Flick, Rokas

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją

Viršelio anotacijoje parašyta, kad tai: "romanas apie XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenės gyvenimą." Tai ypatingas daugiasluoksnis romanas, apimantis ir istorinį, ir kultūrinį, ir politinį šio krašto (Nidos, Karaliaučiaus, Gumbinės, net Memelio) gyvenimą per vieno žmogaus prizmę. Martynas Lukeitas, lietuvės Urtės ir prancūzo Mišelio sūnus, tampa šio romano "ašimi". Savo gyvenime jis patiria karčius mokslo vaisius, savęs ieškojimus, pirmąją meilę, bohemišką dailininko gyvenimą ir ne vieną gyvenimo patirtį.

Romanas ne sausas, nes jame persipina žmogiški išgyvenimai, pariotiški jausmai su istoriniais įvykiais (pradedant Prūsijos - Prancūzijos karu dėl Elzaso ir Lotaringijos, baigiant II pasauliniu karu), menininkų diskusijomis svečių namuose Nidoje ir kitomis peripetijomis.
Pagrinde veiksmas vyksta Kuršių Nerijoje, tačiau dalį savo gyvenimo Martynas praleidžia ir Paryžiuje. Būtent gyvenimas Prancūzijoje bei grįžimas į savo gimtąjį kraštą suteikia romanui savotiško prieskonio, taip pat kaip ir susipynę meilės ir aistros intarpai natūraliai įsiterpia į jo puslapius.
Mane šis romanas sudomino netradicine aprašymo vieta (jaučiu simpatiją Kuršių Nerijai, kadaise buvusiai menininkų meka, savo grožiu ir išskirtinumu) ir, nors tai grožinė knyga, aprašomi įvykiai ne iš piršto laužti - paremti tikrais faktais, tačiau ne visi veikėjai yra egzistavę iš tikrųjų. Knygą rekomenduoju paskaityti toms, kurios nesibodi realiais istoriniais įvykiais, žavisi Kuršių Nerija ir nori bent iš dalies pajausti, kokia ji buvo iš tikrųjų ir kas vyko toj Prūsijos žemėj.

/daite, 2010 spalis/

 

Pasak anotacijos - romanas apie pamirštąją Nidą, Prūsijos menininkų, dailininkų, inteligentų oazę. Paėmiau knygą to ir tikėdamasi. Bet pirmieji skyriai nugąsdino - nuotaika primena "Aukštųjų Šimonių likimą", pats pasakojimas toks naivus, vietomis baisiai dirbtinai sukaltas, akivaizdžiai baltais siūlais įsiūtos atkarpėlės, kuriose autorius siekia perteikti istorines žinias apie Kuršių neriją, nors neva tai organiškai įpina į siužetą. Ir jokiais menininkais nė nekvepia - tik žvejų tinklais ir, žinoma, rūkyta žuvimi (nes vien jau žodžiai Nida ar Juodkrantė man ja prakvimpa).
Laimė, knygos nemečiau, nusprendžiau įveikti. Darėsi vis įdomiau. Galiausiai, maždaug perskaičius trečdalį, atsirado ir menininkų, o ir pasakojimas tapo sklandus - matyt, autorius "atpylė" sau pačiam gal nelabai mielą, bet privalomą įžangą, ir pagaliau priėjo prie to, ką tikrai norėjo parašyti.
Skaityti buvo verta. Išties Nida, tokia, kokią regime šiandien, sušvito kiek kitokiomis spalvomis, buvo įdomu grožiniame romane skaityti, kaip ji atrodė dviejų pasaulinių karų sūkuriuose.
/Salsa, 2010 spalis/


Apie vietinius Kuršių Nerijos gyventojus XIX a.pab. - XX a. pradžioje, apie ten virusį gyvenimą, apie identiteto paiešką, apie kitokį požiūrį į nepriklausomos Lietuvos jėga prijungtą Mėmęlio kraštą. Sakyčiau, nieko ypatingo ir sukrečiančio literatūrine prasme, bet lengvai skaitomas ir kiek praplėtęs mano požiūrį į tą kraštą romanas.

/Mamce, 2011 sausis/