Allende, Isabel

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Nuomonės apie rašytoją:

 


Aš save galiu įrašyti į Aljendės gerbėjų klubą.

/maminukas, 2006 rugsėjis/

 

Nelabai man tas „sijonuotas markesas“...

/norako, 2007 vasaris/

 

Aš skaičiau viską, kas lietuviškai išleista, tai buvau įsimylėjus šią autorę, na, tik vaikiška trilogija nepatiko visai, o štai naujoji jos knyga „Apie meilę ir šešėlius“ nesiskaito, atidėjau „geresniems laikams“.

/Palaida Bala, 2008 rugsėjis/

 

„Dvasių namai“ super. Man tai nuobodoka buvo „Fortūnos duktė“ ir „Portretas sepija“ (nors tas ne taip).

/groovy, 2008 kovas/


“Dvasių namai” patiko labai. “Fortūnos duktė“ - šiaip sau, “Afroditė” visai nieko, “Apie meilę ir šešėlius” nelabai patiko, “Visos mūsų dienos” dabar skaitau, žiūrėsiu kaip bus, ir dar lentynoje laukia “Zoro jaunystė”.

/Female, 2008 lapkritis/

 

 

 

Atsiliepimai apie knygas:

„Eva Luna“

Trilogija „Dvasių namai“, „Fortūnos duktė“, „Portretas sepija“

„Apie meilę ir šešėlius“

„Visos mūsų dienos“

„Zoro jaunystė“

Paula

Afroditė

"Mano išgalvota šalis"

 

 

 

Eva Luna


Trumpai ir aiškiai:

O dabar pailsėjimui skaitau „Eva Luna“. Visai nieko. Vakarams gerai.

/Gili, 2007 birželis/



Plačiau:


Šiandien baigiau „Eva Luna“, bet kažkaip nesijaučiu perskaičiusi neišdildomo įspūdžio romaną. Jau tikriausiai atsiskaičiau aš tos Allende. Šį kartą man net politinė linija buvo įdomi, nes jei ne ji, tai vargšės mergaitės istorija būtų visai prėska atrodžiusi. Kažkokios jėgos romanui pritrūko (išskyrus arabo paveikslą). Nors mano draugas jį kažkada skaitė dar vokiškai ir jį romanas sukrėtė. Vėliau, kai jau žinai visus kodus, pasidaro nebeįdomu.

/barbuškėlė, 2006 rugpjūtis/

 

Perskaičiau „Eva Luna“. Nuostabi knyga. Supratau, kodėl ją vadina sijonuotu Markesu. Šioj knygoj stilius šiek tiek panašus į „Šimtas metų vienatvės“. Net nežinant, kas parašė „Eva Luna“, galima suprasti – moteris, taip puikiai perteikta moters psichologija, nuotaikos, jausmai.

/tavi, 2006 rugsėjis/

 

Dar neperskaičiau iki galo, bet knyga – nuostabi. Ta pati Aljendė, ta pati Čilė, su savo karščiu, kalnais, namais, vaiduokliais, tiesiog keistuoliais, markesišku stilium (kaip ten jis vadinasi – mistinis realizmas, ar painioju?), daugybe veikėjų, daugybe gyvenimų ir detalių, žodžiu, nenusivyliau tikrai. Nors (vėl pabūsiu bjauri) perskaičius anotaciją kažkur bei perskaičius, kas rašoma ant viršelio, abejojau, ar verta pirkti. Nes, tiesą pasakius, rašoma nelabai aiškiai (turbūt bandoma pamėgdžioti bendrą stilių, bet sunkiai pavyksta). Pvz.: „prasmę ir emocijas suveda šveicariškas laikrodis, kurio skambesys mus įspėja, kad budėjimas yra tiesioginė patirtis, kurią fiksuoja literatūra, o miegas sukinėjasi joje į visas puses tarsi kompaso rodyklė, skleisdamas lapijos ir žvaigždžių muziką“. Nežinau, kaip jūs, bet aš dar nepastebėjau knygoj kaip nors akcentuoto laikrodžio. Anotacija, bent jau man, turi būti aiški, kad vartotojas (vis tik jos ir kuriamos vartotojams, o ne savo literatūrinių gabumų demonstravimui) suvoktų, apie ką knyga. Jei manęs kas paklaustų, apie ką „Eva Luna“, pasakyčiau lakoniškai, kad – apie vienos merginos gyvenimą.

/Heilė, 2006 spalis/

 

Kažkuri minėjo, kad nepatiko, o man atvirkščiai, labai patiko, tik gal jau kiek pabodęs tas pats rašytojos stilius. Šiltas, užburiantis pasakojimas apie mergaitės ir indėno berniuko draugystę.

/DAUKVILE, 2008 liepa/


Šią autorę skaitau daugiau iš įpročio nei iš aistros jos kūriniams. Kažkaip žinau, kad bent jau nuobodulio skaitydama TIKRAI nepatirsiu. Taigi, ideali atostoginė lektūra.
/Mamce, 2011 kovas/

 

 

 



Dvasių namai

Fortūnos duktė

Portretas sepija


Trumpai ir aiškiai:

Skaičiau kažkada visas tris dalis, tai paskutinė [„Portretas sepija“] nuobodoka pasirodė.

/ramirėja, 2007 gegužė/

 

Labai įdomi knyga.

/@Frida@, 2007 liepa/

 

Aš jau visą trilogiją perskaičiau, tikrai patiko.

/na ir kas, 2007 liepa/

 

Manęs per daug nesužavėjo, nežinau, man stilius nelabai, nuobodoka.

/Darling, 2008 kovas/


„Dvasių namai“ tai mane kaip reikiant „užkabino“.

/sagan, 2008 kovas/


Patinka man kalba, stilius ir pati šeimos saga....

/Minciukas, 2008 lapkritis/


Plačiau:


Visas dalis sieja laisvos, nepriklausomos moterys. Ir tai, atrodo, pagal romanų logiką paveldima. Man visos patiko, nors, žinoma, „Dvasių namai“ stipriausia knyga. Be to, nereikia staigiai užsigrobti (čia toks žemaitiškas žodis), nes susimaišys visi vardai, o ir atrodys, kad kažkas kartojasi.

/Aimma, 2008 kovas/

 

Iš trilogijos „Dvasių namai“, „Fortūnos duktė“ ir „Portretas sepija“ man „Dvasių namai“  labiausiai patiko, o kitos jau ne taip, nors irgi turėjo kažką savito...

/groovy, 2008 rugsėjis/

 

Kaip tik neseniai skaičiau „Dvasių namus“. Norėjau atsipalaiduot ir įdomiai praleist vakarą – tai ir pavyko. Įtraukė ir buvo įdomu.

/As ir Morka, 2008 spalis/

 

„Dvasių namai“ – viena iš man labiausiai patikusių knygų. Kad patiko man, tai nereiškia, kad ir kitiems patiks, bet su purvais sumaišyt, manau, nieks neturėtų.

/Shusha, 2008 spalis/

 

„Dvasių namai“ visai smagiai susiskaitė, savotiškas jos stilius. Tik kai dabar pradėjau „Fortūnos dukterį“, tai nelabai suprantu, kuo tos knygos susiję. Kol kas neradau nė vieno bendro veikėjo.

/langana, 2008 spalis/

 

Skaitau „Dvasių namus“. Skaitau ir mėgaujuosi. Labai patinka.

[…]

Lėtai skaitosi. Tokie ilgi sakiniai, vietomis painūs, bet knyga vis tiek labai miela mano širdžiai.

[…]

Dabar skaitau „Fortūnos dukrą“. Kol kas be ryškios nuomonės, nes „Dvasių namai“ taip patiko ir paliko tokį gilų įspūdį, kad kol kas negaliu visiškai atsiduoti naujam kūriniui. Apie „Dvasių namus“ – esu sužavėta, ten tiek mistikos, kažkokios mielos beprotybės, ryškių herojų, gražios meilės ir tokio kraujo stingdančio siaubo, kad senokai tokią įsimintiną knygą skaičiau. O pabaigos gražumas... Kelis kartus skaičiau paskutinius puslapius...

/Magi, 2008 rugsėjis, spalis/


Esu kažkada skaičiusi šią trilogiją. Prisimenu tik tiek, kad patiko ir kad visos jos knygose vaizduojamos moterys - labai originalios asmenybės.

/Jurzole, 2008 lapkritis/


"Dvasių namai" - daug kartų išgirta knyga, tai pridėčiau tik, kad ji nepalyginamai geresnė už "Salą po vandenynu", kuri taip ir liko nuograuža. Nors Čilė kitame pasaulio gale, bet buvo įdomu skaityti apie gyvenimo sąlygas prieš ateinant socializmui, apie užguitus, beveik beteisius vargšus, kurie kitaip turbūt ir negalėjo atsikratyti jungo. Kaip ir daugelyje autobiografinių knygų, nuomonė išsakoma subjektyviai. Man patiko tai, kad visi žiaurūs įvykiai perpinti magiškuoju feminizmu [realizmu?], todėl skaitysiu ir kitas šios rašytojos knygas, bet tik rekomenduotas...

/sim2002simas, 2011 spalis/

 

 

 

Apie meilę ir šešėlius

Skaitydama „Apie meilę ir šešėlius“, neradau ten senos geros magiškos Allendės, atrodo, parašė ją visai kitas žmogus, gal todėl, kad rašytoja rėmėsi tikrais faktais, mažai nuklydimų į fantazijas. Čilės karinio perversmo fone pasakojama dviejų žmonių meilės istorija, atskleidžiamas visiškas nužmogėjimas ir priešingybė tam – meilė žmonėms. Man patiko.

/Palaida Bala, 2008 spalis/

 

Graži istorija apie gražią dviejų jaunuolių draugystę, peraugusią į meilę, kartu įpinama daug Čilės diktatūros laikotarpio politinių motyvų. Viskas labai gražiai, vaizdingai aprašyta.

/alma1224, 2009 sausis/

 

Iš vaikystės prisiminimų iškyla karinės chuntos perversmas Čilėje. To meto propaganda, o ir vėliau pasirodę filmai, meniniai ir dokumentiniai, įkalė į galvą, kad ten vyko totalus blogis. Ir šiandien man artima rašytojos ideologija. Deja, literatūra ir politika tikrai retai suderinami dalykai. Jei apie meilę yra labai gražių vietų, tai apie šešėlius – pigi publicistika. Manau, kad tai toli gražu ne geriausia Aljendės knyga. „Dvasių namai“ – šedevras ir netikiu, kad autorė ką nors panašaus pakartos. Šiaip knyga skaitosi puikiai, stilius puikus, o ir siužetas nulaikomas. Reziume: skaityti galima, bet kažko ypatingo tikėtis neverta.

/Aimma, 2009 sausis/

 

 

Visos mūsų dienos

Labai nesužavėjo, bet apskritai knyga patiko. Knygoje autorė pasakoja (savo mirusiai dukrai Paulai) apie įvairius savo gyvenimo įvykius, mintis, išsako tai ką tuomet nutylėjo, kaip jautėsi ir pan. patiko pasakojimai kaip gimė kitos autorės knygos (jas taip pat skaičiusi esu). Tai va sitos rasytojos gerbejams rekomenduoju.

/Female, 2008 lapkritis/


Autobiografinė autorės knyga, kurioje atsispindi autorės asmenybė, įdomus jos požiūris į šeimą, matomos kūrinių ištakos. Vėl noriu skaityti visas neskaitytas I. Allendės knygas.

/Mamce, 2009 sausis/


Labai patiko rašytojos pasakojimai apie įkvėpimo ieškojimą, knygų siužetų gimimą - net visai užsimaniau jos trilogiją jaunimui paskaityt. Erzino tas verkšlenantis tonas, nuolat kreipiantis į mirusią dukrą (pats tas faktas, kad prisiminimai tarsi jai pasakojami, man kažkaip truputi banaliai atrodo). Gana išsamiai aprašytas gyvenimas man kažkodėl priminė muilo operą, bet paskui pagalvojau kad gi ji iš Pietų Amerikos, kur ir gimsta visos muilo operos, tai ir charakteris jos panašus - kišimasis į kitų gyvenimus, hiperbolizavimas, sumišę su savianalize ir amerikietiška psichologų įtaka. Šiaip visai įdomu buvo paskaityt ir iš arčiau susipažint su tuo "sijonuotu Markesu", kaip kad ją vadina.

/eliva, 2009 lapkritis/


Tai savotiškas „Paulos“ tęsinys, Allendes autobiografija. Sužavėjo ji mane kaip žmogus, jau ne kaip personažas.

/Alexia, 2010 birželis/


Labai mėgstu biografines knygas, tai su didžiausiu malonumu perskaičiau Isabele Allende "Paula" ir " Visos mūsų dienos". Sužavėjo I. Allende asmenybė. Net mano požiūrį į jos kūrybą šiek tiek pakito, o I. Allende palyginimas su G. G. Marquez pasirodė ne toks dirbtinis, pritemptas. Juk abiejų rašytojų kūrybos šaknys - jų šeimos istorijos, močiučių, prosenelių pasakojimai.
Šias dvi knygas drąsiai rekomenduoju ne tik I. Allende gerbėjoms, bet ir šiek tiek skeptiškai nusiteikusioms.

/Dolitlė, 2010 rugpjūtis/

 

 

Zoro jaunystė

Nusipirkus bijojau, kad nebūtų filmo santrauka ar kažkas panašaus, bet pasirodė dar vienas puikus aljendiškos fantazijos vaisius.

/Palaida Bala, 2008 kovas/

 

Aš ir esu perskaičiusi „Zoro jaunystę“,  labai patiko ir lengvai perskaičiau.

/pandora2006, 2008 kovas/










Paula


Paėmiau skaityti skeptiškai nusiteikusi, galvojau, bus nieko gero... ir likau sužavėta. Tikrai įdomiai ir gražiai parašyta knyga. Kartu ir liūdna, ir linksma, ir mokėta vietomis pasijuokti. Likau sužavėta rašytojos stiprybe būti šalia mirštančios dukters, nepasiduoti.... ir parašyti tokią knygą.

/wavin, 2010 vasaris/


Atvirai pasakius, Allendės buvau persisotinusi ir jau kuris laikas bibliotekoje ignoravau šią knygą. Bet skaičiau ir buvau sužavėta. Gal tokiu metu skaičiau, kai prastas stilius buvo mano kasdienybė (taisiau egzaminų darbus), bet ne vieną vakarą ji buvo tikra atgaiva. Nors autorė planavo papasakoti savo giminės istoriją, aišku, išėjo autobiografija. Pirmiausiai patiko tai, kad ji, ta autobiografija, buvo motyvuota. Kitas dalykas, kritęs į akį ir širdį, autoironija. Tai tikrai pakankamai linksmas pasakojimas, įrodantis, kad viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į pasaulį ir gyvenimą. Nustebino pasakojimas apie perversmą Čilėje, tikėjausi didesnio subjektyvumo. Perskaičius apie senelių istoriją, aprašytą „Dvasių namuose“, vėl užsimaniau skaityti nepakartojamą pirmąją knygą. Vienu žodžiu, pozityvi knyga, kurią drąsiai rekomenduoju Allende magijos mėgėjams.

/Aimma, 2010 birželis/


Labai mėgstu biografines knygas, tai su didžiausiu malonumu perskaičiau Isabele Allende "Paula" ir " Visos mūsų dienos". Sužavėjo I. Allende asmenybė. Net mano požiūrį į jos kūrybą šiek tiek pakito, o I. Allende palyginimas su G. G. Marquez pasirodė ne toks dirbtinis, pritemptas. Juk abiejų rašytojų kūrybos šaknys - jų šeimos istorijos, močiučių, prosenelių pasakojimai.
Šias dvi knygas drąsiai rekomenduoju ne tik I. Allende gerbėjoms, bet ir šiek tiek skeptiškai nusiteikusioms

/Dolitlė, 2010 rugpjūtis/




Afroditė

 

Pradėjus skaityti neapleido įspūdis, kad kažkuo primena kartais mano taisomus kursiniu, bakalauro ir kt. darbus, kur beviltiškai bandoma išlaužti kažkokią mintį, palyginti iš esmės nelyginamus dalykus. Nelabai autorei sekėsi susieti maistą ir seksą, nes ji, protinga moteris, gerai supranta, kad turi dažniausiai rinktis tą ar aną, kad nesilaikydama dietos, gali paprasčiausiai nerasti tinkamo meilužio, o ir nebesinori. Iš savo patirties galiu paantrinti: po visų šventinių ir tarpšventinių persiėdimų drąsiai galėčiau pusmečiui stoti į vienuolyną. O kur dar pats maisto gaminimo procesas... Be to, autorės drovumas nepakartojamas, taip ir įsivaizduoju žaviąją Allende numetančią vieną rūbelį ir iš gėdos užsidengiančią akis. Bet knygoje yra tikrai smagių vietų, bent kartą per puslapį sukikeni dėl šmaikštaus palyginimo, linksmos istorijos ar autoironijos. Šiaip tai man atrodo, kad autorė neturėjo, ką rašyti ir pasirinko pirmą pasitaikiusią temą, bet, kadangi yra talentinga, daugiau mažiau išsisuko iš padėties. „Viskas gyvenime tėra vienas kitą ryjantys, besidauginantys, mirštantys, tręšiantys žemę ir vėl kitu pavidalu atgyjantys organizmai. Kraujas, sėkla, prakaitas, pelenai, ašaros ir nepagydoma poetinė žmonijos vaizduotė, ieškanti prasmės." Ką čia bepridursi.... Nebent, kad po kelerių metų Allende vėl įrašyta į mano favoritų eilę.

/Aimma, 2010 gruodis/




Mano išgalvota šalis

Mane šita I. Allende knyga nuvylė. Lyg ir norėta per savo asmeninę istoriją papasakoti Čilės istoriją, aprašyti šalies papročius ir pan., bet gavosi nei šis nei tas - kažkoks labai paviršutiniškas kratinys.
Visai kitokį įspūdį paliko anksčiau skaitytos jos atsiminimų knygos „Paula“ ir „Visos mūsų dienos“. Jas perskaičiau su didžiausiu malonumu.
/Dolitlė, 2011 balandis/