Mulisch, Harry

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Apie autorių:


Harry Mulisch (1927 – 2010) - ko gero, žymiausias šiuolaikinis olandų rašytojas. Poezija, romanai, apsakymai, esė, dramaturgija - jo kūrinių sąrašas tikrai netrumpas. Jo gyvenimo istorija - tokia pat turtinga, kaip ir jo kūryba. Kažkada buvęs žavus donžuanas, eruditas, maištautojas, kairiųjų pažiūrų, žavėjęsis Kuba ir Castro, vėliau, kaip pats sakosi, supratęs, kad viskam savas laikas, ir pasinėręs į kūrybą. Bene žinomiausias jo romanas, pasak jo paties, jo magnum opus - "De ontdekking van de hemel" (Dangaus atradimas), pristatomas kaip mistinis-filosofinis trileris, apie kurį visi Olandijoje žino, bet kaip pastebėjau, nedaug kas yra jį skaitę, ir visi teisinasi vienodai, atseit ši knyga labai sudėtinga. Aš irgi dar neskaičiau, bet būtinai skaitysiu, kai būsiu tikra, kad mano olandų kalbos žinios jau pakankamos šiai knygai įveikti. 2001-aisiais olandų režisierius Jeroen Krabbe sukūrė filmą pagal šią knygą (angliškas pavadinimas - The Discovery of Heaven), ir vieną iš pagrindinių veikėjų jame suvaidino Stephen Fry. Dar viena svarbi tema Mulisch kūryboje - II pasaulinis karas. Nenuostabu, žinant, kad jo motina buvo žydė, o tėvas - su naciais kolaboravęs austras (persikėlęs į Olandiją po I pasaulinio karo ir save laikęs olandu), kažkaip sugebėjęs išgelbėti žmoną ir sūnų nuo koncentracijos stovyklų (žmona jam vėliau "atsidėkojo" skyrybomis). Žinomiausias jo romanas karo tema - "De aanslag" (The Assault/Pasikėsinimas). Pagal jį taip pat yra sukurtas filmas, režisierius - Fons Rademakers, 1986 m.

[…]

Aš esu kol kas skaičiusi dvi Mulisch'o knygas, ir mano nuomonė vienareikšmiška – tai yra Rašytojas iš didžiosios raidės. Neabejotinai.

/Jurzole, 2009 spalis, 2010 lapkritis/




Atsiliepimai apie knygas:

„Dvi moterys“

„Zygfridas. Juodoji idilė“

„Pasikėsinimas“

"Dangaus atradimas"

"Akmeninis vestuvių guolis"




Twee vrouwen (Dvi moterys)

 

Olandų klasika. Knyga labai rimtai pretenduos į mano metų knygos titulą. Iš pirmo žvilgsnio - lyg ir nieko ypatingo, tradicinė tragiškos meilės istorija (na gal ne visai tradicinė, nes kalbama apie dvi įsimylėjėles). Bet papasakota meistriškai. Visom prasmėm. Sakoma, kad jaunesniosios moters prototipas - rašytojo žmona, ir kad knygoje yra daug autobiografinių motyvų. Pats Mulisch sako, kad jį įkvėpė Orfėjo ir Euridikės mitas. Yra ir filmas pagal šią knygą - George Sluizer "Twice a woman", 1979 m. O knyga pasirodė 1975 m. ir sukėlė daug pasipiktinimo. Piktinosi tradiciškai nusiteikusi visuomenė - kaip drįstama reklamuoti lesbijietišką meilę! Piktinosi ir feministės - kaip vyras drįsta rašyti apie meilę tarp moterų! Labai smagus anekdotas apie tai, kaip šią knygą buvo bandoma parduoti feministiniame knygyne Los Angeles - knygyno savininkei atseit buvo pašnibždėta, kad Harry Mulisch iš tiesų yra Harriet Mulisch; mat moterims Olandijoje labai sunku įsiūlyti leidykloms savo knygas, taigi Harriet leidėjams prisistatanti kaip Harry.
/Jurzole, 2009 spalis/





 

Zygfridas. Juodoji idilė

 

Tarsi sapnuotum slogų ir baisų sapną, tačiau neabejotinai ryškų ir spalvingą. Nedidelės apimties knyga, bet pakankamai gyva ir palieka įspūdį. Čia ir tarptautinį pripažinimą pelnęs rašytojas, ieškantis dar vienos įkvėpimo mūzos. Kuria tampa… Hitleris. Apie jį “sukasi planetos”. Rašytojas užvaldytas minties parašyti tokį veikalą - neatrastą paslaptį, o gal sukurti paslaptį ir pritempti prie realybės, kad likimo pametėtai ir netikėtai atradus informacinį lobį, patiria didžiulį gyvenimo sukrėtimą. Čia ir Adolfas Hitleris ir jo (slapta) mylimoji Eva Braun, pora, kuri slėpė didžiąją paslaptį. Sūnų Zygfridą. Sigutį.
Graži knyga. Juodas tas grožis, nes atskleidžia vidinę Hitlerio komandos ir jo asmeninio gyvenimo virtuvę. Kaip gyveno, kaip ilsėjosi, kas tai per žmonės. Noriu pacituoti vieną epizodą, kur aprašomas kitoks Hitleris, kurio galbūt nepažinojome iš istorijos vadovėlių kažkelintai klasei:
“Gyvenimas ant kalno, tęsė kalbą Falkas, panėšėjo į savos rūšies merdėjimą, ypač kai ten gyveno šefas. Kaip tikras bohemos atstovas, o toks visada liko, Hitleris keldavosi vėlai, ir jį žadinti būdavo galima ne anksčiau kaip vienuoliktą. Vėliau, per karą, tai kainavo tūkstančių jo kareivių gyvybes. Jeigu aštuntą ryto būdavo gaunamas pranešimas, kad Rytų fronte įvyko prasilaužimas ir reikia skubiai nuspręsti, ar pulkams atsitraukti, ar vykdyti atsakomąjį puolimą, niekas nedrįsdavo šefo žadinti, netgi feldmaršalas Keitelis. Fiureris miega! Generolai Rusijoje nežino, ką daryti, bet Fiureris miega ir jo negalima žadinti.”

O kur dar A. Hitlerio pomėgiai operetėms, eilėms, citatoms, bohemiškoms vakaronėms. “Zygfridas” - verta dėmesio knyga.
/Subjektyvi, 2010 lapkritis/


Užsikabinau už savo "neteisingai skaitau" ir mąstau, kad ir „Zygfridą“ neteisingai skaitau. Perskaičiau beveik 70 psl., o vis dar tik nelabai reikšminga pradžia, neapčiuopiu jokios filosofinės minties, kaip rašoma anotacijoje

[...]

Knyga tarsi iš trijų dalių.
I-ji - kaip jau minėjau, ištęsta ir nelabai reikšminga pradžia (maždaug iki 70-to puslapio), kurią galima skaityti greituoju būdu.
II-ji, kur prasideda įdomumas, kai Herteris susipažįsta su senukais Falkais. Jų pasakojime atsiskleidžia Hitleris kaip šviesos priešas, arba tiksliau tamsos kunigaikštis, susiurbiantis į save viską kaip juodoji skylė. Dar Hitleris lyginamas su cirko akrobatu, absoliučiai tiksliai balansuojančiu ant lyno.
Šioje dalyje trumpam atsiranda ir mįslingas Hitlerio sūnus Zygfridas.
III-ji dalis - paskutinių Evos Braun mėnesių/savaičių dienoraščiai, kur atsiskleidžia jos besąlygiška meilė demoniškajam fiureriui ir bandymai išsiaiškinti "kodėl?"...
Pabaiga itin netikėta: jei savo akimis neregėjai, tai nieko ir nesužinosi.
Harry Mulisch stilius nepasirodė išskirtinis, bet siužetą konstruoja ir intrigą rezga meistriškai.
Nelabai mėgstu tokias pseudo istorines studijas, bet L pagal Darių Pocevičių

/klopedija, 2011 kovas/




De aanslag (Pasikėsinimas)

“Pasikėsinimas” – iš pirmo žvilgsnio labai paprastas pasakojimas apie vieno vakaro įvykius paskutiniąją Antrojo pasaulinio karo žiemą Olandijoje. Miestelio pakraštyje nužudomas policininkas, visi žino, kad užpuolimą įvykdė Pasipriešinimo judėjimas, bet jų taip lengvai nepagausi, todėl vokiečiai už šį išpuolį atkeršija šeimai, prieš kurios namus gatvėje įvyko žmogžudystė. Iš visos šeimos gyvas lieka tik dvylikametis Antonas. Visą savo likusį gyvenimą jis veltui mėgina pamiršti tą lemtingą vakarą, bet aplinkybės jį vis suveda su žmonėmis, kurie gali kažką papasakoti apie tai, kaip ir kodėl viskas tuomet įvyko. Pamazu tos atsitiktinės nuotrupos susidėlioja į kiek netikėtą visumą, ir tada belieka kartu su Antonu paklausti: ar
tai ir buvo visko priežastis?
Tai labai subtiliu, lakonišku ir trapiu stiliumi parašyta knyga, kelianti daugybę su karu susijusių moralinių/etinių klausimų, bet jie visi užduodami kažkaip neįkyriai ir, svarbiausia, nebrukami vienareikšmiški atsakymai. T.y. beveik visi romano veikėjai turi savo kartais labai kontroversišką nuomonę vienu ar kitu klausimu, bet autorius palieka pačiam skaitytojui pasirinkti, su kuo jam sutikti. Ir dar knyga man pasirodė labai kinematografiška (gerąja prasme) – skaičiau ir tiesiog mačiau prieš akis visas scenas. O labiausiai turbūt įstrigo epizodas apie rezistentą, po dvidešimties metų vis dar negalintį pamiršti karo ir savo namų rūsyje tebesaugantį žuvusios bendražygės pistoletą, nes tai yra viskas, kas jam dar liko šiame gyvenime.
Labai norėčiau “Pasikėsinimą” rekomenduoti, nes tai tikrai puiki ir talentingai parašyta knyga – deja, kiek man žinoma, ji nėra išversta į lietuvių kalbą. Yra, tiesa, vertimai į anglų ir vokiečių kalbas, ir rusai irgi yra ją išsivertę, bet jau senokai ("Расплата". М.:Радуга, 1995 m.). Taip pat yra ir filmas, pastatytas 1986 m., režisierius - Fons Rademakers.
/Jurzole, 2010 lapkritis/




Discovery of Heaven

(Dangaus atradimas)


Ačiū Jūržolei, paminėjusiai šitą knygą. Labai patiko. Keista knyga, tikrovės ir fantazijos mišinys. Kai kurios dalys net skaitosi kaip Da Vinčio kodas, tik kad nepalyginamai geriau parašytas. Tikiuosi, Mulisch ir jo gerbėjai dėl tokio palyginimo nesupyks. Po visos tos fantazijos sluoksniu gvildenamos amžinos temos, ypač draugystės, žmonijos raidos, religijos. Puikiai parašyta, nors gal ir nelabai tolygiai gerai. Rekomenduoju.

/Numenor, 2011 gegužė/












Het stenen bruidsbed

(Akmeninis vestuvių guolis)


Man tai jau trečioji Mulisch knyga, su tokiu džiaugsmu jos ėmiausi, ir... visai nepatiko. Kažkokia pretenzinga, perdėm intelektuali, akivaizdžiai "protinga" ir įmantri, per daug metaforų, aliuzijų, pasąmonės srauto, kur reikia ir kur nereikia, daug frazių ir mažai prasmės... na niekas joje manęs nepatraukė. Visai visai nepanaši į kitas dvi skaitytas Mulisch knygas. Nežinau, ar netinkamu laiku ji man papuolė, ar gal nesugebėjau įvertinti, bet tikrai labai labai nuvylė. Iškankinau ketvirtadalį ir padėjau. Ir dabar džiaugiuosi, kad ne nuo šios knygos pradėjau pažintį su Mulisch, nes tuo ji būtų ir pasibaigusi. Tikiuosi, kad tai tik vienas prisvilęs blynas gausioje šio rašytojo kūryboje...

/Jurzole, 2011 gegužė/