Hesse (Hesė), Hermann

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail


Nuomonės apie rašytoją:

AŠ JĮ DIEVINU. Rašytojas – stabas, grandas, didis autoritetas ir pan. Turiu turbūt visas knygas... Įvairių leidimų... Ieškau jo laiškų, jo pavienių straipsnių ir pan. Niekam neskolinu nieko iš Hesse kūrybos... Bijau minties, kad galėčiau neatgauti... Turbūt dėl  šios knygos žmogų persekiočiau. Galiu cituoti jo mintis, išsakytas knygose, labai gerai pamenu, kas, kur, kaip parašyta... Aš galiu kalbėti apie Hessę, galiu skaityti neatsitraukdama dar ir dar, ir dar kartą...
Man kultiniai ir numylėtieji kūriniai yra „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Narcizas ir Auksaburnis“... Iš pačios ankstyviausios kūrybos „Roshaldė“, jei pradedu nebežinoti, ko noriu iš gyvenimo... Atsipalaidavimui – literatūrinės pasakos „Sapnas apie fleitą“.
[...] Rašytojas iš Didžiosios R!
Aš ilgą laiką paraše buvau pacitavusi mintį apie kastruotus angelus ir mumyse tūnančius gyvulius... Kažkur dingo... Aš šio rašytojo draugė ir Gerbėja iš Didžiosios raidės G!
/Rasma, 2006 rugpjūtis/

Oi, gerai, kad priminėt Hesse. Aš tiesiog dievinu apysaką „Paskutinė Klingzoro vasara“ ir kiekvieną vasarą ją perskaitydavau – toks buvo mano ritualas. O ši vasara taip ir būtų praėjusi... Jei ne jūs...

/barbuškėlė, 2006 rugpjūtis/

 

Daug kas sako, kad Hesė – jaunimo autorius ir jį reikia laiku perskaityti – paauglystėje / jaunystėje, kuomet iškyla, ramybės neduoda, kankina egzistenciniai klausimai. Vėliau gali vis labiau užkliūti jo kūrybos didaktiškumas, tam tikra dėstymo intonacija (tai kaip tik tinka ir jo „Demianui“) ir pan. ir Hesė gali nuvilti... Nors pati esu toli gražu ne jaunutė, bet vis tiek Hesė – vienas mylimiausių mano rašytojų.

/Dolitlė, 2007 liepa/

 

Vienu metu buvau labai „užsikabinus“ už Hesse, perskaičiau beveik visas lietuviškai išleistas jo knygas. Vienas labiausiai man patinkančių rašytojų.

Jei nieko Hesse nesate skaičiusi, gal geriau nuo „Narcizo ir Auksaburnio“ pradėti.

O „pati pačiausia“ Hesse knyga man – „Sidharta“.

/Helianta, 2007 rugpjūtis/

 

Hesse perskaičiau visą, originalo kalba, bet pritariu Heliantai, kad jei jau jį pradėt skaityt, tai nuo „Narcizo ir Auksaburnio“. Visa kita paskui.

/Saulutuke, 2007 rugpjūtis/

 

Aš irgi buvau dideliausia Hesse gerbėja – perskaičiau viską, kas tik buvo išleista lietuvių kalba. Tik šiek tiek gaila, kad kai kurias knygas iš savo Hesės kolekcijos kažkam paskolinau ir negavau atgal.

/Snape, 2007 rugpjūtis/

 

Iš mano skaitytų Hessės knygų „Sidharta“ pati pačiausia. Neskaičiau tik „Stiklo karoliukų...“ ir „Demiano“.

/Pajauta, 2007 rugpjūtis/

 

Metu atradimas: Hermann Hesse pradedant „Stepių vilku“ baigiant „Stiklo karoliukų žaidimu“ (Nobelio premija) ir, žinoma, nepamirštant „Sidhartos“, „Narcizo ir Auksaburnio“...

/derenal, 2008 birželis/

 

Hesse taip ramina... kaip visada. Myliu jį už tai.

/Kita Mergaitė, 2009 sausis/

 

 

 

Atsiliepimai apie knygas:

„Sidharta“

„Stiklo karoliukų žaidimas“

„Narcizas ir Auksaburnis“

„Demianas“

„Mažame mieste“

„Pranciškus Asyžietis“

„Stepių vilkas“

„Kurortininkas. Kelionė į Niurnbergą“

„Roshaldė“

"Gertrūda"

 

 

 


Sidharta

 

Man Hesse taip pat labai patinka. O „Sidharta“ kurį laiką buvau pasidėjusi prie rankos ir vis paskaitydavau iš naujo, labai patiko. Tikrai verta knyga.

/trude, 2007 rugpjūtis/

 

Ne visas Hessės knygas skaičiau, bet jei neskaitėt „Sidhartos“, būtinai paskaitykit. „Narcizo...“ irgi neskaičius, bet kol kas „Sidharta“ man pati pačiausia. Tik pradžioje šią knygą kai skaičiau, galvojau, ko ją visi taip giria, atrodo lengva kaip pasaka, bet įpusėjusi supratau kodėl. Po to negalėjau sustoti. Labai patiko. Žinoma, skaičiau labai seniai. Dabar jei skaityčiau įspūdis gal ir kitoks būtų. Rekomendavau ją vienai pažįstamai, tai ji irgi iš pradžių skaitė, sakė kol kas nieko, bet vieną vėlų vakarą, kai ji jau perskaitė „Sidhartą“, gavau jos, susižavėjusios, žinutę, kurioje rašė, kad ši knyga jai pakliuvo reikiamu laiku ir padėjo jos gyvenime kai kur  „susidėti taškus ant i“. Turiu naujo leidimo „Sidhartą“, bet senesnio leidimo tamsesniu ne oranžiniu viršeliu geriau skaityti, nes gale yra paaiškinimai, kurie padės geriau suprasti kai kuriuos žodžius.

 [...]

Man „Sidharta“ labai patiko. Ji visai kitokia.

 [...]

Šioje knygoje man dar įsiminė stiprus upės simbolis, kurį Hesė naudoja norėdamas perteikti judėjimą ir nuolatinę kaitą.

/Pajauta, 2007 rugpjūtis/

 

„Sidharta“ yra truputį kitokia nei kitos Hesse knygos. Man ji „pati pačiausia“ iš jo kūrinių.

/Helianta, 2007 rugpjūtis/

 

Aš tai visgi šiandien pasiėmiau į rankas nusipirktąją Hessės „Sidhartą“... Ir „sugraužiau“ beveik per dvi valandas... Neskubėdama skaičiau, pamąstydama... Praradau laiko nuovoką, pamečiau knygos puslapių skaičių, panėriau į pagrindinį herojų, jo gyvenimą, mintis... Šį tą jau seniau žinojau, tad ši knygutė dar kartelį priminė, kad laikas iš tiesų neegzistuoja, kad mes turime gyventi šiandiena, o ne vakar diena ar rytdiena... Džiaugtis kiekviena diena, nebijoti juoktis, nebijoti liūdėti... Viskas iš tikrųjų yra tobula... Gal Jūs su manimi nesutiksite, bet toks paprastas ir kartu sudėtingas yra gyvenimas...

/daite, 2007 rugpjūtis/

 

Aš Hesse siūlyčiau pradėti skaityti nuo „Sidhartos“ – užburianti ir graži knyga.

/Kalipse, 2008 rugsėjis/

 

Ir aš rekomenduoju visiems perskaityti „Sidhartą“. Tai viena geriausių knygų, kurias skaičiau, ir neabejotinai įtraukta į visus topus. Skaičiau ją labai tinkamu laiku ir ilgai dar aikčiojau.

/Dorifore, 2008 rugsėjis/

 

Sutinku su merginom, jog labai verta perskaityti „Sidhartą“, itin dvasinga ir graži knyga.

/tutele, 2008 rugsėjis/

 

Aūūū, visos skaičiusios!!! Aš tikėjausi kažko daugiau, bet pirmas įspūdis man pasirodė kaip Coelho – didaktinis mokymas apie gyvenimo kelią... Pagalvojau, kad tokias knygas gerai skaityti 18, max. 25 metų. Paskui jau paties gyvenimiška patirtis ir atradimai būna panašūs į aprašytuosius ir nebestebina bei nebežavi taip, kaip tai darytų, jei tau būtų mažiau metų. Šiaip, nebloga knyga. Tik reikėtų pataikyti perskaityti laiku ir vietoje. Labai patiko ta vieta apie Sidhartos santykius su sūnumi (gal kad dabar man tai irgi aktualu). Kaip greit žmogus pamiršta, kaip jis elgėsi su savo tėvais, kaip norėjo išsivaduot, būt nepriklausomas ir kaip pasikeičia požiūris, kai turi savo vaikų... Iš tiesų, dabar žiūrėdama į savo nepaklusnų vyresnėlį galvoju, kad niekas už jį nenueis jo gyvenimo kelio, niekas kitas nepatirs jo klaidų ir nepasimokys iš jų, tik jis pats...

/Mamce, 2008 rugsėjis/

 

Skaitosi lengvai, įdomu, bet kol kas dar neaptikau nieko nepaprasto. Laukiu to momento, kai suprasiu, kur šios knygos „vinis“.

 [...]

Dar nebaigiau skaityti (paskutinis skyrius liko), bet pritariu Mamcei, kad knyga gera, tik skaityti ją reikia jaunystėje. Man truputį gaila, kad „atradau“ ją tik dabar. Bet man vis tiek patiko. Ir didaktika kažkaip neerzino. Tiesiog skaičiau ir mintyse linkčiojau galva: aha, aha, taip, žinau, be abejo, teisybė... Nebuvo to jausmo, kad kažką naujo sau atradau – tiesiog pasikartojau tai, ka jau žinojau. Bet vis tiek nesijaučiu veltui sugaišusi laiką su šia knyga. Ir dar mane labai sužavėjo knygos stilius, toks poetiškas, plaukiantis, banguojantis... kaip ta Sidhartos numylėta upė.

/Jurzole, 2008 rugsėjis/

 

Tiksliai išreiškei mintis, kylančias skaitant „Sidhartą“. O dėl stiliaus, norėčiau darkart šią knygą perskaityti lietuviškai... Ir malonumo, ir smalsumo vedama. Ar nebus lietuviškas vertimas prastesnis. Aišku, idealiausia būtų ją perskaityti originalo kalba (tikriausiai Hesse rašė vokiškai, ar ne?), bet šita kalba man nors ir graži, bet lieka ateities planuose ją išmokti.

/Mamce, 2008 rugsėjis/

 

 



 

Stiklo karoliukų žaidimas

 

Pradėjau „Stiklo karoliukų žaidimą“, bet užstrigau pirmuose pslp... Šiaip Hesė kažkada buvo mano mylimiausias autorius... Dabar jau senokai jo neskaičiau – „Stiklo karoliukus...“ buvau atidėjus brandesniam amžiui – ir manau, kad jisai jau atėjo, bet kažkaip gal vasara kalta ar kas čia man darosi...

/svetima, 2007 rugpjūtis/

 

Bandžiau pradėti skaityti, bet pačioje pradžioje, kur apie tą žaidimą aprašyta, labai man jau nesiskaitė. Paskui praleidau dalį ir ėmiausi pačios knygos, bet kažkas manęs „nekabina“, ar ji išties „sunkesnė“ nei „Sidharta“ ar kitos Hesse knygos, ar man taip atrodo?
/daite, 2007 rugpjūtis/

 

Man „Karoliukai...“ pasirodė pati sudėtingiausia Hesės knyga. Ją skaityti, panašiai kaip žaisti šachmatais – logiška, simboliška, lėta. Ją gal būtų galima priskirti labiau vyriško mąstymo knygų tipui (nors net pati nežinau, ar toks apibūdinimas tikslus). Mano manymu, į „Sidhartą“ ji visai nepanaši, todėl jei ketini rasti panašių įspūdžių, geriau pasiimk kokią kitą knygą.

/gintarelia, 2007 rugpjūtis/

 

Iš Hessės kūrybos „Stiklo karoliukų žaidimas“ turbūt pati sudėtingiausia knyga.

/Pajauta, 2007 rugpjūtis/

 

Dėl „Stiklo karoliukų žaidimo“ pritariu gintareliai ir Pajautai – skaičiau ją dar mokykloje, patiko, bet tikrai nėra iš lengvųjų, kitokia ir sudėtingesnė nei kitos Hesse knygos.

/Helianta, 2007 rugpjūtis/

 

Mano KNYGŲ KNYGA, štai prie šitos vis grįžtu ir grįžtu, be abejo, turiu savo knygų lentynoje.

[...]

Pažintį su Hese kaip tik ir pradėjau nuo "Stiklo karoliukų žaidimo" ir šią knygą įsimylėjau. Jei būčiau pradėjus nuo "Stepių vilko" - įtariu, dabar Hesė mano literatūrinio suvokimo lentynoje gulėtų kur nors greta Folknerio, su grifu "susipažinti būtina, skaityti ką nors daugiau - neverta".

/Salsa, 2008 spalis, lapkritis/

 

Jozefo Knechto (knecht – tarnas) tapimo žaidimo magistru istorija. Veiksmo vieta – Kastalija, laikas – 2010 (!!!) metai. Visa esmė yra stiklo karoliukų žaidimas, labai norėčiau pati patekti į tokią terpę ir taip gyventi, negalima kurti naujų vertybių, bet Tau atsiveria visi mokslo lobiai. Patiko meditacijų aprašymai, pats romano stilius... išvis Hesse visos knygos yra skirtingos, nežinotum, kas parašė, galvotum, kad tikrai ne tas pats autorius .

/derenal, 2008 birželis/

 

Visą savaitgalį tiesiog mėgavausi "Stiklo karoliukų žaidimu", man tai tokia knyga, kurios nesinori pabaigti skaityti (gerai kad dar bent pusė jos liko).

[...]

Tai tikrai MANO knyga ir jaučiu, kad skaitydama aš ją tiesiog taupau,mėgaudamasi kiekvienu žodžiu, sakiniu, pastraipa... Ir pati knyga pakankamai sudėtinga, mano nuomone, viena iš sudėtingiausių Hesės kūryboje...

[…]

Registruojuosi su pagaliau/deja perskaitytu "Stiklo karoliukų žaidimu". Pagaliau - nes neskaitytų knygų lentyna bado akis, deja - nes taip mėgavausi šitos knygos skaitymu, jog buvo gaila užversti paskutinį puslapį.
Knyga, kurią neabejotinai skaitysiu dar ne vieną kartą. Sunku net pasakyti kuo ji man taip patinka - nagrinėjama dvasios ir pasaulio priešprieša, pagrindinio herojaus artumu man pačiai, pasakojimo stiliumi, pačia istorija, Stiklo karoliukų žaidimo magiškumu? Manau viskuo. Tiesiog tai mano knyga. Tačiau bet kam nedrįsčiau jos rekomenduoti, nes tai ne tokia knyga, kad patiktų kiekvienam.

/eliva, 2008 lapkritis/


Tikrai ypatinga knyga. Nieko panašaus niekada nebeteko skaityti.

[...]

Skaičiau jau daugiau kaip prieš 10 metų, tai įspūdžiai nelabai švieži. Galima pasakyti, kad telikęs ypatingas „skonis burnoje“. Knygoje sukurtas ateities ar paralelinis pasaulis, o jame – dar vienas, ypatingas intelektualų pasaulėlis, kuriame žaidžiamas stiklo karoliukų žaidimas. Prisimenu, kad panirus į šitą „paralelinį pasaulį“ paskui būdavo labai sunku grįžti į realybę. Skaityti nebuvo lengva, netapo tai ir mano mylima knyga, bet likau užburta...

/Numenor, 2009 sausis/

 

 

 


Narcizas ir Auksaburnis

 

Dabar skaitau Hessės „Narcizą ir Auksaburnį“, baiginėju jau, tokia lengva knygelė, palyginus su kitom Hessės knygom.

/Naoko, 2007 liepa/

 

O Hesse „Narcizas ir Auksaburnis“ – viena iš labiausiai patikusių jo knygų! Kaip ir visas kitas Hesse knygas, skaičiau ją seniai, kai tik buvo išleistos.

/Dolitlė, 2007 liepa/

 

Beje, ačiū toms, kurios rekomendavote visų pirma perskaityti Hesses „Narcizą ir Auksaburnį“. Ką tik perskaičiau ir vis dar esu kupina didelio įspūdžio. Man ši knyga labai labai patiko. Tikriausiai viena iš labiausiai patikusių kada nors perskaitytų: tokia „įtraukianti“ į save ir niekaip nepaleidžianti... Tikriausiai ją ne vieną kartą skaitysiu...

Nebuvau nusistačiusi prieš Hessę, bet iš tiesų nesitikėjau, kad mane šita knyga taip sužavės.

/daite, 2007 rugpjūtis/

 

Šiuo metu įveikinėju Hesse „Narcizą ir auksaburnį“. Mokykloje teko skaityti originalo kalba, dabar skaitau lietuviškai, bet įspūdis kitoks...turbūt dėl to, kad pasikeitė ir pati pasikeičiau, kitoks žvilgsnis į aplinką....

/Minciukas, 2008 balandis/


Pagaliau baigiau “Narcizą ir auksaburnį”. Net nežinau, toks jausmas, kad knygos siužetas sukurtas siekiant jį panaudoti tik kaip iliustraciją idėjoms... Pabaiga patiko.

/bulkute, 2009 liepa/

 

 


 

Demianas

 

Tik dabar perskaičiau Hesės „Demianą“. Kažkokie šizofreniko kliedesiai, retsykiais pereinantys į pamokslą. Labai nepatiko.

/LEEja, 2006 rugpjūtis/

 

Aš iš „Demiano“ atsimenu kelias nuostabias „frazes“, kaip, pvz.:
ten kur susikerta bičiuliški keliai, ten visas pasaulis kokią valandą atrodo kaip tėviškė...
Kai man teko padėti gimdyvei, supratau, kad didžiausias skausmas ir didžiausia palaima turi panašią išraišką...

Jis mylėjo ir atrado save, juk dauguma myli save prarasdami... ir t. t.

/Rasma, 2006 rugpjūtis/

 

Tokia hesiškai liūdna, bet patiko. Vis tik „Sidharta“ ir „Atsitokėjimai“ labiau patiko kol kas.

/Pajauta, 2008 sausis/

 

 

 



Mažame mieste

 

Užvakar pabaigiau „Mažame mieste“. Tai paprastos novelės, bet man jos ir patiko savo paprastumu. Labiausiai patiko „Liliputas“, „Emilis Kolbas“, „Vidus ir išorė“ ir kitos. Žinoma, iš mano skaitytų Hessės knygų kol kas viršūnėje turbūt būtų „Sidharta“.

/Pajauta, 2007 sausis/

 

 









 



Pranciškus Asyžietis

 

Perskaičiau šviesųjį Hesės pasakojimą apie Pranciškų Asyžietį. Nedidelė, bet labai miela knygelė.

/Dolitlė, 2008 sausis/

 







 

 




Stepių vilkas

 

H. Hesse kūryba, ypač vėlyvoji, mane labai žavi, aš esu šio autoriaus gerbėja, tai nelabai moku išlikti nešališka. „Stepių vilkas“ knyga dvelkia stipria vienatve, atšiaurumu, savęs ieškojimu; gyvenimu, kurio nepajėgiama gyventi, lygiai kaip ir nesugebama iš jo pasitraukti ir pan.. Bėda, kai šis kūrinys skaitomas pačioje jaunystėje, tada jis negali būti suprantamas (mano nuomone). Tikrai verta perskaityti.

/Rasma, 2008 rugsėjis/


Neseniai perskaičiau "Stepių vilką", nes rodėsi nepadoru būti neperskaičius tokios knygos. Ir ką? Matyt laikas jau praėjo šiai knygai. Bebaigiant ketvirtą dešimtį su savimi karų jau nekariauju, gyvenimo prasmę jau irgi, atrodo, esu atradusi. O jaunam žmogui ši knyga gal ir gali mintis sujaukti. Bet H. Hesės biografiją norėčiau perskaityti (kirba tokia mintis, ar jis nesirgo depresija).

/niedulis, 2008 lapkritis/

 



Kurortininkas. Kelionė į Niurnbergą

 

Pradėjau skaityt Hesės „Kurortininką“, labai įdomu skaityt, kaip rašytojas rašo apie save patį, kaip šaiposi iš kitų ydų, o dar labiau iš savųjų,  kaip iš lėto aptingsta, atvykęs į Badeno kurortą ir iš energingo vyro virsta tipiniu kurortininku.

/salome, 2008 balandis/


Hesė visada man pataiko tai ko šiuo metu reikia. Ši knyga daugiau autobiografinė, daug jo minčių apie jaunystę, žmogaus poreikius, tuštybę, mūsu sumaterialėjimą.

/natmar, 2008 lapkritis/







Roshaldė



Seniai ją buvau parsinešusi iš bibliotekos, bet vis kažkaip akis neužkliūdavo lentynoje jos paskaityti, nors knyga ir plonytė. Neskaičiusioms galiu pasakyti, kad tai neypatingai ilga novelė apie nepasisekusią vyro ir moters santuoką ir vyrišką draugystę...
Ši, kaip ir kitos Hesse knygos, nėra skirta greitam „sugraužimui“ dėl savo psichologijos. Tikriausiai laiku (t. y. ne per vėlai – dar jaunystė) susipažinau su Hesse, nes man jo knygos palieka pėdsaką viduje, ir nors knyga nėra depresyvi ir nepaisant visko palieka vilties, dėl vieno įvykio teko nubraukti ir ašarą... Manau, kad pažįstantiems Hessę tiek užtenka. Rekomenduoju, jei tai sutampa su Jūsų pačių norais pasiimti į rankas Hessę, nes prievarta jam neįtiksi.

/daite, 2009 vasaris/




Gertrūda

 

Hesse rekomendacijų, manau, nereikia. Šio autoriaus skaitau viską, kas papuola ir visada atrandu ką nors naujo, labai gražaus ir filosofiško.

/klopedija, 2009 rugsėjis/