad esu niekas. Namuose visada buvau šeimos galva, nemokėjau taikytis su pralaimėjimu, neleidau sau net galvoti apie tai. Bet Stambule tapau gyvenimo palaužtu žmogumi. Protas man sakė, kad viskas prarasta, tačiau mano organizmas buvo užprogramuotas kitaip. Mano kūnas nenorėjo man leisti atsisakyti svajonės. Sugebėjau kažkaip sukrapštyti pinigų  kelionei į Olandiją. Žinojau tik, kad tai maža šalis su neįmanoma kalba. Visi mane atkalbinėjo nuo šios kelionės, bet tai buvo vienintelis mano šansas. Neturėjau pinigų Prancūzijai, juo labiau - Amerikai. Tie pirmieji metai Olandijoje buvo siaubingi. Jaučiausi viską praradęs. Iš rašytojo staiga tapau analfabetu. Nežinau, kas man padėjo visa tai išgyventi. Mano šeima, auklėjimas, kurčnebylys tėvas, darbas pogrindinėje partijoje - visa tai suteikė man atsparumo. Aš privalėjau įgyvendinti savo svajonę - tik ji man ir tebuvo likusi.

Ar dabar čia jaučiatės kaip namie?
O taip. Kitų namų neturiu. Visos emigrantų šeimos patiria smarkius sukrėtimus, kai viskas jų gyvenime staiga pasikeičia. Galiausiai lieka dvi galimybės: šeima išyra arba dar labiau susitelkia. Laimei, mums pasisekė. Aš visada stengiausi įtraukti šeimos narius į savo darbą. Vyresnioji dukra jau nuo mažens skaitydavo mano rankraščius. Vėliau tai pradėjo daryti ir žmona. Dabar ji pirmoji perskaito mano knygas, ir ji turi labai pastabią akį. Kadangi mano knygos yra mūsų buvimo kartu atspindys, ji skaito mano tekstus labai atidžiai ir labai sąžiningai. Ir visada pateikia daug komentarų ir griežtos kritikos, kurios aš neišgirstu iš nieko kito. Jos kritika visada konkreti ir neturinti nieko bendro su mūsų santykiais. Vėliau, pataisęs knygą pagal žmonos komentarus, duodu ją perskaityti vyresniajai dukrai. Ji puikiai moka kalbą. Dabar, kai ji turi draugą, atsirado dar vienas skaitytojas. Jaunesnioji dukra nelabai mėgsta skaityti knygas, todėl, norėdamas ir ją įtraukti į knygos kūrimo procesą, visas pataisas darau pieštuku ant popieriaus. Dukra tas pataisas paskui įveda į kompiuterį ir tokiu būdu jai tenka bent porą kartų perskaityti knygą. Man yra labai svarbu, kad visa mano šeima yra prisidėjusi prie naujos knygos atsiradimo.

Ar mėgaujatės savo sėkme?
Kai esu užsiėmęs rašymu, mėgavimuisi nebelieka vietos. Šis žodis išvis nelabai dera mano profesijoje. Bet galiu mėgautis tuo, kad padedu savo artimiems žmonėms. Dukros, žmona, motina, žmonos tėvai... Mano darbo dėka jie gali džiaugtis geresniu gyvenimu. Tai man teikia pasitenkinimą. Man pačiam nereikia kažko ypatingo. Aš nerūkau, geriu saikingai, o jei keliauju, tai darbo reikalais. Pinigai, kuriuos gaunu už savo knygas, man nėra svarbūs. Daug atiduodu kitiems, ir labai džiaugiuosi, kad tai, ką atiduodu, sugrįžta dešimteriopai.

Jums 56-eri. Ar persekioja mintys apie 60-metį?
Nešiojuosi idėjas dar bent septynioms knygoms, kurias turiu parašyti. Manau, kad iki 75-erių išliksiu gyvybingas ir galėsiu daug dirbti. Sulaukęs 75-erių, sulėtinsiu tempą, bet nustoti rašyti neketinu. Sulauksiu 92-jų, tai susapnavau dar vaikystėje. Tuomet tai atrodė neįmanoma, bet kai dabar apsidairau aplink, manau, kad man turėtų pavykti. O tuo tarpu ir toliau sveikai maitinsiuosi ir bėgiosiu. Juk turiu išlikti stiprus ir sveikas.

Ar tapote tokiu rašytoju, kokiu svajojote tapti?
Žmonės mano, kad Kader Abdolah yra jau daug pasiekęs, bet jis dar nieko nepasiekė. Aš dar nesu net pusiaukelėje - bet, laimei, dar turiu laiko. Kada nors įvyks taip, kad aš galėsiu grįžti namo. Tai mano svajonė - sugrįžti. Ir ne šiaip kaip eilinis žinomas rašytojas, bet kaip rašytojas, sukūręs tokių didžių darbų, kad niekas nedrįs mane sulaikyti pasienyje. Toks mano tikslas - ir aš jį pasieksiu. Grįšiu į Iraną ir ten pasiliksiu. Namų ilgesys yra toks pats gražus ir aistringas jausmas kaip meilė.

Ar jūsų žmona irgi norėtų sugrįžti?
Tikriausiai praeis dar daug laiko, kol mes galėsim grįžti - tuomet ji gal jau turės anūkų Olandijoje. Jei tai būtų įmanoma dabar, ji tikrai išvažiuotų. Prieš keturis metus ji buvo grįžusi į Iraną, pirmą kartą po 17 metų. Jos senutė motina likusi visai viena, nes abu vaikai gyvena užsienyje. Ji yra ligota ir pažeidžiama, ir kai režimas pagaliau davė leidimą, mano žmona nuskrido jos aplankyti. Nuo to laiko ji nebe tokia kaip anksčiau. Man ji sako, kad turėčiau džiaugtis, jog negaliu sugrižti. Nes kartą sugrįžęs, tarsi užsikrėti nepagydomu virusu, nori vėl ir vėl grižti. Ilgesys vis stiprėja, visa tavo būtis tarsi perskyla pusiau. Aš žinau, kad kol kas negaliu grįžti, taigi tenkinuosi svajonėmis. Svajonėse grįžtu namo bent dukart per savaitę ir klajoju po miestą, kur šaligatviuose visada pilna žmonių, ypač moterų. Man trūksta tos žmonių gausybės. Čia šaligatviai tušti.

------------------------------------------------------------------------


(*) Kader Abdolah gimė Irane 1954 metais, tikroji pavardė - Hossein Sadjadi Ghaemmaghami Farahani. Jo tėvas - kurčnebylys, todėl vaikinas anksti tapo šeimos galva. Studijų metais (studijavo fiziką) jis tapo pogrindinio kairiosios opozicijos judėjimo nariu. Parašė dvi knygas Kader Abdolah slapyvardžiu. 1988 metais išvyko iš Irano ir galiausiai atsidūrė Olandijoje, politinių pabėgėlių centre. Žmona ir vyresnioji dukra atvyko vėliau. 1993 metais Kader Abdolah išleido pirmąjį apsakymų rinkinį. Išgarsėjo romanu "Mečetės namai", kuris buvo išrinktas antra geriausia visų laikų olandiška knyga. Jo kūriniai išversti į 25 kalbas.

(**) Knygų savaitė - nuo 1932 metų organizuojamas kasmetinis 10 dienų renginys, kurio tikslas - propaguoti olandų literatūrą. Knygų savaitės metu visuose akcijoje dalyvaujančiuose knygynuose, nusipirkus olandiškų knygų už tam tikrą sumą (šiemet - 12 eurų), pirkėjui bus įteikta Knygų savaitės dovana (Boekenweekgeschenk) - žinomo rašytojo specialiai šiam tikslui parašyta knyga. Šiemet ta garbė teko Kader Abdolah. 2011-ųjų Knygų savaitės tema - literatūriniai portretai. Kadel Abdolah kūrinys "Varnas" yra rašytojo jaunystės portretas - studijų metai Irane, pogrindinė veikla, pabėgimas į užsienį ir pirmieji metai Olandijoje, kur iš pradžių jis buvo labai nelaimingas, jautėsi praradęs viską, netgi kalbą.



(Interviu paskelbtas Olandijos moterų žurnale "Libelle", 2011 m. kovo mėn.)