Abdolah, Kader

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuomonės apie rašytoją:


Ateinu pasidalinti savo abejonėmis apie Kader Abdolah fenomeną Olandijoje. Iki šio pavasario žinojau tik, kad toks rašytojas yra. Paskui susidomėjau jo knyga "Mečetės namai" - susigundžiau jūsų gerais atsiliepimais, o vėliau kažkur perskaičiau, kad olandai šią knygą yra išrinkę antra geriausia visų laikų olandiška knyga. Ėmiau skaityti - ir jau nuo pradžių supratau, kad lūkesčiai liks nepateisinti. Knyga įdomi, joje pasakojamos istorijos šiltos, poetiškos, kartais graudžios, kartais juokingos, daug egzotikos, autentikos, "griebia už širdies" tėvynės ilgesio tema... žodžiu, pliusų daug. Bet mane apstulbino (blogąja prasme) knygos kalba ir stilius. Buitinė, skurdi kalba, minimalus žodynas, "medinės" frazės, paprastučiai sakiniai, nuo pradžios iki pabaigos tiesioginė pasakojamoji nuosaka... nemoku rišliai paaiškinti (gaila, nesu šios srities specialistė), bet įspūdis toks, kad rašo žmogus, dar nelabai gerai įvaldęs kalbą. Jokios gelmės, jokio subtilumo, jokio žodžių žaismo... net ne paprasta, o tiesiog primityvu.
Paskui perskaičiau interviu su Abdolah. Keistai man nuskambejo jo žodžiai, kad jis planuoja tapti didžiu rašytoju, ir kad tam dar turi pakankamai laiko. Pagalvojau, kad bent jau "Mečetės namuose" neįžiūrėjau potencialo, kuris galėtų jam padėti kada nors tapti didžiu. Apimta abejonių, knygyne pavarčiau keletą kitų jo knygų - visur tas pats, iki primityvumo paprastas stilius, buitinė kalba, ir t.t., ir t.p. Paklausinėjau pažįstamus olandus, ką mano apie jį - neradau nei vieno, kas būtų skaitęs jo knygas, bet visi jį gyrė už tai, kad va iranietis, o rašo olandiškai, ir sėkmingai. Galiausiai nusprendžiau paklausti savo draugių lietuvaičių, ką jos mano apie Abdolah. Cituoju:
"Kader Abdolah aš neskaičiusi nei vieno kūrinio. Tačiau šiomis dienomis nebuvo įmanoma nežinoti, kas yra Kader Abdolah. Straipsniai, interviu, reklama ištisai. Palyginu jį su Lulu Wang [--kinietė imigrantė, rašanti olandiškai--] olandų kalbos turtingumu, tai skirtumas kaip tarp kinietiško išpuoselėto sodo ir arabiškos dykumos. Manau, kad olandai pasigavo Kader Abdolah propagandai: "jo gyvenimo istorija įrodo, kad pabėgėliai gali daug pasiekti Olandijoje", "jo dėka olandai jaučiasi geresniais". Kai šiuo metu Geert Wilders [--dešiniosios partijos, griežtai pasisakančios prieš islamą ir islamizaciją, lyderio--] populiarumas auga kaimiškųjų provincijų gyventojų tarpe, Olandijos apsiskaičiusioji (?), o tiksliau elitinė/politinė dalis, manau, stengiasi šio rašytojo aukštinimu įrodyti Olandijos toleranciją musulmonams."
"Buvau kūrybiniame Abdolah vakare. Labai rekomenduočiau nueiti. Vien tam, kad pamatytum, kaip žmogus nesugeba kalbėti olandiškai. Greičiausiai leidykla rado "aukso gyslą", naudodamasi kokiomis nors subsidijomis. Bet verta paminėti, kad salė buvo sausakimša. Sako, kad jo kūrybiniai vakarai ir Belgijoje būna labai gerai lankomi. Niekaip nesuprantu. "Het huis van de moskee" buvau pradėjusi skaityti, bet supratau, kad tai - ne man."
Išvada? Nesuprantu, kodėl šis rašytojas, rašantis gal ir įdomias istorijas, bet be galo skurdžia kalba, Olandijoje toks populiarus. Negi tikrai tik dėl to, kad užsienietis ir dar musulmonas? Bandoma kažkam (ir patiems sau) kažką įrodyti?
/Jurzole, 2011 kovas/




Atsiliepimai apie knygas:

"Mečetės namai"

"Mano tėvo užrašų knygelė"




Mečetės namai


Tai autobiografinė knyga apie autoriaus gyvenimą savoje gimtoje šalyje, iš kurios dėl politinės situacijos jis buvo priverstas bėgti ir prašyti prieglobsčio Olandijoje. Ši knyga - lyg atsiprašymas savo paliktų giminaičių, lyg nenumaldomas tėvynės ilgesys.
Pati knyga mums labai vaizdingai pavaizduoja Iraną istorinių įvykių sukūryje, kurie formavo ir kūrė pačią šalį. Vis tik labiau akcentuojama, ką tie įvykiai reiškė paprastų žmonių gyvenime, ką jiems teko išgyventi, kiek netekti. Romane minimi tokie istoriniai įvykiai kaip: amerikiečių išsilaipinimas mėnulyje 1969 m., šacho valdymo laikotarpis, revoliucija 1979 m., šiitų islamistų valdymo laikotarpis (man šis laikotarpis labai priminė Hitlerio ir Stalino valdžios sistemas).
Tai vienos šeimos istorija. Patirti džiaugsmai ir kančios, skaudžios netektys ir praradimai. Graži ir labai graudi istorija. Nors asmeniškai aš labai nepritariu šiitų musulmonų gyvenimo būdui ir jų mąstymo filosofijai. Dėl to vietomis mane ši knyga labai papiktino.

/Fatimaallaa, 2010 spalis/


Dar vienas rytietiškos literatūros "perliukas" - iraniečio rašytojo, priversto emigruoti ir gyvenančio Olandijoje, Kader Abdolah (tikroji pavardė Hosseini Sadjadi Ghaemmaghami Farahani) "Mečetės namai". Savo nuotaika, o ir pačiomis problemomis priminė H. Hosseini romanus. "Mečetės namų" pasakojimas pradedamas 1969 metais ir aprėpia kelis Irano dešimtmečius: šacho valdymo metus, ajatolos Chomeini atėjimą ir nuėjimą. Vienos šeimos narių likimai - tarsi persiškas spalvingas kilimas, kuriame susipina ir skausmas, ir meilė, ir religinis fanatizmas, ir tradicijos, ir šiuolaikiškumo gijos. (Kaip čia neprisiminsi A. Amirezvani "Gėlių kraujo"). Keletą nedidelių fragmentėlių suminėsiu: pasakojimas apie paukščių gaudymas (po to jie paleidžiami į laisvę) ir jų plunksnų rašto kopijavimas bei pritaikymas kilimų audimui, arba dviejų beturčių senelių noras nukeliauti į Meką. Jos žino, kad tas, kas nėra turtingas ir vis tiek nori į Meką, nukeliauti gali tik vienu būdu - šluodamas. Kad šis troškimas išsipildytų, turi įgyvendinti tris reikalavimus: pirma, dvidešimt metų prieš aušrą šluoti taką, antra, niekas neturi to matyti, trečia - su niekuo negali dalytis savo paslaptimi. Tik tuomet paskutinę dieną pasirodys pranašas Gezras ir tave apdovanos.
Romano senelės jau keturiasdešimt metų to trokšta ir vykdo šiuos nurodymus. Ar išsipildys karščiausia jų svajonė, paskaitykit. (Aišku, tai tikrai nėra svarbiauios romano scenos, bet nesusilaikiau jų nepaminėjusi. Jau labai jos jaukios, šiltos ir sentimentalios...)
Ypač rekomenduoju šeimos istorijų ir rytietiškos literatūros mylėtojoms. Tikiuosi, ir jus įtrauks ir istorijos, ir aprašomų vaizdų spalvos, garsai, margumas, rytų papročiai, o politikos ir karų intarpai neišgąsdins.

/Dolitlė, 2010 gruodis/


Labai gražus poetiškas pasakojimas, kurio centre - vienos šeimos persipynę gyvenimai ir likimai. Šeima - nepaprasta, jai priklauso pagrindinės miesto mečetės imamas, muedzinas. Pagrindinis veikėjas visgi yra vieta - šeimos namai, kurie yra tarsi oazė, iš kurios stebimas besikeičiantis Iranas: šachas, propaguojantis amerikietiškas idėjas, pažangos, mokslo, technikos plėtra, tradicijų kaita, perversmas, ajatolos Chomeinio atėjimas į valdžią, susidorojimas su visais neįtinkanciais režimui. Visa tai stebi Aga Džanas, šeimos galva, tradicinių pažiūrų, tvirtos moralės vyras, kurio šeima po truputį byra. Viską įamžina Nosratas, Aga Džano brolis. Zinata, po vyro imamo mirties pradėjusi naują gyvenimą, aiškina koraną moterims, įsivelia į politiką. Nuostabi, stipri istorija. Rekomenduoju.

/Gemma, 2011 sausis/


Pradėjau skaityti "Mečetės namus" (olandiškai). Kol kas tai man ten tokia pasaka - įdomu, bet ne visai tai, ko tikėjausi. Nors dar nedaug perskaičiau, tai turbūt per anksti spręsti. Truputį tik stilius man kliūva - labai jau buitinė kalba, paprastučiai sakiniai, nei vieno žodžio, kuris man būtų nežinomas (ne taip kaip Harry Mulisch skaitant...). Žodžiu, man skaitant labai jaučiasi, kad autoriui olandų kalba ne gimtoji. Arba aš kažko nesuprantu. Bet šiaip ta knyga kažkokio žavesio turi... žiūrėsim, kas toliau bus.

[...]

Jau įpusėjau "Mečetės namus". Labai spalvinga ir egzotiška knyga, nors vis tiek ji man vis dar primena persišką pasaką, bet gerąja prasme. Su stilium apsipratau, o pono Abdolah turbūt reiks atsiprašyti, kad apkaltinau nelabai įvaldžius olandų kalbą - gi prisiminiau, kad pernai ar užpernai Olandijoje buvo išleistas jo išverstas Koranas, ir kritikai labai tą vertimą gyrė...

[...]

Kankinu po truputį "Mečetės namus", jau nedaug liko. Na gal "kankinu" ir per stiprus žodis, knyga nėra neįdomi, bet nėra ir noro pulti ir skaityti, vos laisvą minutę nutvėrus. Kažkas man joje kliūva... bet jau tuoj pabaigsiu.

[...]

Pabaigiau „Mečetės namus“. Ir dabar galvoju, kaip ją įvertinti. Graži, šilta, poetiška knyga apie egzotiškąjį Iraną, apie šacho laikus ir kruviną islamo revoliuciją. Patiko, bet ir kažkiek nuvylė - gal dėl to, kad tikėjausi labai daug, nes pas mus (Olandijoj) buvau prisiskaičiusi atsiliepimų, kad tai yra vienas iš geriausių visų laikų olandiškų romanų. Čia tai jau tikrai gerokai perdėta, nes iki tokio lygio knyga niekaip netraukia. Man skaitant kliuvo primityvus stilius, nelygi, kapota, trūkinėjanti pasakojimo maniera... žodžiu, literatūrine prasme knygos labai negirčiau. Bet ji paperka savo autentiškumu ir intymia šilta intonacija - įtikina ir papročių bei tradicijų aprašymai, ir apgaulingai beaistris pasakojimas apie islamo revoliuciją, kurios pagrindiniai įvykiai perteikiami per mečetės namų gyventojų skaudžius likimus. Ir graudžiai graži pabaiga... net apsiašarojau paskutinį skyrių skaitydama. Galutinis knygos įvertinimas? Gal vis dėlto L.

/Jurzole, 2011 vasaris/


Ateinu pasidalinti savo abejonėmis apie Kader Abdolah fenomeną Olandijoje. Iki šio pavasario žinojau tik, kad toks rašytojas yra. Paskui susidomėjau jo knyga "Mečetės namai" - susigundžiau jūsų gerais atsiliepimais, o vėliau kažkur perskaičiau, kad olandai šią knygą yra išrinkę antra geriausia visų laikų olandiška knyga. Ėmiau skaityti - ir jau nuo pradžių supratau, kad lūkesčiai liks nepateisinti. Knyga įdomi, joje pasakojamos istorijos šiltos, poetiškos, kartais graudžios, kartais juokingos, daug egzotikos, autentikos, "griebia už širdies" tėvynės ilgesio tema... žodžiu, pliusų daug. Bet mane apstulbino (blogąja prasme) knygos kalba ir stilius. Buitinė, skurdi kalba, minimalus žodynas, "medinės" frazės, paprastučiai sakiniai, nuo pradžios iki pabaigos tiesioginė pasakojamoji nuosaka... nemoku rišliai paaiškinti (gaila, nesu šios srities specialistė), bet įspūdis toks, kad rašo žmogus, dar nelabai gerai įvaldęs kalbą. Jokios gelmės, jokio subtilumo, jokio žodžių žaismo... net ne paprasta, o tiesiog primityvu.
Paskui perskaičiau interviu su Abdolah. Keistai man nuskambejo jo žodžiai, kad jis planuoja tapti didžiu rašytoju, ir kad tam dar turi pakankamai laiko. Pagalvojau, kad bent jau "Mečetės namuose" neįžiūrėjau potencialo, kuris galėtų jam padėti kada nors tapti didžiu. Apimta abejonių, knygyne pavarčiau keletą kitų jo knygų - visur tas pats, iki primityvumo paprastas stilius, buitinė kalba, ir t.t., ir t.p. Paklausinėjau pažįstamus olandus, ką mano apie jį - neradau nei vieno, kas būtų skaitęs jo knygas, bet visi jį gyrė už tai, kad va iranietis, o rašo olandiškai, ir sėkmingai. Galiausiai nusprendžiau paklausti savo draugių lietuvaičių, ką jos mano apie Abdolah. Cituoju:
"Kader Abdolah aš neskaičiusi nei vieno kūrinio. Tačiau šiomis dienomis nebuvo įmanoma nežinoti, kas yra Kader Abdolah. Straipsniai, interviu, reklama ištisai. Palyginu jį su Lulu Wang [--kinietė imigrantė, rašanti olandiškai--] olandų kalbos turtingumu, tai skirtumas kaip tarp kinietiško išpuoselėto sodo ir arabiškos dykumos. Manau, kad olandai pasigavo Kader Abdolah propagandai: "jo gyvenimo istorija įrodo, kad pabėgėliai gali daug pasiekti Olandijoje", "jo dėka olandai jaučiasi geresniais". Kai šiuo metu Geert Wilders [--dešiniosios partijos, griežtai pasisakančios prieš islamą ir islamizaciją, lyderio--] populiarumas auga kaimiškųjų provincijų gyventojų tarpe, Olandijos apsiskaičiusioji (?), o tiksliau elitinė/politinė dalis, manau, stengiasi šio rašytojo aukštinimu įrodyti Olandijos toleranciją musulmonams."
"Buvau kūrybiniame Abdolah vakare. Labai rekomenduočiau nueiti. Vien tam, kad pamatytum, kaip žmogus nesugeba kalbėti olandiškai. Greičiausiai leidykla rado "aukso gyslą", naudodamasi kokiomis nors subsidijomis. Bet verta paminėti, kad salė buvo sausakimša. Sako, kad jo kūrybiniai vakarai ir Belgijoje būna labai gerai lankomi. Niekaip nesuprantu. "Het huis van de moskee" buvau pradėjusi skaityti, bet supratau, kad tai - ne man."
Išvada? Nesuprantu, kodėl šis rašytojas, rašantis gal ir įdomias istorijas, bet be galo skurdžia kalba, Olandijoje toks populiarus. Negi tikrai tik dėl to, kad užsienietis ir dar musulmonas? Bandoma kažkam (ir patiems sau) kažką įrodyti?
Ir dar apie "Mečetės namus". Tikrai nenoriu šia super ilga paklode atbaidyti nuo knygos tų, kurios ruošiatės ją skaityti. Atvirkščiai - manau, kad šią knygą reikėtų skaityti būtent kitom kalbom, su sąlyga, kad vertimas geras. Amazon internetiniam knygyne paskaičiau angliškojo vertimo pirmąjį skyrių - patiko, ir skaitesi gerai. Daug geriau negu originalas. Lietuviškojo vertimo nesu varčiusi, bet jei vertėja buvo nominuota metų vertimo prizui, tai tikiu, kad išvertė gerai. Žodžiu, skaitykite ir mėgaukites! O aš galvoju, kodėl Abdolah negalėtų rašyti farsi kalba ir susirasti vertėją į olandų kalbą? Gal tiesiog olandiškoj knygų rinkoj nėra paklausos tokiam variantui?
/Jurzole, 2011 kovas/


"Mečetės namai" paliko stiprų įspūdį. Atvirai pasakius, vos susivaldžiau nebliovusi prieš pabaigą. Tiesa, pabaiga nelabai įtikino, kiek pritempta pasirodė, tačiau autorius, matyt, norėjo įnešti šiek tiek šviesos.
/Darbinga, 2011 rugpjūtis/


Pagalvojau dabar, kad šią knygą labai sunku peikti - tokia skaudi, tikroviška, autentiška istorija joje papasakota, na ir kaip dabar kabinėsiesi prie visokių ten kalbinių, literatūrinių dalykų? Aš skaičiau ją originalo kalba, olandiškai, ir man žiauriai kliuvo be galo skurdi kalba ir primityvus stilius. Gerame vertime tie trūkumai tikriausiai smarkiai sumažėja. Kuo ir belieka pasidžiaugti...

/Jurzole, 2011 rugpjūtis/


Po visų pagyrų, liaupsių ir alpinėjimų tikėjausi poetiškos ryteitiškos pasakos su grauduliu gale (kažkas rašė, kad gale apsiverkė, bet niekaip nesupratau, kodėl ir kur). O gavau ką... pfffffff. Yra toks posakis: vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi. Tai vat gerbiamam Kader tai labai tinka. Šita knyga kas: šeimos saga ar istorinis romanas? Nes abiejų temų išvystyti tikrai nepavyko, gavosi nei skusta nei lupta. Šeimos sagai istorija man gerokai per silpna, be jokio rutuliojimosi ar atomazgos. Apei istorinę pusę tai tyliu iš viso. Kadangi Iranu kaip kultūros židiniu domiuosi pakankamai seniai, man buvo gerokai per silpna ir taip primityvu... net nesitiki, kad žmogus, pats išgyvenęs visą perversmą, galėjo jį taip sausai suspausti. Gal tiesiog reikėjo pasirinkti vieną temą. Dabar atrodo, lyg pastoviai blaškomasi, šeimos istorija lyg ir sudomina (senelių vykimas į Meką, paukščių gaudymas, kilimų audimas), bet iš karto peršokama prie bėgimų ir šaudymų, ir lieki nieko nepešęs.
Man ši knyga tokia be auditorijos, nes tiems, kas nors kiek domisi istorija, viskas labai sausa ir žinoma, švietėjiškos funkcijos čia irgi matau mažai. Kas nori rytietiškos pasakos, ji prėskoka. "Akių" serijos bent jau turi tikslinę auditoriją ir jas skaitydama bent žinai ką gausi.
Man ji netgi prastesnė už Prange "Paskutinį haremą" - ten galėtų būti pavyzdys, kaip skystose meilės istorijose puikai atskleidžiamas armėnų genocidas Turkijoje. Nežinau, ji kažkokia tikresnė, gal todėl, kad neturi jokios pretenzijos į rimtą literatūrą.

/Forget, 2011 rugpjūtis/

 

Sutinku, pabūti bjauria kur kas maloniau nei ašaringa raudotoja, bet ši knyga man sukėlė būtent tokias emocijas. Ir labiausiai patiko būtent tas derinys, kuris Tau pasirodė begal nevertingas: kaip tam tikrų politinių/religinių ir kitokio plauko veikėjų sukelti neramumai ardo, naikina, supriešina šeimas, griauna žmonių likimus. Mano galva, ši knygos linija išpildyta pakankamai stipriai. Bet kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, dėl jo kariaujama. Todėl nežadu kautis, o tik švelniai išsakyti savo nuomonę.
Beje, akių serijos knygų neskaitau, todėl negaliu ir lygint.

/Darbinga, 2011 rugpjūtis/

 

Aš galvoju, kad visa bėda stiliuje, o ne istorijoje... tiesiog primityvus stilius gražius dalykus labai jau suprastina. Bet, kaip sakoma, skonio reikalas.

/Forget, 2011 rugpjūtis/


Literatūrinės vertės ši knyga kaip ir neturi, bet buvo įdomu skaityti Irano istoriją, ypač apie revoliuciją. Tik sunervino idealizavimas gyvenimo Irane. Nesitiki man, kad žmonės gyvena sau gerai kaimeliuose ir nieko jiems daugiau nereikia.
/sim2002simas, 2011 spalis/




Mano tėvo užrašų knygelė


Nepatinka nei forma, nei turinys. Šiuolaikiniam romanui pernelyg primityvus stilius, persiškoms pasakoms - per daug civilizacijos ir "wikipediškų" faktų. Dar nė neįpusėjau, bet manau, kad tai viena tų knygų, kuri galėjo ir nebūti parašyta.

[...]

Pasakysiu žiauriai: kad ten kažką rastum gero, reikia labai giliai knist. Tačiau beknisant gali pasirodyti, kad ieškai dantų, kur jų nėra.

/klopedija, 2011 spalis/


Gaila, bet būtent šiai knygai galiu peradresuoti visas pastabas, priekaištus, nusivylimus, kuriuos Jūržolė ir Forget adresavo šio autoriaus "Mečetės namams, o Klopedija - "Užrašams...". Būtent "Mano tėvo užrašų knygelės" stilius jau labai prastas, o kalba irgi skurdi. Kažkaip pagalvojau, kodėl tokį skirtingą įspūdį paliko šios knygos. Gal dėl to, kad skirtingos vertėjos vertė? Ir, kaip kartais būna, viena vertėja taip puikiai, gal kiek kūrybiškiau išvertė, kad vertimas tapo įspūdingesnis, nei originalas, o antroji vertėja labai tiksliai vertė, tad visos teksto spragos išryškėjo?
/Dolitlė, 2011 spalis/