Sundaresan, Indu

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Šešėlių princesė


Skaičiau ją lygiagrečiai su J.Saramago knyga, tai ji man labai nublanko. Pradžia labai įdomi pasirodė, Taj Mahalo istorija, statybos ir pan., o toliau pradėjau kabinėtis prie visko - stiliaus, pateikimo, minties rutuliojimo. Bet po to kažkaip pavyko save pristabdyti ir smagiai pabaigti knygą.
Pasakojama apie imperatoriaus Šah Džahano valdymo laikus, jo vaikų likimus. Mirus mylimiausiai žmonai, jis pastato didingiausią ir brangiausią mauzoliejų - Taj Mahal. Palaidojus motiną, vyriausioji duktė Džahanara tampa ne tik vyriausioji zanane (hareme), tačiau be jos pritarimo imperatorius nieko nedaro. Tačiau įgijusi valdžią ir pranašumą, ji praranda bet kokią teisę į asmeninę laisvę. Ji išmoksta slapta mylėti, slapta gimsta jos pirmagimis, kuris yra užauginamas tėvo ir kurio ji neturi teisės pripažinti.
Tačiau tokio dydžio imperijoje vis tik svarbiausia yra valdžios troškimas, žiaurumas, klasta, apgavystė. Norėdamas tapti imperatoriumi, Šah Džahanas ne tik nuvertė savo tėvą, bet ir išžudė tiek vyresnius, tiek jaunesnius brolius, o taip pat ir pusbrolius. Taip pat pasielgs ir vienas iš jo sūnų.
Imperijoje linksmybės, pramogos, auksas ir brangakmeniai „liejosi laisvai“. Toks jausmas, kad rengėsi jais, miegojo ant jų, sėdėjo ant jų, valgė iš jų ir tualete darė jais. Man šis faktas pasirodė neįtikinamas. Kas ten žino, gal taip ir buvo, bet man kažkaip per banaliai skamba.

/Fatimaallaa, 2010 lapkritis/