Imre, Kertesz

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Be likimo


Mano metų atradimas. Rekomenduoju visoms. Nedidelės apimties, bet tikrai ne veltui apdovanota Nobelio premija. Autobiografinė apie Budapešto žydų berniuko - paauglio patirtį koncentracijos stovyklose Aušvice, Buchenvalde ir Zeice. Be galo rami, raminanti, be nei vieno įprasto dialogo, pasakojimo forma, lyg prie bekraščio kavos puodelio. Bet sminga giliai ir kabina. Vaiko - suaugusio akimis, patirtis, išgyvenimai, kabinimasis į gyvenimą. Kažkur lengvumas, kažkur juokeliai, bet toks stilius - (man) pirmą kartą. Būtina turėti namų bibliotekoje. Nepraleiskite progos.

/Subjektyvi, 2010 spalis/


Įpusėjus skaityti knygą buvau priversta googlinti, ar tai yra „grynai“ grožinė literatūra, ar ir autobiografinė knyga. Pirmas įspūdis - ši knyga nustebino. Nors tik knygos pabaigoje buvo leista suvokti, kokia išties baisi autoriaus gyvenimo patirtis, kokios kančios praeitos, bet skaityti šią knygą buvo... kaip čia tiksliau pasakyt... gal tiktų žodis 'lengva'. Daug ironijos (net sunkiai suvokiama, kad saviironija gali paimti viršų prieš visų pirma gailestį sau ir apgailestavimą dėl tokio baisaus likimo dar vaikui) ir daug visiško paprastumo. Apie baisiausius dalykus kalbama taip, lyg kalbėtume apie eilinę stovyklą, o ne koncentracijos lagerį. Visi žiaurumai aprašyti kaip neišvengiami, kaip suprantami 'tokiomis sąlygomis'. Ilgai galvojau (ir vis retsykiais tebegalvoju) apie tą knygoje jaučiamą žmogaus minčių apie patirtus išgyvenimus naivumą. Kaip nuo pradžios iki pabaigos žmogus dar bandė savo mintyse rasti pateisinimą viskam, ką patyręs.

/Rasma, 2011 spalis/