Vilpišauskas, Giedrius

Attention: open in a new window. PDFPrintE-mail

Vėjas nuo jūros

Mėgaujuosi kiekvienu šios knygos puslapiu. Šioje knygoje yra visko, ko reikia tikrai gerai fantastinei knygai: paslaptingumo, įtampos, netikėtumo. Skaitau netgi šiek tiek taupydama, nes jau tokia skani knygelė! O dar tas jos lietuviškumas prideda papildomo žavesio. Tikrai pagarba autoriui už šią knygą.

[...]

Visą savaitę mėgavausi. Sužavėjo, įtraukė nepaprastai originalus siužetas (kol kas su niekuo panašiu dar nesu susidūrusi). Iš lietuvių rašytojo, gėda, bet nesitikėjau tiek daug, kiek gavau. Tik va pabaiga truputuką mane nuvylė, labai keista pasirodė, tarsi dar knyga norėtų tęstis toliau, bet va jau baigėsi. (O gal autorius galvojo apie tęsinį?) Knyga tikrai puiki. Rekomenduoju fantastikos mėgėjams.

[...]

Tikrai intriguojanti ir šauni knyga.

/zis, 2008 spalis, lapkritis/


Knygos veiksmas vyksta miške, prie žemėlapiuose nepažymėto ežero. Jie ten patenka į mistišką zoną, iš kurios negali išeiti. Ir, be abejo, toje zonoje tyko krūvos pabaisų, haliucinacijų, susijusių su realybe, ir kt. Nenoriu tiksliai pasakoti turinio – kad kam nors neatimčiau malonumo, jei šią knygą imsis skaityti.

Vakar prieš naktį kai skaičiau, tikrai taip ne itin ramiai nuteikė ši knyga – matyt, sutapo atmosfera kažkaip. Kai jau realiai šiandien Marcinkonyse skaičiau, vaikai aplinkui blaškėsi, nebe taip įsijaučiau, ir tas miškas neatrodė toks baugus. O ir įpusėjus knygą mistiką vis labiau pakeičia fantasy, tai tie šiurpuliukai jau išgaravo.

Bet šiaip knygelė tikrai Stiveno Kingo stilių primena, gerai parašyta, nors aš ir nesu labai jau fantastikos gerbėja – man labiau prie dūšios psichologija ir mistika.

[...]

Baigiau. Ką galiu pasakyt – ogi tai, kad... mano smegenėlės per skystos knygos pabaigai išlukštenti. Taip ir likau nesupratusi. Labai įdomu, skaičiau tiesiog šokinėdama, bet vis dėlto kulminaciniai apokaliptiniai vaizdeliai su grybais man labiau priminė specefektus, kuriuos geriau ne aprašinėti, o regėti, nes aprašinėjant juos ir įsivaizduoti sunku, ir vargu ar verta, mat papildomos gilesnės minties kaip ir nerasta.

Ir pati atomazga – vis dėlto galutinio „rakto“ likau neįkirtusi. Jei jis tiesiogiai ir yra toks, kaip aprašyta, tai likčiau nusivylusi. Man patinka, kai pabaigoje mįslės normaliai išlukštenamos, o ne viskas nurašoma liguistam sąmonės žaismui. Ar gal aš ten ko nors nesupratau, kokio paslėpto kodo neįžvelgiau?

/Salsa, 2008 spalis/


Perskaičiau Vilpišausko „Vėjas nuo jūros“ – ir man patiko, tikrai lengvai skaitoma knyga. Graži kalba. Savi miškai ir papročiai (tai nereiškia, kad aš musmirytes triauškinu, bet suprasti galiu). O pabaigą aš supratau paprasčiau (pamenu, kad kažkam pabaiga buvo neaiški), supratau, kad viskas, kas aprašyta buvo, jis pabėgo ir papuolė į psichiatrinę ligoninę, bet ir ten gavo musmiryčių ir sugebėjo su Ramute susisiekti, o jai ta grybiena gyvybę palaiko ir Egis ruošiasi ją išgelbėti. Tiesą sakant, man tai kaip ir tęsinio galimybe kvepia. Tikiuosi, kad tik aš taip negražiai galvoju ir to nebus, nes knyga man tikrai patiko.

/SOFIJA5, 2009 vasaris/


…man visa knyga patiko, tik pačioj pabaigoj, kai prasidėjo kulminacinė fantasmagorinė scena, ėmiau greičiau akimis bėgti per eilutes pusės neperskaitydama – mėgstu, kai viskas, tegul ir fantastikos rėmuose, išsiriša logiškai ir suprantamai, be specefektų. Tai gal todėl paskui ir tas savotiškas epilogas liko man neaiškus...

/Salsa, 2009 vasaris/