Asimov, Isaac

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Atsiliepimai apie knygas:

Serija „Fondas“

„Aš, robotas“

"Plieno olos"




Foundation (Fondas)


Patiko. Atrodo, užsikrėčiau, labai noriu paskaityti ir kitas knygas iš šios mokslinės fantastikos serijos. Kažkaip niekad tokių knygų neskaičiau (išskyrus vieną apie ateivius paauglystėje), nors senieji „Žvaigždžių karų“ filmai labai patiko.
/Numenor,  2010 gegužė/


Seniai skaičiau „Fondo“ seriją, bet pamenu, kad man patiko.

/SOFIJA5, 2010 gegužė/


Prieš kokius 7 metus perskaičiau visas “Foundation” serijos knygas, tada man labai patiko, ypač įsiminė “Prelude to Foundation”. Išvis man patinka Azimovas. O labiausiai – jo idėja, kad galima sukurti robotus, kurie neatsigręš prieš žmones ir nepradės jiems keršyti. (Nors aišku, tie viską naikinantys robotai įspūdingiau atrodo ir knygose, ir kino ekranuose...)

Beje, teigiama, kad “Foundation” seriją parašyti Azimovą įkvėpė klasikinė istorijos knyga, Edward Gibbon’s “The History of the Decline and Fall of the Roman Empire”…

/Jurzole, 2010 gegužė/


Šiuo metu megaujuosi "Foundation and Empire", nors "Foundation" buvo geresnė.

[...]

Ir toliau su pasigardžiavimu skaitau „Foundation“ serijos knygas, beliko 3 paskutiniosios (pagal parašymo datą, o ne pasakojimo chronologiją). Jau seniai tokio malonumo nebuvau apturėjusi, panašu į paauglystės laikus, kai pasinerdavau į pvz. Diuma muškietininkų pasaulį ir niekas aplinkui nebeegzistuodavo. Jei galėčiau, skaityčiau non-stop.

[...]Paskutinės parašytos (nors chronologiškai pirmosios) "Foundation" knygos, "Prelude to Foundation" ir "Forward the Foundation ", nebe taip patiko, kaip anksčiau parašytosios. Kažkodėl. Pagrindinė planeta pasirodė susitraukusi, tarsi didelis prekybos centras po tais kupolais, nebebuvo tokio didumo/didybės jausmo, siužetas nebe toks įtraukiantis, įtikinantis ir nepaleidžiantis. Akivaizdžiai ir pačiam Asimovui nelabai aišku, kaip ta psychohistory išsivystė...
/Numenor, 2010 birželis, spalis, 2011 gegužė/

 

 

 

I, Robot (Aš, robotas)

Pirmoji mano perskaityta Azimovo knyga buvo apsakymų rinkinys “I, Robot”. Šioje knygelėje pirmąkart paminėti Three Laws of Robotics (trys robototechnikos dėsniai) mane iki šiol žavi savo nepajudinamai optimistišku įsitikinimu, kad galima kurti progresą nesibaiminant, jog jo padariniai sunaikins civilizaciją, ir kad įmanoma suderinti techninius ir etinius progreso aspektus, nenusiritant į prievartos ir chaoso liūną. Taip, žinau, naivu, bet man labai imponuoja. Štai tie dėsniai:
1. A robot may not injure a human being or, through inaction, allow a human being to come to harm. (Robotas negali padaryti žalos žmogui.)
2. A robot must obey any orders given to it by human beings, except where such orders would conflict with the First Law. (Robotas privalo paklusti žmogaus nurodymams, jei jie nesikerta su pirmuoju dėsniu.)
3. A robot must protect its own existence as long as such protection does not conflict with the First or Second Law. (Robotas privalo ginti savo egzistavimą, jei tai nesikerta su pirmaisiais dviem dėsniais.)

Pats Azimovas apie tai kalbėjo taip: “...one of the stock plots of science fiction was... robots were created and destroyed by their creator. Knowledge has its dangers, yes, but is the response to be a retreat from knowledge? Or is knowledge to be used as itself a barrier to the dangers it brings? With all this in mind I began, in 1940, to write robot stories of my own -- but robot stories of a new variety. Never, never, was one of my robots to turn stupidly on his creator for no purpose but to demonstrate, for one more weary time, the crime and punishment of Faust”.
/Jurzole, 2010 gegužė/


Taip su džiaugsmu puoliau skaityti Asimov trumpųjų robotų istorijų, ir nusivyliau, po labai patikusių "Foundation" knygų. Gal dar ir todėl, kad veiksmas vyksta vos ne mūsų laikais, o robotai jau vaikšto ir darbuojasi, truputį pasiankstino Asimovas.
/Numenor, 2011 gegužė/




The Caves of Steel (Plieno olos)

 

Knyga apskritai nuvylė (po Foundation knygų tikėjausi daug), bet Asimov gana įtikinamai aprašė per didelės populiacijos padarinius planetai (dėl to knygą paskaityti verta), vien aprašytas visuomeninis maitinimas valgyklose ko vertas (po jo senąsias vasarines valgyklas Palangoje (ar jas pamenat?) atsimenu kaip tikrus restoranus). Kaip tik tuo pačiu metu viename interviu švedų dizaineris pasisakė turintis tik vieną vaiką būtent dėl šios priežasties - per daug žmonių mūsų planetoje, to pasekmės. Kontraversija, bet, manau, verta dėmesio.

/Numenor, 2011 rugsėjis/